Vepriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vepriai

Koordinatės

55°09′00″N 24°34′30″E / 55.15°N 24.575°EKoordinatės: 55°09′00″N 24°34′30″E / 55.15°N 24.575°E

G

Savivaldybė

Ukmergės rajonas

Seniūnija

Veprių seniūnija

Gyventojų skaičius

663 (2001)

Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė)
Vardininkas:	Vẽpriai
Kilmininkas:	Vẽprių
Naudininkas:	Vẽpriams
Galininkas:	Vepriùs
Įnagininkas:	Vẽpriais
Vietininkas:	Vẽpriuose

Vepriai – miestelis Ukmergės rajono pietvakariuose, netoli kelio Ukmergė-Jonava. Seniūnijos centras, stovi Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia (pastatyta 1910 m.), veikia Veprių vidurinė mokykla (nuo 1955 m.), paštas (LT-20036), išlikęs Veprių dvaras ir parkas, stovi koplytstulpis Baro konfederacijai atminti (XVIII a. pab.). Į pietus nuo miestelio telkšo Veprių ežeras.

[taisyti] Gamta

Vepriai įsikūrę didžiausio Baltijos šalių teritorijoje 8 km skersmens Veprių meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame Veprių grabene. Miestelio reljefas kalvotas, išraižytas Riešės, Ūdroklio ir Šventosios slėnių. Didžiausias vandens telkinys – Veprių ežeras, plačiai naudojamas rekreacijai ir žūklei. Drėgnesnių vietų miškuose vyrauja lapuočiai, o kalvos apaugusios šilais. Į vakarus nuo ežero plyti rezervatas, kuriame stebimos miško bendrijos savo natūralioje būklėje. Jame nevykdoma jokia ūkinė veikla. Į rytus nuo Riešės upės žemupio (Cedrono) plyti rekreacinės paskirties miškas, smarkiai nukentėjęs nuo eglynų džiūties Lietuvoje 1995 m.

[taisyti] Istorija

Veprių apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Pirmasis piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto galėjo būti naudojamas prieš 1,5 tūkstančio metų, o į rytus nuo miestelio esantys Kazlaučiznos pilkapiai siekia IX–XII amžių.

Vepriai XVI a. Livonijos žemėlapyje

Veprių vardas (Weperen) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikose, Kryžiuočių kelių aprašyme. Tuo metu ant Veprių piliakalnio stovėjusi medinė lietuvių pilis, kurią 1384 m., tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu, užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, šalia iškilo dvaro pastatai. Ryškų radialinį planą turinti gyvenvietė kūrėsi įvairių kilmingų giminių valdomo dvaro žemėje, palei Ukmergės-Kauno kelią ir jo atšaką į Vilnių.

Per Švedų tvaną, 1656 m. rugpjūčio 12 d. pro Veprius Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai. Ant piliakalnio buvę XVII a. Šemetų pastatyti renesansiniai dvaro rūmai buvo nuniokoti švedų per Šiaurės karą, 1704 m., todėl dvaro centras perkeltas į dabartinę vietą. XIX a. pastatytas klasicistinis vieno aukšto rūmų pastatas, prie kurio vakarinės pusės pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku.

Apleisti Veprių dvaro centriniai rūmai

Veprių dvaro valdytojais yra buvę Kęsgailos, Oginskiai. Minsko vaivados Aleksandro Oginskio dukters Barboros Oginskaitės Šemetienės valdyti Vepriai 1681 m. atiteko jos broliui Lietuvos didžiajam kancleriui ir Trakų vaivadai Marcijonui Oginskiui. XVIII a. kraičio keliu perėjo Tyzenhauzams. Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barborai Zyberkaitei-Tyzenhauzienei (Barbara Zyberk zu Wischling, m. 1811), kuri apie 1768 m. ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733-1798). Brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio. 1808 m. Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas pardavė dvarą Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, ATR kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su savo kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė. Po Juozapo mirties 1840 m. dvarą paveldėjo jo duktė Pelagija, 1833 m. ištekėjusi už škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum'o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower St. Clair (vietinių vadintu Sánkleru); čia susilaukė sūnų Stanislovo (g. 1835 m.), Aleksandro (g. 1836 m.) ir Roberto Felikso (g. 1839 m.). Sutuoktiniai buvę dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavę Veprių dvaro rūmų interjerą. Iš jų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805-1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806-1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris, tačiau pats, kaip manoma, čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku pastatyti ar rekonstruoti dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis.

Senoji Veprių bažnyčia ir Vilniaus gatvė apie 1900 metus

1845 m. įkurta Veprių parapija. 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. 1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla.

1962 m. Šventosios slėnio terasoje šalia naikinamų Kalvarijų pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla, kuri pastaraisiais metais rekonstruota į vaikų poilsio stovyklą. Ant Veprių ežero kranto ties Riešės upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti 7 dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje šioje vietoje įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu, o 1999 m. gretimoje pievoje įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.

Septintajame dešimtmetyje Vepriuose nutiesta visiškai nauja Šventosios gatvė, sujungusi miestelio centrą su tiltu per Šventąją ir nukreipusi tranzitinį eismą nuo Ežero gatvės. Aštuntojo dešimtmečio viduryje miestelio centras neišvengė didelių pokyčių: buvo nugriauta senoji klebonija, mokykla ir dar keletas medinių sodybų, jų vietoje pastatant sovietinio stiliaus visuomeninių pastatų kompleksą. Šiuo metu jame įsikūrusios 2 parduotuvės, baras ir motelis, o gretimame name veikia ambulatorija.

