Deltuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Deltuva
Deltuva002.JPG
Deltuvos gatvės po lietaus
Deltuvosherbas.PNG

Deltuva
Koordinatės 55°14′20″N 24°40′08″E / 55.239°N 24.669°E / 55.239; 24.669 (Deltuva)Koordinatės: 55°14′20″N 24°40′08″E / 55.239°N 24.669°E / 55.239; 24.669 (Deltuva)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė
Seniūnija Deltuvos seniūnija
Gyventojų skaičius 513 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: DeltuvaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Déltuva
Kilmininkas: Déltuvos
Naudininkas: Déltuvai
Galininkas: Déltuvą
Įnagininkas: Déltuva
Vietininkas: Déltuvoje

Deltuva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio  145  KėdainiaiŠėtaUkmergė , 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Vakariniu pakraščiu teka dešinysis Šventosios intakas Armona. Yra paštas (LT-20042), bendruomenės namai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai

Dauguma istorikų dabartinę Deltuvą sieja su Volynės metraštyje porą kartų paminėta Deltuvos žeme. Iš tų laikų išlikęs Deltuvos kapinynas.

Deltuva minima nuo 1219 m. 1264 m. Vaišvilkas keršydamas jo tėvo Mindaugo žudikams jėga paėmė Deltuvos pilį, o Deltuvos žemę prijungė prie Didžiojo kunigaikščio valdų. 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Deltuvos valsčius (land Dewilto[w]), kurio centras neabejotinai turėjo būti dabartinės Deltuvos prototipas. 1434 m. minimas Ldk Deltuvos dvaras. XV a. Deltuvos miestelio ir dvaro savininkai buvo Valimantaičiai, vėliau – Kęsgailos, nuo XVI a. pradžios – Radvilos.

1444 m. miestelyje Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pastatydino katalikų bažnyčią, prieš 1570 m. Radvilos – evangelikų reformatų bažnyčią, prie kurios buvo parapinė mokykla, minima dar ir 1629 m. bei 1650 m. 1560 m. minimas Deltuvos miestelis. Deltuva pažymėta 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėlapyje.

Nuo 1681 m. Deltuva priklausė M. A. Oginskiui. 1744 m. Deltuva gavo turgaus ir prekymečio privilegiją.

1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos – Rusijos karo pradžioje įvyko Deltuvos mūšis (Ukmergės mūšis), kuriame susirėmė besitraukiančios Rusijos imperijos kariuomenės pirmasis pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai.

Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė katalikų parapinė mokykla, kurioje 1777 m. buvo 11, 1863 m. – 29 mokiniai. 1865 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, nuo 1903 m. – mergaičių valdinė pradžios mokykla, nuo 1957 m. vidurinė mokykla, nuo 2001 m. Deltuvos pagrindinė mokykla.

XIX a. Deltuvą valdė Tiškevičiai. 18611950 m. valsčiaus centras. 1850 m. ir 1937 m. Deltuva degė. 18671914 m. miestelis Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano (1818–1882) garbei vadintas Konstantinovo. Draudžiamąją lietuvių spaudą Deltuvos valsčiuje platino A. Rimkevičius, P. Vareikio šeima, daraktorės O. Virbickienė, O. Žliobaitė. 1905 m. pašalinta carinė valsčiaus valdyba.

Miestelyje yra išlikusi XIX a. pab.–XX a. pr. statyta senoji klebonija, susijusi su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 1919 m. pradžioje Deltuva buvo užimta bolševikų kariuomenės, prieš kurią kovoję lietuvių pėstininkai ir raiteliai atsigabeno pirmąsias Lietuvos kariuomenės patrankas. Pirmasis šūvis 1919 m. kovo 28 d. iš patrankos, stovėjusios Milašiūnų kaimo laukuose, buvo paleistas į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo įsikūręs bolševikų kariuomenės štabas. Sviedinys nesprogo, tačiau paliko išmuštą pėdsaką pastato sienoje ir sujungė miestelio vardą su Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimo istorija. 2013 m. ant senosios klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje įamžintas pirmasis Lietuvos kariuomenės artilerijos šūvis 1919 m.

