Italija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Repubblica Italiana
Italijos vėliava Italijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Italija žemėlapyje
Valstybinė kalba italų. Atskiruose regionuose – vokiečių ir ladinų Pietų Tirolyje, slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje ir prancūzų Aostos Slėnyje.
Sostinė Roma
Didžiausias miestas Roma
Valstybės vadovai Giorgio Napolitano
Prezidentas
Matteo Renzi
Premjeras
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
301 338 km² (71)
2,4 %
Gyventojų
 – 2013
 – Tankis
 
59 943 933 (23)
198,8 žm./km² (54)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2008
1,848 mlrd. $ (11)
30 218 $ (34)
Valiuta Euras
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
 
Italijos suvienijimas
1861 m. kovo 17 d.
Valstybinis himnas Italijos himnas
Interneto kodas .it
Šalies tel. kodas 39
Portal
Vikisritis: Italija
It-map-lt.jpg

Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos Apeninų pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.

Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos istorija.

Italijos istorija iki V a: Senovės Roma

Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 17011714 m. Ispanijos pakilimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai. Nuo XVIII a. pabaigos Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Kamilas Kavūras, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d. galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).

Benito Musolinio fašistinė diktatūra (19221943) užgrobė Etiopiją (19351936) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį, dėl jų ryšių su fašistiniu režimu ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.

Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo Krikščionių demokratų partija, kuri 19451981 ir 19871992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 m. rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas. Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įsivedė eurą.

Nuo 1996 m. pradėjusi dirbti XIII-oji Italijos vyriausybė turėjo problemų dėl savo galių išlaikymo. Šioje vyriausybėje dirbo net trys ministrai pirmininkai – Romano Prodi iki 1998 m., Massimo d'Alema iki 2000 m. ir Giuliano Amato iki 2001 m. rinkimų. Naujus XIV-tos vyriausybės rinkimus laimėjo Silvio Berlusconi. Ši vyriausybė, vadovaujant S. Berlusconi, išsilaikė visą 5 metų kadenciją ir tapo ilgiausiai gyvavusi vyriausybė nuo II pasaulinio karo laikų. Šios vyriausybės valdymo metu Italija prisijungė prie karinių JAV pajėgų misijos Irake.

XV-oji Italijos vyriausybė vadovaujant Romano Prodi dirbo tik dvejus metus, kuomet 2008 m. premjeras pralaimėjo jam iškeltą interpeliaciją. Vadovauti naujai vyriausybei trečią kartą išrinktas Silvio Berlusconi.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos politinė sistema.
Atstovų rūmai

Valdymo forma – parlamentinė demokratija. Šalies vadovas yra prezidentas, renkamas 7 metams. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuri siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Prezidento mandatas gali būti atnaujintas neribotą skaičių kartų. Dabartinis Italijos prezidentas yra Giorgio Napolitano, išrinktas 2006 m. gegužės 10 dieną. Kiti rinkimai vyks 2013 m.[1]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dviejų rūmų parlamentas, vadinamas Parlamento. Parlamento rūmai renkami 5 metams, visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 m. priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75 % vietų parlamente; likusius 25 % užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abiejuose rūmuose.

Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose. Pagrindinės Italijos politinės partijos yra Forza Italia (FI) ir Kairieji demokratai. Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio karo.

Nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. lapkričio mėnesio trečią kadenciją Italijos ministru pirmininku buvo šalies milijardierius Silvio Berlusconi. 2011 m. lapkričio 8 d. praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą jis pasitraukė iš šio posto, leisdamas Italijai vykdyti ekonominę pertvarką. Naujuoju ministru pirmininku buvo paskirtas Italijos ekonomistas ir eurokomisaras Mario Monti.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos regionai.

Italija dalinama į 20 sričių (arba regionų, 5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute; skliausteliuose nurodytos sostinės):

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Monblanas Alpėse
Italijos vaizdas iš kosmoso
Pagrindinis straipsnis – Italijos geografija.

Italijos pagrindas yra ilgas, aulinį batą primenantis Apeninų pusiasalis, kuris išsikiša į Viduržemio jūrą, kur kartu su didžiosiomis Sardinijos ir Sicilijos salomis atskiria Viduržemio jūros dalis: Ligūrijos jūrą, Tirėnų jūrą, Jonijos jūrą ir Adrijos jūrą. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Italija daugiausia yra kalnų šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų.

Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Strombolio ugnikalnis. Italijai priklauso ir vulkaninė sala Vulkano.

Ilgiausia Italijos upė yra Po, kurios ilgis 668 km; kitos ilgiausios upės yra Adidžė (410 km), Tibras (405 km), Arnas (221 km). Didžiausias Italijos ežeras yra Garda (370 km²), esantis šiaurinėje šalies dalyje; kiti didžiausi ežerai: Madžorė (212 km²), Komas (146 km²), Trazimenas (129 km²). Aukščiausia užtvanka: Vajontos 265 m.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600–1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Naudingosios iškasenos: lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.

Užterštumas: Milane įregistruotas vienas aukščiausių sieros dioksido kiekių pasaulyje; Po upė kasmet „išmeta“ į jūrą apie 250 tonų arseno.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.

Ilgiausias geležinkelio tunelis: Simplonas 19,8 km (jungia Šveicariją su Italija).

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos ekonomika.

Italija turi diversifikuotą pramoninę ekonomiką su panašia bendra apimtimi ir skaičiuojant vienam gyventojui kaip ir Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Italijos kapitalistinė ekonomika išlieka pasidalinusi į pramoninę Šiaurę, dominuojamą privataus sektoriaus, ir mažiau išvystytus žemės ūkiu besiremiančius Pietus su 20 % bedarbystės.

Pagrindinės pramonės šakos: mašinų gamyba, metalurgija, chemijos ir naftos chemijos pramonė, lengvoji ir maisto pramonė. Italija yra viena stambiausių automobilių, dviračių ir mopedų, traktorių, skalbimo mašinų ir šaldytuvų, radioelektronikos, pramonės įrangos, plieninių vamzdžių, plastmasių ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, o taip pat gatavų rūbų ir odinės avalynės, makaronų, sūrio, alyvuogių aliejaus, vyno (pirma vieta pasaulyje pagal eksportą), vaisių ir pomidorų konservų gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje. 2009 m.-2011 m. šalį ištiko didelė krizė.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos demografija.
Populiacijos kitimas 1960 – 2006 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.

Po Antrojo pasaulinio karo labai pagerėjo Italijos ekonominė padėtis ir dėl to į šalį pradėjo važiuoti imigrantai, daug gyventojų iš kaimų išsikėlė į miestus. Iki aštunto dešimtmečio šalis pasižymėjo dideliu gimstamumu, bet tada jis smarkiai nukrito. Iš dalies dėl to, 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,5 %, o 65 metų ir vyresni – net 20,2 % šalies gyventojų. Vidutinė gyvenimo trukmė Italijoje yra viena iš didžiausių pasaulyje – 80,2 m. (2009 m. duomenys)[1]

Gyventojų pasiskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Viename kvadratiniame kilometre Italijoje vidutiniškai gyvena 190 žmonių (penktas didžiausias rodiklis ES), tačiau kai kuriuose regionuose po kelis kartus daugiau, pvz., Lombardijoje – apie 377 žm./kv.km, Ligūrijoje – 344, Lacijuje – 296, o Kampanijoje – 398. Žymiai mažesnis gyventojų tankumas pietinėje dalyje: Bazilikatoje tik 66 gyv./km². Rečiausiai apgyvendintas yra Aostos slėnis – 36 gyv./km². Didžiosiose salose – Sicilijoje ir Sardinijoje gyventojų tankumas yra atitinkamai 198 gyv./km² ir 63 gyv./km².

Imigracija[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. pabaigoje šalyje buvo 3 433 000 užsieniečių (5,8 % visos populiacijos). Tai 16,8 % daugiau nei 2006 m. ir net 122 % daugiau nei 2001 m.[2] Po Europos Sąjungos prasiplėtimo, daugiausiai imigrantų atvyko iš aplinkinių Rytų Europos šalių. Vis daugiau į Italiją imigruoja ir azijiečiai. 2007 m. 52,02 % imigrantų atvyko iš Rytų Europos, 16,17 % – iš Šiaurės Afrikos, 16,08 % – iš Azijos, 8,5 % – iš Šiaurės arba Pietų Amerikos ir 7,06 % – iš Subsacharinės Afrikos.[3] 87,3% imigrantų gyvena šiaurinėje arba centrinėje Italijoje ir tik 12,8% jų – šalies pietuose.