Veprių planas

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Veprių pavadinimas kildinamas iš baltiško žodžio veprys, reiškiančio šerną. Veikiausiai gyvenvietės ir pilies pavadinimas kilo nuo greta esančio ežero vardo, kurio pirmykštė lytis galėjo būti Veprys. Lenkų kalba Vepriai vadinami Wieprze, t.y. „šernai“.

[taisyti] Gyventojai

1863 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1979 m.^sur.	1983 m.	2001 m.^sur.
Demografinė raida tarp 1863 m. ir 2001 m.
76	234	585	912	1 428	663

[taisyti] Kultūra

Pirmoji koplyčia Vepriuose minima 1553 m. Dabartinė neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia pastatyta 1910 m. Nuo XIX a. miestelyje veikė pradžios mokykla, 1950 m. įkurta Veprių vidurinė mokykla. Nuo 1924 m. žemės ūkio specialistus rengė žemesnioji žemės ūkio mokykla, nuo 2004 iki 2007 m. - Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius.

Viena Kalvarijų koplytėlių šventoriuje

Vepriai garsėja 1846 m. įsteigtomis ir kasmet per Sekmines maldininkų gausiai lankomomis Kalvarijomis. Miestelio pietrytine dalimi nusidriekęs 5,5 km ilgio ir 35 stočių Kryžiaus kelias žymimas koplytėlėmis ir vartais. Dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis 1882 – 1900 m.; 1963 m. žiemą valdžios įsakymu koplytėlės sunaikintos, išskyrus buvusias šventoriuje. Klebono Vaclovo Ramanausko, apylinkės seniūnės Janinos Akstinavičienės ir kt. iniciatyva Kryžiaus kelio stotys atkurtos 1989 metais už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Tuo tikslu Veprių bažnyčioje buvo surengtas labdaringas Lietuvos nacionalinės filharmonijos atlikėjų koncertas. Dabar Vepriuose yra 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriaus tvoroje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai. Pro geležinius vartus procesija praeina du kartus, taip pat vartų funkciją atlieka šventoriaus vartai, todėl iš viso susidaro 8 stotys vartuose. Lietuvoje Kalvarijos taip pat buvo įkurtos Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje.

Šiaurės vakariniame Veprių ežero krante yra išlikęs Veprių dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais. Mūsų dienų sulaukė dauguma XIX a. – XX a. pr. statytų reprezentacinių ir ūkinių dvaro pastatų, įskaitant spirito varyklą, medinį ir mūrinius kumetynus bei vadinamąjį „kolonų pastatą“ – dvaro rūmus. Šiuo metu dvaro rūmai priklauso Valstybės turto fondui, o jų būklė nuolat prastėja. Patenkinamai tvarkomo dvaro parko struktūra suardyta sovietmečio statybų, tačiau jame tebėra senų medžių ir įspūdinga 130 m ilgio mažalapių liepų alėja.

Reikšmingiausias istorinis monumentas yra apie 1772-1798 m., kaip manoma, Mykolo Kosakovskio iniciatyva, statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai ar į šiaurę nuo Veprių Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos Imperijos karinius dalinius atminti. Koplytstulpis vienaaukštis, dengtas cinkuota skarda; manoma, kad kadaise galėjęs turėti medinį antstatą. Jo viduje patalpinta medinis kryžius su dažyta nukryžiuotojo skulptūra. Vadinamas „Baltuoju kryžiumi“, jis yra vienas seniausių statinių Vepriuose ir vienintelis mūrinis baroko architektūros paminkas Ukmergės rajone.^[1]

Vepriuose veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialas, kuriame sukaupta per 5000 eksponatų. Istorinės-kultūrinės krypties Veprių krašto muziejų įkūrė ir eksponatus rinko mokytojas ir visuomenininkas Jonas Žentelis. Miestelyje vyksta aktyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas: organizuojamos šventės, meno darbų parodos ir kiti renginiai.

[taisyti] Turizmas

Dėl išraiškingo vietovaizdžio, istorijos, kultūros ir gamtos paminklų gausos turizmo atžvilgiu Vepriai yra viena perspektyviausių Ukmergės rajono vietovių. Įdomiausi lankytini objektai: Veprių ežeras, piliakalnis, dvarvietės pastatai ir parkas, Baro konfederacijos koplytstulpis, Kryžiaus kelio stotys, muziejus, Veprių akmuo, Amžių sandūros skulptūrų parkas, Labora, Gyvybės globėja, Geldutė ir daugelis kitų akmens, bronzos ir medžio skulptūrų. Lankytojai gali apsistoti motelyje, kaimo turizmo sodyboje, nuomojamos valtys. Miestelio pietryčiuose, prie Šventosios įkurtas užimtumo, laisvalaikio ir turizmo filialas.

[taisyti] Galerija

Veprių panorama rudenį

Veprių panorama iš ežero pusės. Dvaras su parku kairėje, o bažnyčia – į dešinę nuo nuotraukos vidurio. Dešiniau – Ežero gatvė

Baro konfederacijos koplytstulpis	Geldutė, Veprių simbolis	Centrinė aikštė	Sekminių atlaidai
Šventorius	Veprių bažnyčia	Pietinis fasadas	Amžių sandūros parkas
Kalvarijų procesija per Sekmines	Veprių ežero pakrantė	Kryžiaus kelio vartai	Joninės Veprių šile