Deltuva
-
Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).
 |
||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 |
||||||||||||||||
  Deltuva
|
||||||||||||||||
| Koordinatės | Koordinatės: | |||||||||||||||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis |
|||||||||||||||
| Savivaldybė | Ukmergės rajono savivaldybė | |||||||||||||||
| Seniūnija | Deltuvos seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų skaičius | 503 (2001 m.) | |||||||||||||||
 Vikiteka: |
DeltuvaVikiteka | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio 145 Kėdainiai–Šėta–Ukmergė , 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Vakariniu pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona. Yra paštas (LT-20042), bendruomenės namai.
Turinys |
Istorija [taisyti]
Dauguma istorikų dabartinę Deltuvą sieja su Volynės metraštyje porą kartų paminėta Deltuvos žeme. Iš tų laikų išlikęs Deltuvos kapinynas.
Deltuva minima nuo 1219 m. 1264 m. Vaišvilkas keršydamas jo tėvo Mindaugo žudikams jėga paėmė Deltuvos pilį, o Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų. 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Deltuvos valsčius (land Dewilto[w]), kurio centras neabejotinai turėjo būti dabartinės Deltuvos prototipas. 1434 m. minimas Ldk Deltuvos dvaras. XV a. Deltuvos miestelio ir dvaro savininkai buvo Valimantaičiai, vėliau – Kęsgailos, nuo XVI a. pradžios – Radvilos.
1444 m. miestelyje Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pastatydino katalikų bažnyčią, prieš 1570 m. Radvilos – evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurios buvo parapinė mokykla, minima dar ir 1629 m. bei 1650 m. 1560 m. minimas Deltuvos miestelis. Deltuva pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėlapyje.
Nuo 1681 m. Deltuva priklausė M. A. Oginskiui. 1744 m. Deltuva gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.
1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos – Rusijos karo pradžioje įvyko Deltuvos mūšis (Ukmergės mūšis), kuriame susirėmė besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai.
Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė katalikų parapinė mokykla, kurioje 1777 m. buvo 11, 1863 m. – 29 mokiniai. 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, nuo 1903 m. – mergaičių valdinė pradžios mokykla, nuo 1957 m. vidurinė mokykla, nuo 2001 m. Deltuvos pagrindinė mokykla.
XIX a. Deltuvą valdė Tiškevičiai. 1861–1950 m. valsčiaus centras. 1850 m. ir 1937 m. Deltuva degė. 1867–1914 m. miestelis Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano (1818–1882) garbei vadintas Konstantinovo. Draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė. 1905 m. pašalinta carinė valsčiaus valdyba. Deltuva nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Deltuvos valsčiuje veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai. 1950–1995 m. apylinkės centras, 1949–1993 m. kolūkio centrinė gyvenvietė, turėjo savo muziejų. 1946 m. įkurta biblioteka,[5] ambulatorija, 1962 m. pastatyti Kultūros namai. [6]
2009 m. lapkričio 2 d. patvirtintas Deltuvos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| X–XIV a. | Deltuvos žemės centras |
| nuo 1385 m. | Deltuvos valsčiaus centras |
| 1950–1995 m. | Deltuvos apylinkės centras |
| nuo 1995 m. | Deltuvos seniūnijos centras |
Architektūra [taisyti]
- Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1752 m., atstatyta 1872 m.
- XVI a. evangelikų reformatų bažnyčios liekanos, sugriauta 1946 m.
- Obeliskas Deltuvos mūšiui atminti, 1998 m., už miestelio kapinių, link kelio į Ukmergę.
Miestelio šiaurės vakaruose stūkso gamtos paminklas – duobenuotasis Deltuvos akmuo.
Pavadinimo kilmė [taisyti]
Vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta. Istoriniuose šaltiniuose Deltuvos dvaro ir miestelio įvardijimas ženkliai įvairuoja; dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a., tačiau anksčiau jo šaknyje greičiausiai buvo iki šiol neišlikęs dėmuo -velt- (jis matomas kad ir vietovardžio užrašymo variante Dewilto[w]). Dalis lietuvių kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Dėviltava; kai kas šią rekonstruotą formą netgi kildina iš (taip pat rekonstruoto) asmenvardžio Dėviltas. Kita vertus, keletas žinomų toponimikos analogijų, o taip pat faktas, kad Deltuvos miestelyje gyvenantį žmogų iki pat XX a. buvo įprasta vadinti žodžiu deltuvis tarsi leistų spėti vietovardį Deltuva esant etnoniminės kilmės (plg. su analogiškos sandaros kuopiniais etnonimais (genčių vardais) bei iš jų kilusiais regionimais *le[i]tuva/Lietuva, *deinava/Dainuva, *karsava/Karšuva; iš etnonimo *deltuva gali būti kilusi ir pietų Lietuvoje (daugiausia Suvalkijoje) paplitusi lietuviška pavardė Deltuva/Deltuvas).
1867 m. Lietuvos generalgubernatoriaus K. Kaufmano garbei Deltuva pavadinta Konstantinovu. Senasis vardas miesteliui grąžintas 1914 m.
Gyventojai [taisyti]
 |
|||||||||||
| 1865 m.*[4] | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[7] | 1970 m.sur. | 1975 m.[8] | 1979 m.sur. | 1985 m.[9] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 320 | 516 | 442 | 356 | 352 | 382 | 482 | 445 | 521 | 550 | ||
|
|||||||||||
|
|||||||||||
Žymūs žmonės [taisyti]
Iš Deltuvos valsčiaus kilę 8 Nepriklausomybės karo laikų Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Penki Vyčio Kryžiaus kavalieriai – Pranas Bartkevičius, Mykolas Ingelevičius, Juozas Mučinskas, Jonas Ribickas, Stasys Vaitkus – palaidoti Deltuvos kapinėse.
Deltuvoje gimė:
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Девельтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10 (19) : Давенпорт — Десмин. С.-Петербургъ, 1893., 240 psl. (rus.)
- ↑ Дзевалтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10А (20) : Десмургия — Домициан. С.-Петербургъ, 1893., 564 psl. (rus.)
- ↑ 4,0 4,1 Дзевалтовъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl. (rus.)
- ↑ Deltuvos biblioteka
- ↑ Kazys Misius, Algimantas Miškinis. Deltuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 599 psl.
- ↑ Deltuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 386 psl.
- ↑ Deltuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 623 psl.
- ↑ Algimantas Miškinis, Kazys Misius ir kt. Deltuva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 407 psl.
- Deltuva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 474 psl.
- Dziewałtów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 289 psl. (lenk.)
Nuorodos [taisyti]
Aplinkinės gyvenvietės [taisyti] |
|||||||||||
 |
Žeimiai – 6 km | |
|||||||||
| SIESIKAI – 16 km Gintarai – 1 km Jakutiškiai – 6 km |
|
Statikai – 4 km UKMERGĖ – 7 km |
|||||||||
| VEPRIAI – 12 km | |||||||||||
