Molis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kvartero molis, Estija.

Molis – nuosėdinė uoliena sudaryta iš dalelių, kurių skersmuo mažesnis nei 2 μm (substancija – iki 5μm). Molį daugiausia sudaro hidrosilikatiniai mineralai. Pagrindinės cheminės medžiagos – silicio (IV) oksidas (SiO2) ir aliuminio oksidas (Al2O3). Molis susidaro iš kitų uolienų, kaip cheminio bei hidroterminio dūlėjimo produktas. Yra išskiriama daugiau kaip 30 įvairių molių, skirstomų į grupes:

Varvinis molis (arba juostuotas molis), susidarė tarpledynmečiais, kai prieledyniniuose ežeruose sezoniškai sluoksniais nusėsdavo molio dalelės ir aleurito arba smulkaus smėlio dalelės. Šaltuoju metų laiku, kai ežerus padegdavo ledas, nusėsdavo molis, nes vandens maišymosi procesas sulėtėdavo. Šiltuoju metų laikotarpiu vandens maišymasis vyko sparčiau, todėl telkinio dugne nusėsdavo stambesnės dalelės. Pagal sluoksnių dydžius galima spręsti apie paleoklimatines teritorijos sąlygas. O taip pat pagal sluoksnių skaičių galima nustatyti prieledyninio ežero chronologiją (metų skaičių).
Jei nuosėdose vyrauja mineralų dalelės, didesnės, negu 5 μm, uoliena vadinama liosu.

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

5 pagrindinės molio rūšys – baltasis (gr. Argilla), raudonas, geltonas, rausvas, pilkas.

Molis Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje yra daug molio telkinių. Daugiausia eksploatuojamų – limnoglacialinės kilmės (susidariusių prieledyniniuose ežeruose). Taip pat yra keletas telkinių, kur eksploatuojamas triaso periodo molis. Pastarojo kilmė kol kas neaiški. Lietuvoje 2004 m. išgauta 0,2671 mln. m³ molio.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Molis plačiai naudojamas keramikoje. Iš jo daromos plytos, porcelianas, gaminiai buičiai. Taip pat naudojamas cemento , popieriaus gamyboje, bei kaip filtruojanti medžiaga. Kadangi molyje yra daug cheminių medžiagų, molis naudojamas medicinoje ir kosmetikoje.

Molis statyboje[taisyti | redaguoti kodą]

Molinis pastatas Sadoje, Jemene.

Nuo seno molis naudojamas plytoms, čerpėms, kokliams gaminti. Sauso klimato šalyse ir šalyse, kuriose trūksta medienos, molis naudojamas kaip pagrindinė statybinė medžiaga. Sumaišytas su šiaudais, žabais, spaliais, nendrėmis panaudojamas namų statybai. Statyboje molis taip pat naudojamas kaip rišamasis skiedinys. Dažnai molio skiedinys naudojamas įrengiant koklines ar plytines krosnis. Mūrinio iš plytų stiprumas priklausomai nuo skiedinio kokybės lygus 15-35 kg/m2.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Būdingas moliui savybes (plastiškumą, rišlumą) suteikia mažesnės kaip 0,005 mm dalelės (molingoji substancija). Tyrinėjant pro mikroskopą, pastebima jų kristalinė struktūra. Mažesnio grynumo, ypač plastiškesniuose, moliuose yra labai smulkių beformių dalelyčių, atsiradusių iš suirusių kristalų. Jos virto tokiomis, nes vanduo jas toli nunešė iš kilmės vietos iki klodų susidarymo vietos. Kaolinas, randamas arčiau kilmės vietos, yra aiškiai pastebimos kristalinės struktūros ir mažiau plastiškas. Molis sugeria vandenį ir dujas, todėl, būdamas drėgnas, turi specifinį kvapą. Sausas molis įgeria net iki 70 % vandens, dėl to padidėja jo tūris. Be vandens, jis sugeria ir kitokius skysčius, pavyzdžiui, alyvą, dažančias medžiagas ir t. t. Molio tankis apie 2,6 g/cm³. Plastiškas molis limpa palietus, blizga pabraukus. Nuo šalčio ir atodrėkio molis smulkėja. Molio dalelės pasižymi vidiniu sankabumu, todėl, jam išdžiūvus, gaminys pasidaro kietas ir stiprus. Keičiant formą, molio tešloje vyksta vidinis masės sluoksnių slydimas, dėl to ir nesusidaro plyšiai. Toks sluoksnių judėjimas, jiems nesutrūkinėjant, galimas tik tada, kai tarp dalelyčių yra pakankamas sankabumas. Kiekviena plastiškos molio tešlos dalelytė yra padengta vandens plėvele. Prarasdamas tarp dalelyčių esantį vandenį, molis netenka plastiškumo. Smulkesnis molis būna plastiškesnis, nes dalelyčių lietimosi paviršius ir sankabumas tarp jų yra didesni. Norint pagaminti iš tokio molio tešlą, reikia daugiau vandens. Didinant iki tam tikros ribos vandens kiekį tešloje, didėja ir jos plastiškumas. Peržengus šią ribą, tešla įgyja skysčio ypatybes, jos turi būti pašalinamas pamažu, kad nesideformuotų gaminys. Staigiai kaitinamas, molio gabalas subyra į trupinėlius. Degdamas molis įgyja galutinę spalvą. Išdegtas grynas molis esti baltas. Džiūdamas molis traukiasi, ir sumažėja jo tūris. Džiūstant molio gaminiui, likusios tuštumos užsipildo molio dalelytėmis tol, kol viena atsiremia į kitą. Nuo to momento molis nustoja traukęsis ir netenka plastiškumo. Ilgiau džiovinant molį, gaunama akyta masė. Kuo storesnės gaminio sienelės, tuo didesnis būna drėgnumo skirtumas tarp paviršinių ir vidinių gaminio sienelės sluoksnių. Jeigu, džiūstant gaminiui, jo sienelės paviršius greičiau sukietėja, negu vidinė masė (nespėja išdžiūti ir sumažinti tūrį), tai atsiranda vidiniai įtempimai, o tuo pačiu deformacijos ir plyšiai.

Molio skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Molius priimta skirstyti, atsižvelgiant į jų atsparumą ugniai.

  • didesnis, negu 1580 °C – ugniai atsparūs;
  • nuo 1350 iki 1580 °C – sunkiai besilydantys;
  • mažesnis, negu 1350 °C – lengvai besilydantys.

Atsparumas ugniai parodo, kokioje temperatūroje kaitinamas molis suminkštėja tiek, kad jo bandinys deformuojasi, veikiamas savo masės.

Grynas molis lydosi tik labai aukštoje (apie 1800°) temperatūroje, negrynieji (paprastieji) moliai lydosi maždaug 1200 °C temperatūroje. Molio lydymosi temperatūrą sumažina fliusai (geležies, kalcio, kalio, natrio junginiai). Gryni moliai randami ypač retai, visuose gamtoje randamuose moliuose randama pašalinių medžiagų pėdsakų. Praktikoje grynaisiais moliais laikomi tie, kurių priemaišos ryškiau nepakeičia molio savybių.

Vikiteka