Ukmergės žydai

Ukmergės žydai – Lietuvos žydų bendruomenės dalis, beveik kelis amžius buvusi gausiausia tautine bendrija Ukmergėje.

Ukmergėje veikia nedidelė žydų bendruomenė, vienijanti apie 200 narių. Ji organizuoja renginius bendruomenei ir miestiečiams, rūpinasi žydų kultūros paveldo išsaugojimu bei Holokausto aukų atminimu. Vietos žydų bendruomenės istorija ir kultūra pristatoma Ukmergės kraštotyros muziejuje įrengtoje ekspozicijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsikūrusi didelių kelių kryžkelėje, Ukmergė patyrė įvairių kultūrų įtaką. Čia žydų bendruomenė pradėjo kurtis nuo XVII a. Iki pat XIX a. antros pusės nuolatinių gaisrų niokojamame mediniame mieste nesusiformavo stabiliai lokalizuotas žydų kvartalas. Tik nuo XIX a. antros pusės žydų būstai ir kiti pastatai pradėjo telktis aplink tuomet atstatytą Didžiąją sinagogą. Žydų daugiau gyventa aplink miesto centrą (dab. Kęstučio a.), Žuvų gatvės turgaus aikštę ir aplinkinėse senamiesčio gatvelėse. Šios vietos buvo patogios vystyti prekybą bei amatus. Mieste daugėjo gyventojų, bet tarp jų išsiskyrė žydai, turėję keliolika pasaulietinio ir religinio pobūdžio švietimo įstaigų, kultūros ir sporto draugijų, vystę labdaringą veiklą.

Ukmergėje iš viso atsimenama buvus 12 maldos namų. Po Antrojo Pasaulinio karo ilgainiui jie arba buvo perstatyti, arba visiškai nugriauti. Tarp išlikusių – mūrinis sinagogos pastatas Vilkmergėlės g. 13,^[1] Didžioji sinagoga Vienuolyno g. 2. Bendruomenės religinis gyvenimas sukosi aplink Didžiąją sinagogą. Pagrindiniai žydų maldos namai pastatyti ne vėliau kaip XVIII a. antrojoje pusėje. XIX a. pabaigoje apie sinagogą susiformavo įvairių žydų bendruomenės įstaigų kompleksas: kitos sinagogos, ješiva (rabinų mokykla), „Talmud-Tora” pradinė mokykla.

Savo gimtąjį miestą žydai vadino Valkomiru. 1665 m. čia gyveno 622 žydai. XIX ir XX a. sandūroje žydų sparčiai daugėjo, nes jų migraciją į Lietuvą lėmė gaisrai, badas, pogromai Rusijoje. Ekonominiame Ukmergės gyvenime žydai rado geras sąlygas verslui, prekybai ir amatams. Jie prekiavo javais, eksportavo malkas, linus, valdė daugumą parduotuvių. Statistikos duomenimis, 1897 m. Ukmergėje jų gyveno 7287, o prieš Pirmąjį Pasaulinį karą apie dešimt tūkstančių.^[2]

XIX a. Ukmergėje veikė pasaulietinė ir religinė, amatų mokyklos. Tarpukario metais žydai turėjo dvi pradžios mokyklas, žydų vaikai galėjo lankyti dvi gimnazijas. Išlikęs „Talmud Tora” pradinės mokyklos pastatas Vasario 16-osios g. 11,^[3] pastatytas 1898 m. Statybą mecenavo Šiaulių fabrikantas ukmergiškis Ch. Frenkelis. Mokykla rūpinosi įvairios sionistinės organizacijos, vėliau įstaiga perėjo savivaldybės žinion, tapo III pradine mokykla. 1938 m. mokykloje mokėsi 180 mokinių, mokslas vyko hebrajų kalba.

Apie 1922 m. turtingų Amerikos žydų Rozenbliumų šeimos lėšomis ir iniciatyva, pagal inžinieriaus B. Klingo projektą pastatyti žydų našlaičių namai Vasario 16-osios g. 15. 1927 m. rekonstravus pastatą, čia įsikūrė kino teatras, kurio pelnas buvo skiriamas Rozenbliumų našlaičių namų išlaikymui. Namuose nuolat gyveno apie 40 vaikų, jie buvo globojami iki 17 metų.

Taip pat veikė žydų sporto sąjunga „Makabi”, švietėjiška „Ort“ draugija. Socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Erzo“ rūpinosi žydų ligonine, vaistine. Ukmergės žydai buvo aktyvūs vietos politiniame gyvenime: po 1920 m. pirmųjų rinkimų į miesto tarybą iš 36 tarybos narių 19 buvo žydų bendruomenės atstovai, o pirklys B. Goldbergas tapo miesto burmistro pavaduotoju.^[2]

Žydų bendruomenės gyvenimas Ukmergėje patyrė sukrėtimus per pasaulinius karus. 1915 m. gegužę rusų armijos vado įsakymu paliepta išsikraustyti iš Ukmergės visiems žydams. Dalis išsikėlė į Rusiją, kiti pasiliko Vilniaus krašte. Vokiečių okupacijos metu Didžiojoje sinagogoje ir šalia jos įrengtos automobilių remonto dirbtuvės. 1919 m. pradžioje pasirodžius bolševikams, daug žydų iš miesto pasitraukė į Gelvonus.

Dauguma žydų teigiamai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m., nes Lietuvos valdžia skelbė žydų lygiateisiškumą ir geresnę jų padėtį. 1940 m. prasidėjus Lietuvos sovietinei okupacijai, buvo ištremti turtingesni Ukmergės žydai, konfiskuotas turtas, pastatai. Atėjus vokiečiams, naciai ir jų vietiniai talkininkai suėmė tūkstančius Ukmergės ir apylinkių žydų, uždarė juos įkurtame gete. 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. jie buvo nužudyti priemiestiniame Pivonijos miške prie senojo kelio į Vilnių.

Po karo Ukmergės žydų bendruomenė praktiškai liovėsi egzistavusi. 1952 m. sovietinė valdžia sunaikino apie XVII a. pabaigą įsteigtas žydų kapines, paskutinį stambų vietos žydų gyvenimo paminklą. 1953 m. Pivonijos miško holokausto vieta buvo pažymėta atminimo paminklu. Didžioji sinagoga prarado savo tiesioginę paskirtį – pastate įsikuriant miesto sporto mokyklai, buvo sunaikintas ir pertvarkytas sinagogos interjeras ir skliautų puošyba, įkelta sporto salė. Atgimimo metais sinagogos siena paženklinta atminimo lentomis garsiems žydų veikėjams: rašytojui, mąstytojui Mošei Leibai Lilienbliumui (1843–1910), kalbininkui Chackeliui Lemchenui (1904–2001), biologui Solomonui Levitui (1894–1938).