Deltuva nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Deltuvos valsčiuje veikė Lietuvos Vyčio apygardos partizanai. 19501995 m. apylinkės centras, 19491993 m. kolūkio centrinė gyvenvietė, turėjo savo muziejų. 1946 m. įkurta biblioteka,[5] ambulatorija, 1962 m. pastatyti Kultūros namai. [6]

2009 m. lapkričio 2 d. patvirtintas Deltuvos herbas.

20122013 m. pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Deltuvos miestelio gyvenamosios aplinkos viešosios infrastruktūros gerinimas“ buvo atlikti miestelio gatvių ir šaligatvių dangų, apšvietimo atnaujinimo darbai, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, sutvarkytos poilsio vietos, visuomeniniai pastatai.[7]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
X–XIV a. Deltuvos žemės centras
nuo 1385 m. Deltuvos valsčiaus centras
19501995 m. Deltuvos apylinkės centras
nuo 1995 m. Deltuvos seniūnijos centras


Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Deltuvos mūšio obeliskas

Miestelio šiaurės vakaruose stūkso gamtos paminklas – duobenuotasis Deltuvos akmuo.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kūdra prie Deltuvos bažnyčios

Vietovardžio Deltuva kilmė iki galo neišaiškinta. Istoriniuose šaltiniuose Deltuvos dvaro ir miestelio įvardijimas ženkliai įvairuoja; dabartine forma (Deltuva) jis žinomas jau nuo XVI a., tačiau anksčiau jo šaknyje greičiausiai buvo iki šiol neišlikęs dėmuo -velt- (jis matomas kad ir vietovardžio užrašymo variante Dewilto[w]). Dalis lietuvių kalbininkų spėja, kad ankstyviausia vietovardžio Deltuva forma buvo Dėviltava; kai kas šią rekonstruotą formą netgi kildina iš (taip pat rekonstruoto) asmenvardžio Dėviltas. Kita vertus, keletas žinomų toponimikos analogijų, o taip pat faktas, kad Deltuvos miestelyje gyvenantį žmogų iki pat XX a. buvo įprasta vadinti žodžiu deltuvis tarsi leistų spėti vietovardį Deltuva esant etnoniminės kilmės (plg. su analogiškos sandaros kuopiniais etnonimais (genčių vardais) bei iš jų kilusiais regionimais *le[i]tuva/Lietuva, *deinava/Dainuva, *karsava/Karšuva; iš etnonimo *deltuva gali būti kilusi ir pietų Lietuvoje (daugiausia Suvalkijoje) paplitusi lietuviška pavardė Deltuva/Deltuvas).

1867 m. Lietuvos generalgubernatoriaus K. Kaufmano garbei Deltuva pavadinta Konstantinovu. Senasis vardas miesteliui grąžintas 1914 m.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2011 m.
1865 m.*[4] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur. 1975 m.[9]
320 516 442 356 352 382
1979 m.sur. 1985 m.[10] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
482 445 521 550 513 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Iš Deltuvos valsčiaus kilę 8 Nepriklausomybės karo laikų Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Penki Vyčio Kryžiaus kavalieriai – Pranas Bartkevičius, Mykolas Ingelevičius, Juozas Mučinskas, Jonas Ribickas, Stasys Vaitkus – palaidoti Deltuvos kapinėse.

Deltuvoje gimė:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Девельтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10 (19) : Давенпорт — Десмин. С.-Петербургъ, 1893., 240 psl. (rus.)
  3. Дзевалтово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 10А (20) : Десмургия — Домициан. С.-Петербургъ, 1893., 564 psl. (rus.)
  4. 4,0 4,1 Дзевалтовъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl. (rus.)
  5. Deltuvos biblioteka
  6. Kazys Misius, Algimantas Miškinis. Deltuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 599 psl.
  7. Deltuva – „miestietiška“ gyvenvietė
  8. Deltuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 386 psl.
  9. Deltuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 623 psl.
  10. Algimantas Miškinis, Kazys Misius ir kt. Deltuva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 407 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Žeimiai – 6 km Blank-50px.png
SIESIKAI – 16 km
Gintarai – 1 km
Jakutiškiai – 6 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Statikai – 4 km
UKMERGĖ – 7 km
VEPRIAI – 12 km