Liaudies etimologija
Liaudies etimologija – tautosakos žanras, nemokslinės etimologijos atšaka, kuria stengiamasi paaiškinti žodžių kilmę ne pagal mokslinius, faktais patvirtintus įrodymus, bet pagal išgalvotus pasakojimus, stokojančius patvirtinimo. Tai yra istorinės lingvistikos, kalbos kaitos ir socialinės interakcijos rezultatas.[1] Liaudies etimologija – tai nemokslinis žodžio kilmės aiškinimas, atsiradęs dėl žodžių morfologinės asimiliacijos.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1852 m. terminą sukūrė vokiečių mokslininkas Ernst Förstemann.
Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos vietovardžių etimologija ne visais atvejais yra aiški – tiek dėl istorinių šaltinių trūkumo, tiek ir dėl pačių vietovardžių senumo, kartais ir dėl mokslinių paaiškinimų „sausumo“. Dėl to liaudyje yra atsiradę pasakojimų, kuriais bandoma paaiškinti vietovardžių kilmę savaip. Tokių aiškinimų (liaudies etimologijos) pavyzdžiai:
- Anykščiai, kildinant iš pasakymo ai, nykštys!
- Eržvilkas, kildinant nuo žodžių eržilas ir vilkas (pavaizduota Eržvilko herbe)
- Ignalina, kildinant nuo Igno ir Linos meilės
- Kaišiadorys, kildinant nuo klausimo ką čia daro?
- Kaunas, kildinant nuo žodžio kaunas(i) („kovoja“)
- Kulautuva, kildinant nuo žodžio kultuvė (pavaizduota Kulautuvos herbe)
- Lietuva, kildinant nuo teiginio lietus, va!
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ G. Zuckerman (2006). ‘Etymythological othering’ and the power of ‘lexical engineering’ in Judaism, Islam and Christianity. A Socio-Philo(sopho)logical Perspective’, pp. 237-258 (Chapter 16) of ‘Tope Omoniyi and Joshua A. Fishman (eds), Explorations in the Sociology of Language and Religion (Discourse Approaches to Politics, Society and Culture series). Amsterdam: John Benjamins.
- ↑ s:ru:ЭСБЕ/Этимология народная