Mindaugas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Mindaugas
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Karalius
Karalius Mindaugas.jpg
Gimė: apie 1200 m.
Mirė: 1263 m. rugsėjo 12 d. (~63 metai)
Tėvas: nežinomas
Sutuoktinis(-ė): Morta
Vaikai:

Vaišelga; Daumantas, arba Domantas (?); Rūklys, Rupeikis

Coat of arms of the Seimas of Lithuania - 2.png
Lietuvos karalius
Valdė: 1253 m. - 1263 m. (~10 metų)
Coat of arms of the Seimas of Lithuania - 2.png
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1236 m. - 1253 m. (~17 metų)
Pirmtakas: Daujotas (?)
Įpėdinis: Treniota
Commons-logo.svg Vikiteka: MindaugasVikiteka
„Lietuvos Karalius Mindaugas“ Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė
Medalis skirtas Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-čiui paminėti. Autorius – skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas
Mindaugas (XVI a. imaginacinis portretas)

Mindaugas (g. apie 1200 m. – 1263 m. rugsėjo 12 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1253 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (12531263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.

Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX–XII a.[reikalingas šaltinis]

Mindaugo kilmė ir giminystės ryšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto didžiojo kunigo (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių LDK valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus arba 1213 m. prie Lielvardės žuvusio tiksliai neidentifikuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio, arba Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ sūnumi, taip pat Daujoto jaunesniuoju broliu ar pusbroliu.

Kai kurie istorikai teigia, kad Mindaugas galėjo būti kunigaikščio Rimgaudo įpėdinis.

Mindaugo veikla iki 1248 metų[taisyti | redaguoti kodą]

Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. Lietuvos žemės kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir Haličo-Voluinės valstybių taikos sutartį.

Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Volynės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m. ar šiek tiek anksčiau.

1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Mindaugo globos, 12441245 m. žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embūtės (dabar − Latvijoje, Liepojos rajono rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, latviškosios Kurzemės pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.

1248 m. sausio 15 d. kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis

1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo išdavos[taisyti | redaguoti kodą]

1248 m. išsiplėtusio Mindaugo domeno ir svarbesnių Mindaugo pilių lokalizacijos schema (pagal G. Zabielą)
200 litų sidabro ir aukso moneta (2003 m.) 750-osioms Mindaugo karūnavimo metinėms.

1248 m. pab. ar pačioje 1249 m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „Lietuvos žemės“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria volynėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 12491254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. 1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parbus. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).

Mindaugo krikštas (nežinomo XVII a. Lietuvos dailininko paveikslo, vaizduojančio vyskupą Vitą, fragmentas)

Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. 1251 m. liepos 17 d., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą kaip suverenų europinės politikos subjektą pripažino didžiausias tuometinės Vakarų Europos autoritetas, taigi ir pati Europa.

Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą[1] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją[2] arba birželio 29-ąją[3] (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. Palatavio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti (Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą ir beveik visą Dainavą.

Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 12581259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik tikroji Lietuva, bet ir Nalšia bei Dainava (iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą Kijevą.

Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės (apostazė). Paskutinieji Mindaugo valdymo metai[taisyti | redaguoti kodą]

Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio antivokiško prūsų ir kitų baltų sukilimo bei pakurstytas LDK submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pab. ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš LDK beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. jo paties Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją, jis vėl atnaujino LDK karą su kryžiuočiais.

Paminklas Mindaugui Vilniuje

1268 m. popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“, – toks Mindaugo įvardijimas ne vieną istoriką privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu; vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Volynės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII–XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. galėjo būti tiesiog nieko negirdėjęs apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės, nes popiežiumi jis tapo jau po Mindaugo mirties. [4][5]

1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį) nužudė Treniotos (?) vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Čia planuojama už paaukotas lėšas pastatyti paminklą 2013 m. per 750-ąsias Mindaugo žūties metines.[6] Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasario pab. (?) – Mindaugo sūnus Vaišelga.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ši antroji (?) Mindaugo žmona daugelio istorikų tapatinama su 1251 m. neva paties Mindaugo prie Tviremet' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našle, – nors Lietuvos ir Volynės 1219 m. taikos sutarčiai skirtame Volynės metraščio įraše aiškiai pasakyta, kad Vismanto našlę sau (į žmonas ar suguloves) „pasiėmė“ Vismantą nukovęs Mindaugaitis.
  2. Pagal E. Gudavičiaus datavimą; Mindaugo vainikavimo diena šis istorikas yra siūlęs laikyti ir 1253 m. liepos 13-ąją.
  3. Pagal T. Baranausko datavimą.
  4. Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., V., 1987, p. 274, 275.
  5. Baranauskas T., Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos // „Voruta“, Nr. 6 (504), 2002-03-23
  6. http://www.diena.lt/dienrastis/tema/karaliui-mindaugui-paminklas-iskils-ir-latvijoje-342688#axzz1zq6qn5QU Paminklas Mindaugui Latvijoje

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Mindaugas