Vytautas Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vytautas Didysis
Lietuvos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis, Čekijos karalius, Lietuvos karalius
Vitaŭt. Вітаўт (1836).jpg
COA of Gediminaičiai dynasty Lithuania.png
Gediminaičiai
Coat of arms of Vytautas as Grand duke of Lithuania.svg
Gimė: 1350 m.
Senieji Trakai
Mirė: 1430 m., spalio 27 d. (~ 80 metų)
Trakai
Tėvas: Kęstutis
Motina: Birutė
Sutuoktinis(-ė): Ona Vytautienė
Julijona Alšėniškė
Vaikai:

Sofija

Coat of arms of the Seimas of Lithuania.gif
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1401 m. - 1429 m. (~28 metai)
Pirmtakas: Jogaila
Įpėdinis: Švitrigaila
Commons-logo.svg Vikiteka: Vytautas DidysisVikiteka
Lenkija-Lietuva 1386–1434
Apie vardą žr. Vytautas (vardas).

Vytautas Didysis (g. Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. – m. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis (14011429, realiai – 1392–1429; 1422–1423 m. – kartu ir Čekijos karalius) ir Lietuvos karalius (1429–1430 m.). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Politinė ir karinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotinis antspaudas (1407-1430)

Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 13821384 ir 13891392 m. bėgo pas kryžiuočius. 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje buvo pakrikštytas kaip Vygandas, [1], pakartotinai pakrikštytas 1386 m. vasario 15 d. jau kaip Aleksandras. [2] Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino LDK titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.

Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.

Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.

1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[3] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).

Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė.

Kultūrinė civilizacinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui.

Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.

Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi.

Vytautas ženkliai padidino ir LDK raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Vytautas Žalgirio mūšyje (Jano Matejkos paveikslo fragmentas)
Vytauto priesaika prie liepsnojančios Kauno pilies po jos nesėkmingos gynybos (Jano Stykos paveikslas)
LDK Vytauto valdymo pabaigoje

Valdymo reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. pakrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas tiesiog privalėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, įsigudrino palenkti savo pusėn daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Būdamas faktiškuoju didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę.[reikalingas šaltinis] Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.

Vytautas sugebėjo rasti bene geriausius iš galimų būdus išvesti Lietuvą iš atsilikimo; būtent jis pavertė Lietuvą Vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to, – kaip tik todėl lietuviams Vytauto asmuo ypač svarbus buvo XIX ir XX a. sąvartoje[4] bei I Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu.

1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka

Didžiojo vardas[taisyti | redaguoti kodą]

Netrukus po Vytauto mirties, Lietuvoje susiformavo Vytauto kultas. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

Cquote2.png Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“[5].
Cquote1.png


Todėl jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju[6].

Asmenybė[taisyti | redaguoti kodą]

Vytautas buvo neaukštas, energingas žmogus. Kalbėjo nedaug, bet reikšmingai, kartais mėgdavo pajuokauti. Nevartojo svaigalų, gėrė tik gryną vandenį. Buvo darbštus. Laisvalaikiu mėgo medžioklę ir šachmatus. Namuose buvo taupus, bet svečiams buvo vaišingas ir dosnus. Be lietuvių kalbos dar mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, lotynų ir totorių kalbas.[7]

Pirmoji žmona Ona Vytautienė nuo Eišiškių (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose). Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters motina. Antroji žmona Julijona Alšėniškė.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Vytautas
  1. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 79 p.
  2. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 80 p.
  3. Vokietijos imperatorius, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą ir taip padidinti Vokiečių ordino galimybes reviduoti Melno taikos sąlygas.
  4. T. y. vykstant lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Nuo to laiko dauguma lietuvių „patriotą Vytautą“ priešpriešina Jogailai, 1386 m. neva „pardavusiam“ Lietuvą lenkams.
  5. Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus, Istorija.net, 2009-07-10.
  6. Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius, 2008, p. 194, 296.
  7. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius, „Vyturys“, 1990. 84 psl.
Vytautas Didysis
Gimė: 1350 Mirė: 1430
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Skirgaila
Lietuvos kunigaikštis
1392–1413
Po to:
-
Prieš tai:
Jogaila
Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg
Lietuvos didysis kunigaikštis
1401–1429
Po to:
Švitrigaila


Prieš tai:
Mindaugas
Lietuvos karalius
1429–1430
Po to:
Mindaugas II