2010 m. pradžioje Italijoje gyveno jau 4 279 000 užsieniečių. Tai sudarė 7,1% visų Italijos gyventojų ir toks skaičius kiekvienais metais auga po 388,000 gyventojus.

Italijos sudėtis pagal kilmę: (2010 m. sausio mėn.)

Tautybė Populiacija  % nuo visų Italijos gyventojų
Italai 56 118 099 92.47 %
Rumunai 1 200 000 1.98 %
Kilę iš Šiaurės Afrikos 646 624 1.07 %
Albanai 466 684 0.77 %
Kinai 188 352 0.28 %
Ukrainiečiai 153 998 0.31 %
Azijiečiai (neskaitant kinų) 499 013 0.83 %
Kilę iš Pietų Amerikos 324 917 0.54 %
Kilę iš Subsacharinės Afrikos 285 169 0.47 %
Kiti 782 549 1.29 %

Emigracija[taisyti | redaguoti kodą]

Italijoje prasidėjo masinė emigracija netrukus po šalies suvienijimo 1861 m. Tarp 1898 ir 1914 m., didžiausios emigracijos laikmečio, kasmet iš Italijos išvažiuodavo apie 750 000 gyventojų.[4]

Šiuo metu didelė dalis italų tautybės žmonių gyvena užsienio šalyse. Didžiausios italų bendruomenės yra Brazilijoje (25 milijonai), Argentinoje (20 milijonų), JAV (17,8 milijono), Urugvajuje (1,5 milijono), Kanadoje (1,4 milijono), Venesueloje (900 000) ir Australijoje (800 000).

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Gyventojai kalba įvairiais italų kalbos dialektais ir mažumų kalbomis. Šalia italų kalbos atskiruose regionuose oficialiomis kalbomis laikomos vokiečių, prancūzų, ladinų ir slovėnų kalbos. Be to, dar keletas mažumų kalbų turi specialų statusą (pagal Konstituciją ir jos nuostatas tikslinantį 1999 m. įstatymą): albanų, katalonų, graikų, kroatų, provansalų, poksitanų ir sardų.

Be to, pasak 2005 m. apklausos, 25 % Italijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 17 % – ispaniškai ir 14 % – prancūziškai.[5]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Milano katedra

Pasiskirstymas pagal religiją:

Reikia pažymėti, kad tik 36,8 % Romos katalikų sakė esą aktyvūs bažnyčios nariai. Musulmonų skaičius auga dėl imigracijos ir tik nedidelė dalis jų turi Italijos pilietybę.

Pasak 2005 m. apklausos, 74 % Italijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 16 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 4 % neatsakė).[9] Pagal šiuos duomenis Italija yra viena iš labiau religingų Europos Sąjungos valstybių.

Miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos miestai.

72 % gyventojų gyvena miestuose. Pastebima kėlimosi iš miestų centrų į priemiesčius tendencija.

Palermas – penktas pagal dydį Italijos miestas.
Miestas Populiacija 2010 m. Populiacija 1977 m.
Roma 2 761 477 2 864 000
Milanas 1,324,110 1 736 000
Neapolis 963 357 1 225 000
Turinas 907 563 1 087 000
Palermas 655 875 686 000
Genuja 607 906 693 000
Bolonija 380 181 463 000
Florencija 371 282 438 000
Baris 320 475 362 000
Katanija 293 458 348 000

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos kultūra.

Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo 1861 m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apima Apeninų pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį Europos paveldą išlieka didžiulis. Šiuo metu Italijoje yra daugiausiai UNESCO saugomų paveldų pasaulyje (44).

Dailė ir skulptūra[taisyti | redaguoti kodą]

Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip Renesansas ir Barokas. Italijoje dirbo vieni žymiausių visų laikų menininkų kaip Leonardas da Vinčis, Džotas, Mikelandželas, Botičelis, Fra Andželikas, Tintoretas, Donatelas, Karavadžas, Ticianas, Rafaelis, Berninis, Tiepolas ir daugelis kitų.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šalia pagrindinio šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinio „Dieviškoji komedija“ (itališkai Divina Commedia), Italija gali pasigirti ir kitais garsiais rašytojais, poetais ir literatais: Giovanni Boccaccio, Giacomo Leopardi, Alessandro Manzoni, Torquato Tasso, Ludovico Ariosto ir Petrarch. Pastarojo žinomiausia ekspresijos išraiškos priemonė, sonetas, buvo sukurta Italijoje. Žinomi filosofai, tarp kurių yra Giordano Bruno, Marsilio Ficino, Niccolò Machiavelli ir Giambattista Vico. Šiuolaikiniai literatai ir Nobelio premijos laureatai yra poetas Giosu è Carducci (1906), realistinis rašytojas Grazia Deledda (1926), šiuolaikinis teatro autorius Luigi Pirandello (1936), poetai Salvatore Quasimodo (1959) ir Eugenio Montale (1975), satyras ir teatro autorius Dario Fo (1997).

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Dantė „Dieviškosios komedijos“ autorius

Italų kultūroje svarbų vaidmenį vaidino muzika – nuo liaudies muzikos iki klasikos. Pagimdžiusi operą, Italija įnešė didelį indėlį į klasikinės muzikos fondus. Instrumentai kaip pianinas ir smuikas buvo išrasti Italijoje. Daugelis egzistuojančių klasikinės muzikos formų, kaip simfonija, koncertas ir sonata, randa savo šaknis Italijoje. Tarp garsiausių Italijos kompozitorių: renesanso kompozitoriai Palestrina ir Claudio Monteverdi, baroko kompozitoriai Domenico Scarlatti, Arcangelo Corelli ir Vivaldi, Klasicizmo kompozitoriai Paganini ir Gioachino Rossini, bei romantizmo kompozitoriai Verdi ir Puccini. Šiuolaikiniai Italijos kompozitoriai, tokie kaip Berio ir Nono, yra reikšmingi bandomosios ir elektroninės muzikos išsivystyme.

Kinas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis Italijos kino filmas buvo kelių sekundžių trukmės, vaizduojantis popiežiaus Leo XIII palaiminimą sukurtas 1895 m. Italijos kino pramonė susikūrė tarp 1903 ir 1908 metų, kuomet įsikūrė pagrindinės Italijos kino produkcijos kompanijos – Roman Cines, Ambrosio of Turin ir Itala Film.

Po karo Italijos kino kultūra sparčiai plėtėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. Žymiausi to meto režisieriai buvo Vittorio De Sica, Federico Fellini, Sergio Leone, Pier Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni ir Dario Argento.

Pastaruoju metu Italijos kinas retai tampa populiarus visame pasaulyje. Tokiomis išimtimis galima vadinti 1997 m. Roberto Benigni sukurtą Gyvenimas yra gražus ir 1994 m. Il Postino (režisierius Michael Radford).

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Galilėjo Galilėjus

Mokslinės revoliucijos kryptimi pažangą padarė Galilėjo Galilėjus, o Leonardas da Vinčis laikomas archetipiniu Renesanso žmogumi. Italija buvo mokslininkų ir išradėjų šalis: fiziko Enrico Fermi (komandos, kuri pastatė pirmą branduolinį reaktorių, vadovas), astronomo Giovanni Domenico Cassini, fiziko Alessandro Volta, (elektrinės baterijos išradėjas), matematikų Lagrange ir Fibonacci, Guglielmo Marconi (radijo išradėjas, Nobelio fizikos premijos laureatas), Antonio Meucci (vienas iš telefono išradėjų) ir daugelio kitų.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos sportas.

Populiariausias sportas šalyje yra futbolas (Serie A lyga yra viena žinomiausių pasaulyje). Italijoje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, 1980 m. – VI Europos futbolo čempionatas, 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas.

Krepšinis tarp populiariausių antras. Taip pat populiarūs tinklinis, vandensvydis, fechtavimasis, regbis, dviračių lenktynės, ledo ritulys (daugiausia Milane, Trentino-Alto Adidžė ir Veneto regionuose) ir Formulės-1 lenktynės.

Žiemos sportas yra populiariausias šiaurėje, kuriose italai konkuruoja tarptautiniuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Sportas yra įtraukiamas ir į festivalius – Palio ir Gondola (regata) rungtynės vyksta Venecijoje kiekvieną rugsėjo pirmąjį sekmadienį.

Sporto rungtys šalyje išsivystė nuo gladiatorių kovų Antikinėje Romoje koliziejuje iki klubinių futbolo komandų kovų Olimpiniame Romos stadione.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Italija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Italija

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai: