Aukštaitija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos etnokultūrinis regionas:
Aukštaitija
Aukstaitijosherbas.PNG
Šalis: Rytų Lietuva
Vėliava: Aukstaitijaflag.png
Tautos: Lietuviai (aukštaičiai)
Kalba: Aukštaičių tarmė
Valstybės: rytinių senlietuvių žemės, Lietuvos kunigaikštystė
Miestai: Panevėžys, Utena
Etnoregionai.png
Žemėlapyje pažymėta rusva spalva

Aukštaitija – du iš 5 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų (mezoregionų), t. y. Rytų Aukštaitija ir vad. Vakarų Aukštaitija (pirmojo administracinį kultūrinį centrą šiuo metu siūloma formuoti Utenoje, o antrojo – Panevėžyje)[1]. Ši „dialektologinė“ Aukštaitija, arba Aukštaitija plačiąja prasme itin turtinga tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Joje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltų etninių darinių (Dainavos, Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas.

Taip pat tai yra istorinė etnografinė ir kartu etninės Lietuvos subetninė sritis (iš esmės tapati Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo Lietuvoje išskirtam Rytų Lietuvos (planavimo) makroregionui[2], t. y. vad. rytų ir pietų aukštaičių tarmių arealui).

Baltasis Aukštaitijos herbas
Pilkasis Aukštaitijos herbas
Aukštaitijos vėliava

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Aukštaičių vardas (Ousteyten) pirmąkart paminėtas 1323 metų spalio 2 d. Gedimino taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos bei Estijos ponais, vyskupais, danų karaliaus vietininku Estijoje (danai valdė šiaurės Estiją 1219–1346 m.) ir Rygos miestiečių atstovais.

„Aukštaičių“ sąvoka[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas). Dalis lietuvių humanitarų (archeologo Adolfo Tautavičiaus sekėjai) kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią „aukštaičių gentį“, tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų) IV–VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą (Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjus) siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.

Istorinė Aukštaitija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ (Lietuvoje senoji etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.), buvo viena iš 4 pagrindinių LDK etnokultūrinių dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės,– 1569 m. iš pastarosios Lietuvai liko tik Polesė). VI–XII a. ši etnokultūrinė sritis (vieno iš 2 nuo V a. egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklų paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII–XIX a. istorinė Aukštaitija (vieno iš 3 nuo XII ir XIII a. sandūros egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių „aneksų“, t. y. lietuvių IX–XVII a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes.

Iki XIX a. II pusės dab. Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą (iki XVI ar XVII a. patys senojo Aukštaičių krašto gyventojai šiaurinėje jo dalyje dar išskirdavo vad. „Užnerio Lietuvą“).

Kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) visa ar beveik visa senoji etnokultūrinė Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą – vad. Vilniaus, arba Lietuvos kunigaikštystę, kurios centras (Vilnius; iki XIII a. vidurio (?) – tikriausiai Kernavė) kartu buvo ir visos LDK sostinė. Ši „politinė“ Aukštaitija pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio apie 1326 m. rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, pasakojant apie 12941300 m. įvykius; minima Austechiam terram regis Lethowie („užpuolė Aukštaitija (aukštaičius?) Lietuvos karaliaus žemę“), kur sudegintas ano meto lietuviams šventas Romainių (?) lot. „Romene“[3] kaimas. 1322 m., Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu, „terra Eustoythen“minima šalia kitų kunigaikščio žemių, įtrauktų į sutartį.

Lietuvos kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu (t. y. sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros vakarine riba), o nuo Algirdo laikų (?) – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio (taip manyti leidžia 1413 m. buv. Trakų kunigaikštystės pagrindu sudarytos Trakų vaivadijos teritorijos konfigūracija); Lietuvos kunigaikštystės pietvakarinė administracinė riba greičiausiai nuo XIII a. pab. buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dabartinius pietų bei rytų aukštaičių dialektologinius arealus skirianti linija (tikėtina, kad pirminė, t. y. dar siekusi Nemuno vidurupį Lietuvos kunigaikštystė į mažesnę Lietuvos ir naują Trakų kunigaikštystes buvo padalyta Vytenio valdymo pradžioje, tada LDK submonarchui Gediminui įsikūrus naujai pastatytoje Senųjų Trakų pilyje).

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Ryšys su lietuvių kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso (arba „didžiosios genties“) susiformavimo (V–VI a.) buvo nevienalytė,– vienokia tarme turėjo kalbėti Vidurio Lietuvos lietuviai (A. Tautavičiaus ir jo sekėjų laikomi „aukštaičių gentimi“), kitokia – Rytų Lietuvos gyventojai; pirmųjų tarmė iki pat XIX ir XX a. sąvartos pačių lietuvių vadinta „žemaičių kalba“, o antrųjų – tiesiog „lietuvių (tarm. lietuvinykų) kalba“. XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šios tarmės šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba; maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė (greta XVI–XVII a. susiformavusio šnekamosios lenkų kalbos „lietuviškojo“ varianto) buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba (iki 1506(?) m. ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė „oficialios“ vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 19451947 m., t. y. iki pirmosios Vilniaus ir Vilniaus krašto senbuvių repatriacijos į Lenkiją).

XVI–XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje („Lietuvoje“ siaurąja prasme) vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu; visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog „lietuvių kalba“ (plg., iki XIX a. rytiniai lietuviai dabartinius Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūrinius regionus suvokė vien kaip „Lietuvą“).

Nuo XVIII a. pradžios, tuomet vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“, pagrindu susiformavus pirmajai bendrinei lietuvių raštų kalbai (absorbavusiai ir dalį „lietuvių kalbos“ bruožų), aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

Aukštaičių tarmės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Aukštaičių tarmė

Dabartinė („dialektologinė etnografinė“) aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (August Schleicher) pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos jau nebe trys („rytiečių“, „viduriečių“ ir „vakariečių“, arba „kuršiuojanti“), o tik dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. [1] Kitaip sakant, tiek vad. vakarų aukštaičių tarmės arealas, tiek visas panevėžiškių šnektos (XIX a. kalbininkų priskirtos rytų aukštaičių patarmei) arealas „aukštaitiškais“ imti laikyti tik apie XX a. pradžią.

A. Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis); pažymėtina, kad „šleicheriškai“ suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai (dialektologiniai pietų aukštaičiai, arba „dzūkai trakiškiai“) bei etnografiniai suvalkiečiai.

Senųjų (istorinių) aukštaičių (LDK XVI–XVIII a. dokumentuose vadintų tiesiog „lietuviais“) palikuonys dabar kalba dvejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje – vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje – vad. pietų aukštaičių patarme. Z. Zinkevičiaus manymu, šiomis dvejomis tarmėmis dab. rytinių lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvos kultūra: Aukštaitijos papročiai (sud. Žilvytis Šaknys). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. – 214 p.: iliustr., žml. – ISBN 978-9986-780-96-0

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Aukštaitija


Liet-etno-regionai.png Lietuvos etnografiniai regionai Liet-etno-regionai.png

Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija