Lyvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lyvių kalba
līvõ kēļ
Kalbama: Latvijos vėliava Latvija
Estijos vėliava Estija[a]
Kalbančiųjų skaičius: Paskutinis gimtosios kalbos vartotojas mirė 2013 m. Esama ~40 B1 lygiu ir ~210 A1–A2 lygiais kalbos naujai išmokusiųjų[1][2]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: į šimtuką nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Uralo kalbos
Finougrų
Baltijos finų
 Lyvių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Latvijos vėliava Latvija
Įteisinta Latvijos mažumos kalba[3]
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: -
ISO 639-3: liv
Lyvių kalba Kurše
Lyvė (D. Kārkluvalko nuotr., 1994 m.)

Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų.[b] Paskutinė Kanadoje ilgai gyvenusi lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia, sulaukusi 103 metų, mirė 2013 m. birželio 2 d.[1] Šiuo metu yra daugiau kaip 200 geriau ar silpniau lyvių kalbos naujai pramokusių žmonių, dauguma iš jų – lyviai.[4] Lyvių kalba įtraukta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.[5]

Kilmės atžvilgiu lyvių ir latvių kalbos visai negiminingos, tačiau viena kitai padarė žymų poveikį ir dėl to atsirado savitų bruožų, ypač garsyne, kurių neturi joms giminingos kalbos: latvių kalba turi daug baltų ir slavų kalboms nebūdingų fonologinių ypatybių, o lyvių kalboje, be kitų pavyzdžių, susidarė palyginti sudėtinga kirčiuoto skiemens struktūra drauge su nekirčiuotų balsių trumpinimu. Lyvių kalbai artima, bet daug konservatyvesnė suomių kalba pasižymi ne tokia sudėtinga kirčiuoto skiemens sandara ir net labai ilguose žodžiuose išlaiko nekirčiuotus balsius sveikus.

Atsižvelgiant į kontekstą, lyvių kalbos raštijos ištakomis gali būti laikoma XIX a. išnykusi ir palyginti prastai dokumentuota Vidžemės Salacos arba Kuršo lyvių tarmė. Čia daugiausia bus remiamasi Kuršo lyvių rytų tarme, kuria grindžiama bendrinė lyvių kalba.

Tarp kitų giminingų kalbų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos Kolkos rage latvių, lyvių ir anglų kalbomis

Kaip teigia estų kalbininkas T. Vytsas (Tiit-Rein Viitso), Baltijos finų kalbos pradžioje buvo skilusios į tris atšakas: lyvių kalbą, pietų estų kalbą (sunormintas jos variantas – veru kalba) ir į atšaką, kurią jis vadina Nevos kalbų grupe. Iš pastarosios kilo visos kitos Baltijos finų kalbos.[6]

Estų kalbininko P. Alvrės teigimu, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse apsigyvenę finai buvo lyvių ir suomių rytinių tarmių vartotojai.[7]

Vytsas nurodo, kad savarankiškų Baltijos finų kalbų susidarymas tebėra ginčytinas klausimas. Vis dėlto, jo manymu, yra aišku, kad lyvių kalba − viena iš seniausiųjų savarankiškų Baltijos finų kalbų.[8]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XX amžiaus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

██ Paskutinių lyvių kalbos vartotojų teritorijos

██ Istorinis lyvių kalbos paplitimo arealas Latvijoje

Pagal archeologinius duomenis, dabartinės Baltijos kraštų teritorijos buvo apgyvendintos daugiau kaip prieš 10 000 metų. Pirmieji gyventojai buvo protoeuropiečiai. Baltijos finai čia pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. arba, kaip teigia T. Karma, apie 3000 m. pr. m. e. Jie susimaišė su protoeuropiečiais ir čia įsigalėjo Baltijos finų kalbos atmaina, kurios pagrindu susiformavo lyvių, šiaurės ir pietų estų kalbos.[9] Estų kalbininko P. Aristės teigimu, apie 3000 m. pr. m. e. į Baltijos kraštus atsikėlę šukinės-duobelinės keramikos kultūros atstovai kalbėjo penkiomis pagrindinėmis Baltijos finų kalbomis, ir viena iš jų buvo lyvių kalba.[10] Virvelinės keramikos kultūros atstovai, kuriems priklausė ir prabaltai, į dabartinę Latvijos teritoriją atsikėlė apie 2000 metus pr .m. e. ir čia susidūrė su Baltijos finų tautomis.[11]

XII a. pabaigoje lyviai gyveno plačiame ruože prie Baltijos jūros, taip pat Dauguvos ir Gaujos žemupių apylinkėse, iš žemyno pusės jų kaimynai buvo letai, žiemgaliai ir sėliai. Anksčiausios rašytinės žinios apie lyvius randamos XI a. Kijevo Pečiorų lauros vienuolyno Nestoro kronikose, kur lyviai minimi kaip либь (lib') bei любь (liub'), nors pastarasis užrašymas laikomas klaidingu.[9]

Remdamasis rašytiniais šaltiniais, suomių finougristas R. Griuntalas teigia, kad iki Livonijos kryžiaus karų XIII a. pradžioje Latvijoje galėjo gyventi apie 150 000 žmonių. Lyvių galėjo būti 15 000−21 000, pagal kitus šaltinius − iki 28 000. Iš jų 10 000–12 000 gyveno Dauguvos žemupyje, 5000−6000 – Turaidos arba Gaujos regione, ir apie 6000−9000 − Metsepolėje.[12] Nors lyvių kalba ilgiausiai išsilaikė Kurše, iki šiol nėra aišku, ar lyviai ten gyveno jau tada, kai Vidžemės lyvių žemėse vyko Indrikio Livonijos kronikoje aprašyti nuotykiai.[13]

Indrikio Livonijos kronikoje kalbama apie lyvių ir jų kaimynų žiemgalių bei sėlių krikštą. Išsamiai pasakojama apie Ako ir Dabrelio vadovaujamų lyvių priešinimąsi ir tada, kai vyriausiasis vadas Kaupo sutiko krikštytis ir perėjo į vokiečių pusę. E. Vėrio nuomone, vokiečiai visų pirma buvo nusitaikę į jūros pakrantėse gyvenusius lyvius, nes jie buvo blogi krikščionys, atkakliai laikėsi pagoniškų papročių, tad užsitraukė žemvaldžių nemalonę ir šie į jų teritorijas skatino keltis gretimas tautas.[14]

Livonijos konfederacijos laikotarpiu Estijoje ir Vidžemėje gyventojų skaičius nuo 1350 iki 1550 m. pastebimai išaugo, bet po to prasidėjo ilgi karo metai. Skaičiuojama, kad per ateinančius 80 metų gyventojų sumažėjo perpus, sunkiausias laikotarpis − paskutiniai XVI a. dešimtmečiai. Iki XVII a. pabaigos Švedijos valdomoje Vidžemėje gyventojų skaičius vėl ėmė augti, kol Didžiojo Šiaurės karo katastrofos šį augimą sustabdė. Griuntalo manymu, šiuodu karo laikotarpiai lėmė tai, kad Vidžemės lyvių kalba išnyko jau XIX a.[15]

Švedų istorikas T. Jernas (Thomas Hiärne, 1638–1678) savo kronikoje Ehst-, Lyf- und Lettlaendische Geschichte (aprašomi įvykiai iki 1639 m.) kalba, kad Vidžemėje lyvių buvo likę mažai (daugiausia Salacos, Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių apylinkėse), o Kurše jų buvę daugiau, be to, tenai jie nesituokę su latviais.[16]

Lyvių šiuo metu tiek mažai, tų, kurie gyvena siaurame Salacos kranto ruože Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių link, kaip buvo sakyta anksčiau. Jie beveik kasdien kalba latviškai, nes gyvena kartu [su latviais] ir pamaldose turi verstis latvių kalba. Tačiau tie, kurie išlikę Kurše, verčiau tuokiasi ne su latviais, o su saviškiais. Nors ir latvių aplinkui nėra itin daug, nes jie bijo burtų, kuriuos jie [= lyviai] dažnai naudoja.
—– Jerno pastebėjimai dėl lyvių padėties (apie 1665 m.)[17]
1863 m. Londone Kuršo lyvių rytų patarme išleistos Evangelijos pagal Matą antraštinis puslapis

Savo tyrime Versuch über die Alterthümer Lieflands und seiner Völker besonders der Letten (1778 m.) vokiečių rašytojas dvasininkas J. L. Bergeris (Johann Ludwig Börger, 1730–1791) rašo, kad yra sutikęs lyvių ne tik prie Salacos, bet ir, 15 metų iki publikuojant darbą, netoli Rygos, už 15 km nuo jos buvusioje Rembergės smuklėje.[18]

Be iki tol turėtų pavienių lyviškų žodžių sąrašų (arba ankstyvosiose kronikose paminėtų lyvių asmenvardžių ir vietovardžių), pirmasis kada nors išleistas tekstas lyvių kalba − tai į Salacos tarmę verstas „Tėve mūsų“, kurį latvių dvasininkas ir švietėjas G. Bergmanis (1749–1814) 1789 m. išspausdino tekstų rinkinyje Das Gebeth des Herrn oder Vaterunsersammlung.[19]

Bene reikšmingiausias posūkis lyvių kalbos istorijoje – tai suomių kilmės kalbininko A. Šiogreno (Andereas Johan Sjögren, 1794–1855) ir vokiečių-švedų kilmės estų kalbininko F. Vydemano (Ferdinand Johan Wiedemann, 1805–1887) parengti ir 1861 m. dviem tomais Sankt Peterburge išleisti gramatika bei žodynas (Joh. A. Sjögren, F. Joh. Wiedemann: Livische Grammatik nebst Sprachproben ir Livisch-deutsches und deutsch-livisches Wörterbuch).[20]

Vėliau Vydermanas prisidėjusiems prie Lyvių–vokiečių–lyvių žodyno rengimo savo informantams Nikai Polmaniui ir Janiui Princiui bei šio sūnums Janiui ir Pėteriui nurodė Evangeliją pagal Matą versti tiek į Kuršo lyvių vakarų, tiek į rytų patarmes. Vydermanas evangeliją suredagavo ir 1863 m., remiamas L. L. Bonaparto, Londone rado galimybę ją išspausdinti vakarų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den westlischen Dialect des Livischen übersetzt von dem Liven J. Prinz und dessen Söhnen P. Prinz und J. P. Prinz ir rytų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den östlichen Dialect des Livischen zum ersten Male übersetzt von dem Liven N. Pollmann. Vėrio teigimu, išleidus Vydermano redaguotą Polmanio ir Princio Evangelijos pagal Matą vertimą, prasidėjo nuolatinė lyvių raštų kalbos raida.[21]

Kita knyga lyvių kalba (taip pat Evangelija pagal Matą) 1880 metais išleista Sankt Peterburge, rašyba grįsta tuo metu vartotąja vokiečių ir latvių kalbose. Vertimo autorius nežinomas.[22]

Paskutinis Salacos tarme šnekėjęs žmogus mirė 1868 m.[23] 1860 m. 12-oje Šiaurės Kuršo kaimų gyveno apie 3 000 lyvių, apie 2 000 iš jų kalbėjo lyviškai. Suomių kalbininko E. N. Setelės (Emil Nestor Sätälä) apskaičiavimais, XIX amžiaus pabaigoje (1888 m.) lyviškai kalbėjo 2 929 žmonės.[24]

XX ir XXI amžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikraštis „Lyvis“ (Līvli; 1939 m.)

Pirmojo pasaulinio karo metais lyviai iš savo pajūrio kaimų buvo priverstinai evakuoti. Į nusiaubtus namus jiems buvo leista grįžti 1920 m., kai Latvija jau buvo tapusi nepriklausoma valstybe.[25] Šis tremties laikotarpis (1915-1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Grįžo ne visi, lyvių bendruomenės išskirtymas susilpnino kalbos vartojimą.[26]

1925 m. lyvių buvo likę 1 238.[27] Iki Antrojo pasaulinio karo lyvių kalbą daugiausia tyrinėjo suomių ir estų kalbininkai E. N. Setelė, L. Kettunenas, L Postis, O. Loritsas ir P. A. Aristė.[28] Dažniausiai suomių ir estų organizacijų pastangomis, nuo 1920 iki 1939 metų lyvių kalba buvo išleistos kelios dešimtys knygų – prasidėjo lyvių tautinis atgimimas.[29]

1921 m. išspausdintas pirmasis vadovėlis (skaitymo knyga) lyvių kalba Ežmi līvõd lugdõbrōntõz (Pirmoji lyvių skaitymo knyga), autorius – estų kalbininkas Oskaras Loritsas; nuo tol leidiniuose bendrinės kalbos normos kryptingai grindžiamos Kuršo rytų patarme, nors dar buvo palikta vidurio patarmės ypatybių.[29] 1923 metais įkurta lyvių organizacija – Lyvių sąjunga,[30] tais pačiais metais fakultatyviai (kaip nebūtino, pasirenkamo dalyko) mokyklose pradėta mokyti lyvių kalbos, mokytojai būdavo baigę Suomijos universitetus, pavyzdžiui, kaip M. Lepstė, kuris daugybę metų lankėsi lyvių kaimuose ir visus norinčiuosius mokė lyvių kalbos.[31] 1923 m. lyvių raidyno normintojas, kultūrininkas ir poetas Karlis Staltė (lyv. Kōrli Stalte) sukūrė lyvių himno Min izāmō (Mano tėvyne) žodžius,

Pirmasis lyvių poezijos rinkinys (1924 m.)

o 1924 m. Taline buvo išleistas pirmasis šio poeto 28-ių eilėraščių rinkinys Līvõ lōlõd (Lyvių dainos).[29][32] 1931 m. lyviškai buvo pradėtas leisti mėnesinis laikraštis Līvli (Lyvis), jame savo darbus publikavo poetai ir rašytojai, taip pat buvo rašoma apie kultūros ir lyvių gyvenimo įvykius.[29] 1935 m. P. Dambergas lyvių kalba Helsinkyje išleido chrestomatiją Jemakiel lugdõbrāntõz skūol ja kuod pierast (Skaitymo knyga gimtąja kalba mokyklai ir namams), ši knyga laikoma viena iš geriausiųjų, išspausdintų lyvių kalba.[33][34]

L. Kettuneno Lyvių–vokiečių kalbų žodynas ir gramatikos įvadas (1938 m.) – iki šiol vertinamas vienas iš didžiausių lyvių kalbai skirtų veikalų

Tarpukariu lyvių kalbos saugojimo ir tyrimo srityje svarbus vaidmuo teko suomių profesoriui Lauriui Kettunenui: 1938 m. jis pasirūpino išleisti išsamų Lyvių–vokiečių kalbų žodyną ir lyvių kalbos fonetikos bei morfologijos aprašą. L. Kettuneno darbai iki šiol išlieka kaip vertingas lyvių kalbos šaltinis, nes juose vartojama tiksli fonetinė transkripcija ir pateikta daug unikalios informacijos.[35] 1942 m. Helsinkyje dar pasirodė Naujasis Testamentas, jį, vadovaujamas suomių kalbininko P. Kettuneno, vertė Karlis Staltė[36] Po Antrojo pasaulinio karo knygos lyvių kalba jau nebebuvo leidžiamos.[37]

Antrasis pasaulinis karas sudavė skaudų smūgį lyvių kalbos vartotojams: pajūryje gyvenantiems lyviams dėl jūros kontrolės karo metu buvo apribotos žvejybos, pagrindinio išgyvenimo šaltinio, galimybės, dalis jų žuvo Kuršo mūšiuose, o daugybė kitų iš savo gimtųjų gyvenviečių buvo išblaškyti po visą Latviją, Estiją ir Sovietų Sąjungą, kai kurie pasitraukė į Vakarus. Po karo, skirtingais apskaičiavimais, tebuvo likę 500–800 lyvių.[38][39] Pokariu Estijos Tartu universitetas surengė dvi lyvių kalbos, etnologijos ir etnografijos ekspedicijas (19481950 ir 19551956 metais),[40] tačiau lyvių buvo jau tik 200–500, o mokančiųjų lyviškai – dar mažiau. 1970 m. surašyme lyviai į tautų sąrašą nebeįtraukiami, o pasuose uždrausta įrašyti tautybę „lyvis (-ė)”.[27] Įžymūs tuo laikotarpiu iškilę lyvių kalbos tyrėjai – estų finougristai E. Vėris (E. Vääri, 1926–2005)[41] ir T. Vytsas (T.-R. Viitso, g. 1938 m.)[42]

8–9 dešimtmečiuose buvo atlikta formali bendrinės lyvių kalbos reforma: buvo pašalinti Kuršo vidurinės patarmės (Lielirbės) bruožai ir galutinai pereita prie Kuršo rytų patarmės normų, o rašyboje atsisakyta nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nebevartojamų balsių žymėjimo raidėmis <у> ir <ö>. Tačiau tuo metu buvo nutraukta jau ne vieno dešimtmečio lyvių kalbos raštijos tradicija: po Sovietų Sąjungos okupacijos beveik nebeliko galimybių spausdinti lyviškų leidinių, kartkartėmis būdavo publikuojami tik rankraščiai. 8–9 dešimtmečiuose lyviškai daugiausia rašė trys autoriai: Pėteris Dambergas, Paulynė Kliavinia ir Alfonsas Bertoldas.[43] Tačiau 1976 m. sutuoktiniai lyviai Helmė ir Dainis Staltai (Helmī Stalte, Dainis Stalts) įkūrė garsų folkloro ansamblį Skandinieki, ansamblis tęsia veiklą iki šiol: atliekamos lyvių ir latvių dainos, populiarinama tautinė lyvių ir latvių kultūra, išleista dainų albumų, į kuriuos įtraukta ir lyviškų dainų.[44] Lyvių patriotas, folkloro ansamblio Skandinieki įkūrėjas Dainis Staltas suvaidino ryškų vaidmenį atkuriant Latvijos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.[45]

1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, lyvių buvo 226 ir 43,8 % iš jų lyvių kalba buvo gimtoji.[46] Pasak kitų šaltinių, 1990 m. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jau tik 35 žmonės galėjo šnekėti lyvių kalba ir vos 15 – laisvai.[38] 1991 m. įstatymu lyviai buvo pripažinti Latvijos autochtonais, valstybė įsipareigojo ginti ir saugoti lyvių kalbą, rūpintis jų kultūrine bei istorine aplinka, ir tuo tikslu lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių teritorija, vadinama Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė). 1991 m. išleistas Latvių–lyvių pokalbių žodynas (autorės − V. Šuvcanė ir E. Žagarė).[47] 1992 m. atnaujinta laikraščio Līvli (Lyvis) leidyba, nuo 1993 m. leidžiamas laikraštis jaunimui tik lyvių kalba Līvli +. 1993 m. buvo atkurta tuo metu 142 narius vienijanti Lyvių sąjunga, turinti kalbos, kraštotyros ir kultūros bei istorijos skyrius,[48] o 1994 m. įsteigtas lyvių kultūros centras Līvõ kultūr sidām, kuris tais pačiais metais lyviškai išleido pirmąjį informacinio biuletenio apie lyvių kultūrą, meną ir lyvių tautinio judėjimo veikėjus Õvā (Srovė) numerį.[47]

Pirmoji lyvių poezijos antologija (1998 m.)

Remiama Atvirosios visuomenės instituto, 1998 m. buvo publikuota ir Suomijoje bei Estijoje pristatyta pirmoji visų žinomų lyvių poetų antologija Ma akūb sīnda vizzõ, tūrska! (Aš pagausiu tave, menke!).[49][50]

Kitas reikšmingas lyvių kalbos ir kultūros įvykis – 2012 m. Tartu universiteto ir Latvių kalbos agentūros išleistas iki šiol didžiausias T. Vytso parengtas Lyvių–estų–latvių kalbų žodynas.[51]

Nepaisant to, lyvių kalbos padėtis išlieka sunki: paskutiniai tarpusavyje lyviškai buityje bendravę žmonės buvo Viktoras Bertoldas (1921–2009) ir jo žmona Marta (1925–1994). Po paskutinės lyvių kaip gimtosios kalbos vartotojos, 103 metų sulaukusios, ilgai Kanadoje gyvenusios Grizeldos Kristinios mirties (2013 m.),[52] pasaulyje, pagal optimistiškus 2012 m. apskaičiavimus, yra iki 210 A1 (būtiniausi žodžiai, posakiai) ir A2 (beveik patenkinamai) lygiais kalbančių žmonių, o B1 (neblogai) ir aukštesniais lygiais kalbančiųjų – 40, ir tik pusė iš jų yra lyvių kilmės.[4]

Pastaraisiais dešimtmečiais žinomesni lyvių rašytojai ir poetai – Uldis Krastas (Uldis Krasts, g. 1943 m.), Baiba Damberga (g. 1957 m.) ir Valtas Ernštreitas (lyv. Valt Ernštreit, g. 1974 m.)[53] Pagrindinis šių dienų žiniasklaidos šaltinis − internetinis kalbos ir kultūros portalas lyvių, latvių ir anglų kalbomis livones.net Siekiant veiksmingiau gaivinti lyvių kalbą ir stiprinti tautinę tapatybę, neapsiribojama mokomosios medžiagos leidyba – lyvių kalba įtraukiama į platesnį kontekstą: reguliariai rengiamose lyvių dienose, lyvių kalbos vasaros stovyklose supažindinama su lyvių folkloru ir tautine kultūra, kiekvieną rugpjūtį Mazirbėje organizuojama Lyvių Šventė (Līvõd Pivād), dalyvaujama Finougrų tautų festivaliuose.[54] Suburta lyvių ansamblių, o Skandiniekų[55] veiklą tęsianti ir lyvių bei estų folkloro grupėse Tuļļi Lum (Karštas sniegas) bei Tai – tai [56] dalyvaujanti Julgė Staltė (Julgī Stalte, g. 1978 m.) šiuo metu yra viena iš žinomiausių lyvių kalbos ir tautinės kultūros propaguotojų.[57]

Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalba Latvijoje X–XII a.

██ Lyvių kalbos plotas: kairėje – Kuršo tarmė, dešinėje – Vidžemės Salacos.

Anksčiau lyvių kalboje buvo dvi pagrindines tarmės: Kuršo ir Vidžemėje Salacos.[58][59]

Lyviai XX a. pradžioje

Salacos tarme šnekėta apie Limbažius, Liepupę, Nabę, Vainižius ir kitose vietovėse. Ši prastai paliudyta tarmė išnyko XIX amžiuje: 1846 metais Šiogrenas suskaičiavo 22 Salacos tarme kalbančius žmones, 1858 m. F. Vydermanas rado jau tik 8 šią tarmę vartojančius senukus, o paskutinis iš jų mirė 1868 m.[60] Tačiau stengiamasi gaivinti ir šią tarmę: 2013 m. Salacos tarme buvo išleistas eilėraščių rinkinys Salats joug kolm aģa („Salacos upės trys krantai”) su vertimu į estų ir latvių kalbas. Autorius – Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu (slapyvardis – latv. Ķempju Kārlis). Tai pirmoji Salacos lyvių tarme išleista knyga.[61]

Kuršo tarmė skirstyta į tris patarmes: rytų, vidurio ir vakarų. Šių patarmių skirtumai nedideli. XX a. viduryje Latvijoje buvo 12 Kuršo tarme šnekančių kaimų: rytų patarme – Melnsile (lyv. Mustānum), Kolkoje (lyv. Kūolka), Vaidėje (lyv. Vaid), Saunage (lyv. Sǟnag), Pitrage (lyv. Pitrõg), Kuošrage (lyv. Kuoštrõg), Mazirbėje (lyv. Irē), Sykrage (lyv. Sīkrõg) ir Jauncieme (lyv. Ūžkilā), vidurio − Lielirbėje (lyv. Īra), vakarų patarme − Mikeltuornyje (lyv. Pizā) ir Lūžnioje (lyv. Lūž).[62][63]Kadangi Salacos tarmė palyginti seniai išnykusi, dabar Kuršo patarmės dažniausiai vadinamos tiesiog tarmėmis.

Bendrinės kalbos ištakomis gali būti laikomi Evangelijos pagal Matą vertimai tiek į rytų, tiek į vakarų Kuršo patarmes (1883 m.) Vis dėlto 18801943 metais bendrinė lyvių kalba buvo grindžiama rytų patarme, tačiau kaip išlyga buvo palikta ir vidurio patarmės ypatybių, o 19701980 metais bendrinėje kalboje jų buvo atsisakyta.[64]

Oficialus statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė) – Latvijos Respublikos įstatymų saugoma lyvių kalbos, kultūros bei istorijos teritorija

1991 m. kovo 18 d. priėmus Latvijos Respublikos įstatymą „Dėl laisvos Latvijos tautinių bei etninių grupių raidos ir teisių į kultūrinę autonomiją”, įteisintas lyvių, kaip „vienos iš senųjų ir pagrindinių Latvijos tautų”, statusas. 1991 m. vasario 4 d. lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių kalbos, kultūros, istorijos ir tautinio paveldo išsaugojimo teritorija Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė), ji driekiasi per Ventspilio, Dundagos ir Ruojos savivaldybes ir aprėpia 285 km² plotą. Tačiau nuo 2003 m. šios teritorijos programų finansavimas pristabdytas.[65]

Lyvių tautos namai Mazirbėje

1999 m. gruodžio 9 d. valstybiniu lygiu nustatyta lyvių kalbos teisinė padėtis, ir, remiantis 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsniu, valstybė įsipareigoja rūpintis lyvių, kaip senosios vietinės (autochtoninės), kalbos išsaugojimu, gynimu ir plėtote. [66] Teisiniuose Latvijos aktuose lyvių kalba laikoma vienintele nesvetimąja (neužsienine) Latvijos kalba greta latvių kalbos.[67] Nuo 1995 m. lyvių kalba ir lyvių kultūrinės vertybės įtrauktos į Latvijos tautinio kultūros paveldo sąrašą.[68]

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalbos abėcėlė ir skaitymo pradžiamokslis Jelzi sõnā (Gyvasis žodis) (2011 m.)

Vytso siūlymu, lyvių kalbos raidyną sudaro 31 pagrindinė raidė: <A Ä B D Ḑ E F G H I J K L Ļ M N Ņ O Ȯ Õ P R Ŗ S Š T Ț U V Z Ž>. Greta pagrindinių, vartojamos raidės su brūkšneliu ilgiesiems balsiams žymėti: <Ā Ǟ Ē Ī Ō Ȱ Ȭ Ū>.[69] Raidės <C Q W X Y> rašomos tikriniuose svetimų kalbų žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus.[70]

Galbūt dėl anksčiau buvusių techninių sunkumų minkštoji <Ț> neretai klaidingai žymima sedile – <Ţ> . Eversonas pabrėžia, kad lyvių (ir latvių) minkštosios raidės visada turi būti rašomos su kableliu, nors dėl istorinės klaidos latvių (ir lyvių) minkštosios raidės klasifikuojamos kaip parašytos su sedile.[71]

Nuo žurnalo Līvli (Lyvis) pirmojo numerio, išleisto 1931 metais apie Kalėdas, bandyta iš naujo įvesti sulūpintus priešakinės eilės balsius, kurie XIXXX amžių sandūroje neteko sulūpintos tarties. Buvo vartojamos raidės <ö> ir < y> (ilgosios poros: <ȫ> ir <ȳ>) žodžiuose, kuriuose istoriškai yra buvęs sulūpintas priešakinės eilės balsis, pavyzdžiui, ykš ir kylā. Raidė < y> vietoj <ü> galėjo būti pasirinkta todėl, kad ji buvo prieinamesnė spausdinimo mašinėlėse, ir galbūt dėl to, kad dauguma lyvių leidinių buvo spausdinami Suomijoje.[72] Šiuolaikinėje lyvių gramatikoje istoriniai sulūpinti priešakinės eilės balsiai neatspindimi – ikš, kilā.

Iš viso šiuolaikinėje rašyboje pasitelkiamos 39 raidės.

A a Ā ā Ä ä Ǟ ǟ B b D d Ḑ ḑ E e Ē ē F f G g
H h I i Ī ī J j K k L l Ļ ļ M m N n Ņ ņ O o
Ō ō Ȯ ȯ Ȱ ȱ Õ õ Ȭ ȭ P p R r Ŗ ŗ S s Š š T t
Ț ț U u Ū ū V v Z z Ž ž

Fonologija ir prozodija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis Mozlėjumi (Moseley) ir Vytsu (Viitso), lyvių kalbos raidės atitinka tokias balsių vertes:

  • <ȯ> yra nesulūpintas vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsis. Tiek Mozlėjus (Moseley),[73] tiek Vytsas[69] dėl to beveik sutaria. TFA jis žymimas kaip /ɤ/ ir atitinka estų raidės <õ> vertę.
  • <õ> kirčiuotame skiemenyje yra nesulūpintas aukšto pakilimo užpakalinės eilės balsis, kaip apibūdina Vytsas.[69] TFA jis būtų žymimas /ɯ/, šis garsas turimas tiurkų ir korėjiečių kalbose. Mozlėjus jį apibūdina kaip „vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsį” ir priduria, kad lyvių kalboje yra ir šva, tačiau šva taip pat yra vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis. Tikriausiai Mozlėjus bus suklydęs. Vytsas lyvių <õ> prilygina estų bei vepsų <õ> ir patikslina, kad jis yra paaukštintas ir atitinka /ɯ/ vertę (estų <õ> vertė /ɤ/ yra tos pačios eilės, bet žemesnio pakilimo).[74]
  • Nekirčiuotame skiemenyje <õ> yra jau minėtasis vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis, TFA žymimas kaip /ə/. (Savo knygoje Mozlėjus visur naudoja < e> šva žymėti, įprastinėje lyvių rašyboje visus šiuos ne pirmame skiemenyje esančius < e> atitinka <õ>.)
  • Ilgoji raidė <ō> rytų lyvių tarmėje žymi du skirtingus garsus: suapvalintą vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /oː/ ir suapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /ɒː/,[70] o jis Lyvių–estų–latvių kalbų žodyne žymimas kaip <ǭ>, tokia raidė nėra vartojama bendrinės lyvių kalbos rašyboje.
  • < i> žymi nesuapvalintą aukštutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /i/.[73]
  • < e> žymi nesuapvalintą vidurinio pakilimo priešakinės eilės balsį /e/.[73]
  • <ä> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /æ/.[73]
  • < a> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės bals /ɑ/.[73]
  • < u> žymi suapvalintą aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /u/.[73]

TFA balsių lentelėje balsiai gali būti pavaizduoti taip:

Priešakinės eilės Beveik priešakinės Vidurinės eilės Beveik vidurinės Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo
Blank vowel trapezoid.png
i • y
ɨ • ʉ
ɯ • u
ɪ • ʏ
• ʊ
e • ø
ɘ • ɵ
ɤ • o
ə
ɛ • œ
ɜ • ɞ
ʌ • ɔ
æ
ɐ
a • ɶ
ɑ • ɒ
Beveik aukštutinio
Vidurio aukštutinio
Vidurinio
Vidurio žemutinio
Beveik žemutinio
Žemutinio pakilimo


Visi šie balsiai gali būti ir ilgieji, ir trumpieji, išskyrus /ə/, kuris gali būti tiktai trumpasis, o /ɒː/ – tiktai ilgasis.

Ši lentelė turi variacijų, pavyzdžiui, vidurinio pakilimo balsiai /e̞ ɤ̞ o̞/ paprastai rašomi be žemumo ženklo ◌̞, taip nurodoma ir aukščiau pateiktoje lentelėje. Pasakytina, kad Vytsas /ɤ/ ir /o/ apibūdina tiesiog kaip aukštojo vidurinio pakilimo (taigi /ɤ o/, o ne kaip /ɤ̞ o̞/), tačiau kitąsyk <ȯ> jis vadina vidurio aukštutiniu nesulūpintu balsiu, jei čia turimas vidurinis pakilimas, jį atitiktų /ɤ̞/. Mozlėjus nepateikia aiškios raidės < o> vertės ją vadindamas „pusiau suapvalintu užpakalinės eilės balsiu” ir nenurodydamas jo pakilimo (tokia sąvoka kaip „pusiau suapvalintas” (originale half-rounded) neegzistuoja, matyt, tai yra klaida ir omenyje turėta mid-rounded, t. y. „vidurinio pakilimo suapvalintas balsis”), o raidės <ȯ> vertę jis apibrėžia kaip nesuapvalintą vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsį (TFA tiksliai užrašoma kaip /ɤ̞/, o ne kaip /ɤ/).[73] Priešakinės eilės žemutinio pakilimo balsis /a/ dažnai rašomas kaip /æ/, o žymėjimas /a/ patogumo dėlei dažnai naudojamas vidurinės arba užpakalinės eilių žemutinio pakilimo balsiui /ɑ/ užrašyti. Tokiu būdu galima lentelės versija, kurioje visų trijų eilių balsiai būtų suskirstyti lygiai į tris pakilimus (žiūrint sudarytų tris gulsčias linijas): aukštutinio pakilimo /i ɯ u/, vidurinio /e̞ ə ɤ̞ o̞/ ir žemutinio /a ɑ ɒ/.

  Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo
Blank vowel trapezoid-three-height.svg
i
ɯ • u
ə
ɤ̞ • o̞
a
ɑ • ɒ
Beveik aukštutinio
Vidurio aukštutinio
Vidurinio
Vidurio žemutinio
Beveik žemutinio
Žemutinio pakilimo

Dvibalsiai ir tribalsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl balsių dvibalsėjimo ir ilgėjimo, taip pat dėl minkštųjų sprogstamųjų priebalsių bei palatalizuoto ž skiemens pabaigoje nykimo ir dėl to, kad dvibalsiuose tariamos priegaidės, lyvių kalbos dvibalsių ir tribalsių sistema, palyginti su aplinkinių kalbų, yra sudėtinga.

Dvibalsiai pagal kokybę skirstomi į krentančiuosius ir kylančiuosius.

  • Krentantieji dvibalsiai yra trumpieji (ie ir uo) arba ilgieji (īe ir ūo), trumpųjų krentančiųjų dvibalsių ilgumas artimas trumpųjų balsių ilgumui.
  • Kylantieji dvibalsiai yra ilgieji, jie skirstomi į dvibalsius su trumpuoju ir ilguoju pradžios dėmenimis.
    • Rytų lyvių tarmėje kylantieji dvibalsiai su ilguoju pradžios dėmeniu baigiasi tiktai balsiu i (ȭi, ȱi, āi, ūi, ǭi).
    • Kylantieji dvibalsiai su trumpuoju pradžios dėmeniu baigiasi balsiais i (ai, ei, ȯi, ui) arba u (äu, iu, ou, õu).
      • Kylantieji dvibalsiai su trumpuoju pradžios dėmeniu skirstomi į dvibalsius su trumpuoju pabaigos dėmeniu (aigā 'kraštas', jougūd 'upės') ir ilguoju pabaigos dėmeniu, su ilguoju pabaigos dėmeniu susijęs ir po jo einančio nekirčiuoto skiemens balsio ilgumas (t. y. jis turi būti ilgasis). Kylančiuosiuose dvibalsiuose su trumpąja pradžios ir ilgąja pabaigos dalimi šioji aiškiai ilgesnė už pradžios dėmenį, skiemenyse su pagrindine priegaide (aigõ 'matuoti', kougõn 'toli') ji ilgesnė negu skiemenyje su laužtine priegaide (a’igõ 'kraštą', jo’ugõ 'upę').[75]

Anot Vytso, tribalsiai ieu, uoi bei ūoi prasideda ir baigiasi aukštu dėmeniu, jų ypatybės atitinka tiek trumpuosius ir ilguosius krentančiuosius dvibalsius, tiek kylančiuosius dvibalsius su ilguoju ar trumpuoju pradžios dėmeniu.[75]

Priegaidė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių yra vienintelė turinti priegaides Baltijos finų kalba. Kirčiuotame žodžio skiemenyje gali būti dvi priegaidės: kylančioji pagrindinė ir kylančioji–krentančioji laužtinė. Be to, balsio ar dvibalsio su laužtine priegaide viduryje arba trumpojo balsio pabaigoje priegaidė laringalizuojama, t. y. įtempiami gerklės raumenys, o labai įtempus gali būti ištartas gerklinis priebalsis. Jei tariama ne taip įtemptai, šis gerklinis garsas gali būti negirdimas, tuomet ir priegaidė ima kristi anksčiau.

Žodynuose ir fonetinėje transkripcijoje laužtinė priegaidė dažnai žymima apostrofa, bet lyvių rašyboje priegaidės nenurodomos. Vis dėlto daugeliu atveju apie priegaidę galima spręsti pagal žodžio sandarą, laužtinę priegaidę rodo: < b, d, ḑ, g, z, ž, v, j> buvimas priebalsių junginių pradžioje ir skiemens su pagrindiniu kirčiu pabaigoje, po trumpojo balsio arba trumpojo krentančiojo dvibalsio prieš < i> arba <õ>, savo ruožtu < p, t, ț, k, s, š> buvimas po trumpojo balsio arba trumpojo krentančiojo dvibalsio rodo pagrindinę priegaidę.[70] Raidės <C Q W X Y> vartojamos svetimų kalbų tikriniuose žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus.[76] Iš šių dėsningumų išplaukia bendroji taisyklė, kad prieš sudvigubintą skardųjį sprogstamąjį priebalsį visada tariama laužtinė priegaidė: a’bbõ 'petį (partityvas)', i’bbi 'arklys' ir t. t.

Dėl priegaidės turima keletas minimaliųjų porų: lēḑ 'rutulys' ir lē'ḑ 'lapas', aigõ 'matuoti; laiką (partityvas)' ir a’igõ 'kraštą (partityvas)', kallõ 'salą (partityvas)' ir ka’llõ 'žuvį (partityvas)'.

Esama žodžių, kurių paradigmoje vyksta pagrindinės ir laužtinės priegaidžių kaita: aigā 'kraštas' : a’igõ 'kraštą (part)', sõbrā 'draugas' : sõ'brõ 'draugą (part.)', nǟmõ 'matome' : nǟ'dõ 'matyti'.[70] Pirmieji du pavyzdžiai gali būti aiškinami polinkiu į pėdos[c] izochroniją, trečiasis pavyzdys aiškintinas, matyt, priebalsio išnykimu (plg. suomių nähdä). Istoriškai išnykę priebalsiai yra viena iš laužtinės priegaidės atsiradimo priežasčių: (<*raha) 'pinigai', plg. suomių, estų raha.[76]

Kirtis ir pėda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartu su suomių kalba, lyvių yra vienintelė Baltijos finų kalba, kurioje pirmasis skiemuo kirčiuojamas ir tarptautiniuose žodžiuose. Anot Vytso (Viitso), nekirčiuotas gali būti iš latvių kalbos pasiskolintas priešdėlis, pasak Vėrio (Vääri), iš veiksmažodžio su priešdėliu sudaryti žodžiai turi du kirčius.[77] Vytsas patikslina, kad priešdėlis su ilguoju skiemeniu turi tokio paties stiprumo kirtį, kaip ir šaknis, tad žodyje no|võttõ 'nuimti' priešdėlis yra nekirčiuotas, o žodyje at|andõ 'atiduoti' kirčiuojamas tiek priešdėlis, tiek šaknis. Iš latvių kalbos gauti priešdėliai bendrinėje kalboje nevartojami.[78]

Papildomas kirtis paprastai turimas antrajame skiemenyje po kirčio su pagrindiniu kirčiu, o po kirčiuoto skiemens daugiausia gali būti du nekirčiuoti skiemenys. Viena iš išimčių – tai visada kirčiuotas žodžio baigmuo -nikā, tokiu atveju papildomas kirtis gali būti ir antrajame skiemenyje, pavyzdžiui, si’dnikā 'grynanglis' (chem.) : si’dnikkõ 'grynanglį'.[78]

Žiūrint, kiek yra kirčiuotų skiemenų (taip pat ir su papildomu kirčiu), žodis gali būti sudarytas iš vienos ar keleto pėdų (kirčiuotų skiemenų grupių). Nekirčiuoti žodžiai paprastai sudaro pėdą su kirčiuotuoju žodžiu. Jei vienas po kito eina vienskiemeniai nekirčiuoti žodžiai, vienas iš jų gali gauti pėdos kirtį.[75]

Fonotaktika ir skiemens ilgis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalboje skiemuo turi 1–3 balsius, prieš juos gali būti iki trijų priebalsių ir iki trijų priebalsių gali eiti po jų (jei į junginį įtrauktume ir balsinguosius priebalsius (sonantus) – iki 4). Priebalsių samplaika žodžio pradžioje rodo, kad jis yra ekspresyvus (krǭpšõ 'draskyti') ar skolintas (krǭig 'apykaklė', škink 'dovana').[75] Taip pat ir skardieji priebalsiai /b d g z/ žodžio pradžioje dažniausiai rodo, kad žodis yra skolinys arba garsažodis,[79] bet tam tikrais atvejais skardžiųjų priebalsių pasitaiko ir savųjų žodžių pradžioje (būolgõz 'bruknė', gārban 'spanguolė', zäp 'tulžis').[78]

Visi balsiai, išskyrus redukuotąjį /ə/, gali būti pirmajame žodžio skiemenyje. Savitas lyvių kalbos požymis yra tai, kad juo skiemuo toliau už skiemens su pagrindiniu kirčiu, juo ribotesnis galimų balsių rinkinys – antrajame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu rytų tarmėje savieji žodžiai gali turėti tik tris trumpuosius /ɑ i ə/ arba keturis ilguosius /ɑː iː eː uː/ balsius, o /eː/ antrajame skiemenyje sutinkamas tik retais atvejais, pavyzdžiui, kuŗē 'velnias'.[80] Nekirčiuotame skiemenyje po skiemens su antriniu kirčiu gali būti kuris nors iš dviejų trumpųjų /i ə/ arba dviejų ilgųjų /ɑː iː/ balsių. Nekirčiuotame skiemenyje po nekirčiuotojo skiemens gali būti tik /i/ ir /ə/.[74] Kadangi tam tikrais atvejais /ɑ u i/ yra pavirtę /ə/, redukuotasis balsis tolesniuose skiemenyse pasitaiko labai dažnai.[80]

Kirčiuotasis skiemuo būna trumpasis, jeigu jis baigiasi trumpuoju balsiu arba trumpuoju dvibalsiu ie arba uo (ka-lā 'žuvis', pie-zā 'lizdas', suo-dā 'karas', lie-pā 'alksnis'). Kiti kirčiuoti skiemenys yra ilgieji (kē-ra 'laiškas; raštas', sīe-zõr 'blusa', kat-ļā 'katilas', võt-tõ 'imti', sa’d-dõ 'kristi', tū'on-tõ 'tūkstantis'). Kitaip negu estų, lyvių kalboje žodį gali sudaryti ir trumpieji kirčiuoti skiemenys (li 'eik!', 'še!', se 'tas', ni 'dabar'). Nekirčiuotas skiemuo yra ilgas, jeigu jame turimas ilgasis balsis arba dvibalsis. Kadangi savuosiuose žodžiuose nekirčiuotų skiemenų galimų balsių rinkinys ribotas, dvibalsis nekirčiuotame skiemenyje rodo, kad žodis yra skolinys.[75]

Skiemens svoris ir pėdos izochronija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalbos skiemenys pagal svorį skirstomi panašiai, kaip estų kalboje, kur pirmojo ir antrojo ilgumo laipsnio skiemenys yra lengvieji, o trečiojo ilgumo laipsnio skiemenys – sunkieji.

Šiame skirsnyje vartojami papildomi Uralo kalbų fonetinės abėcėlės ženklai: gravis žymi pusilgius garsus, o makronas (brūkšnelis) – ilguosius priebalsius, jei atitinkamoje padėtyje ilgasis priebalsis įprastinėje rašyboje nenurodomas. Šie papildomi ženklai nėra bendrinės kalbos rašybos dalis.

Lyvių kalbos skiemenų svorį apibrėžia šie kriterijai:[81]

  • visi trumpi skiemenys yra lengvieji;
  • ilgi skiemenys su pagrindine priegaide yra arba lengvieji, arba sunkieji;
    • ilgas skiemuo su pagrindine priegaide yra lengvasis, jeigu jis baigiasi kylančiu dvibalsiu arba tribalsiu, kurio paskutinis dėmuo yra trumpas (ai-gā 'kraštas', jou-gūd 'upės', kuoi-gīd 'laivai') arba jeigu po trumpojo balsio arba trumpojo krentančio dvibalsio eina geminata ar priebalsių junginys su trumpuoju pradžios dėmeniu (ņur-rā 'mur!', pit-kā 'ilgas', suot-kūb 'minko'), tai po lengvojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis paprastai būna ilgas.
    • ilgas skiemuo su pagrindine priegaide yra sunkusis, jeigu jame yra dvibalsis arba tribalsis su ilguoju paskutiniu dėmeniu (aì-gõ 'matuoti', suoì-mõ 'keikti') arba jeigu po trumpojo balsio ar trumpojo krentančio dvibalsio žodžio gale yra ilgasis priebalsis, priebalsių junginys su ilguoju pradžios dėmeniu ar geminata (kik̄ 'gaidys', piț̀-ki 'perkūnas', ak̀-kõ 'gaudyti; griebti');
  • skiemuo su laužtine priegaide yra sunkusis, jeigu jis baigiasi priebalsiu, dvibalsiu arba tribalsiu (u’d 'migla', na’g-rõm 'juokiamės', a’i-gõ 'kraštą (partityvas.)', kuo’i-gõn 'laivui');
  • kirčiuotas skiemuo su ilguoju balsiu paprastai būna sunkusis (kū-lõ 'girdėti', sēț-mõd 'lovio; ėdžių', vȭ-rõd 'svetimi', pū'-dõd 'švarūs', tǭ'-dõ 'norėti').

Vytsas daro išvadą, kad po sunkiojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis visada yra trumpasis, po lengvojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis – visada ilgasis. Nors Vytsas to nemini, bet toks skiemenų santykis labai panašus į paprastąsias latvių kalbos pėdos izochronijos taisykles (daugumos autorių manymu, latvių kalboje pėdos izochronija susidarė dėl Baltijos finų įtakos), t. y. į abipusę ilgųjų priebalsių ir ilgųjų balsių sąveiką (pvz., latv. la[pp]a 'lapas' → lapā 'lape'). Lyvių kalboje reikšmingas skirtumas tas, kad laužtinė priegaidė yra vienas iš sunkųjį skiemenį formuojančių veiksnių (dėl istorinių aplinkybių latvių kalboje nėra nustatyta formalių rodiklių, kas latvių kalboje lemia skiemens svorį).

Kad paaiškintų šį procesą, Vėris vartoja terminą kiekybinė priebalsių kaita. Pavyzdžiuose tokia kaita pateikiama įprastine lyvių kalbos rašyba (papildomai vartojamas žodynuose įprastas <ǭ>):[77]

  • tt / t: kattõ 'padengti' – katāb 'aš padengiu, jis padengia';
  • pp / p: lieppõ – liepā 'alksnis' (partityvas : vardininkas);
  • kk / k: rikkõd 'turtingi' – rikāz 'turtingas';
  • zz / z: pie’zzõ – piezā 'lizdas' (partityvas: vardininkas);
  • žž / ž: a'žžõ – ažā 'daiktas' (partityvas: vardininkas);
  • mm / m: i’mmõ 'žįsti' – imūb 'žindžia';
  • nn / n: ka’nnõ – kanā 'višta' (partityvas: vardininkas);
  • ll / l: pallõ 'degti' – palāb 'dega';
  • rr / r: karrõ – kǭra 'kailis' (partityvas: vardininkas);
  • jj / j: a’jjõ 'varyti' – ajāb 'aš varau, jis varo';
  • vv / v: so’vvõ – sovā 'lazda' (partityvas: vardininkas).

Tolesniuose pavyzdžiuose ilgosios afrikatos < ts> ir < tš> perteikiamos kaip < tts> ir < ttš>, tokia rašyba įprastinėje nevartojama:

  • tts /ts: mõttsõ [įprastine rašyba mõtsõ] 'miškas' (partityvas) – mõtsād 'miškai' (daugiskaita);
  • ttš / tš: vȯttšõ [įprastine rašyba vȯtšõ] 'ieškoti' – vȯtšūb 'aš ieškau, jis ieško';

Toliau pavyzdžiuose pusilgiai priebalsiai žymimi UPA vartojamu gravio ženklu:

  • k̀s / ks: ok̀sõ – oksā 'šaka' (partityvas: vardininkas);
    • mak̀sõ '(su)mokėti' – maksāb 'aš (su)moku, jis (su)moka';
  • p̀s / ps: nap̀sõ – napsā 'smūgis' (partityvas : vardininkas);
  • p̀š / pš: lip̀šõ 'melžti' – lipšāb 'aš melžiu, jis melžia';
  • p̀t / pt: lop̀tõ 'baigti' – loptāb 'aš baigiu, jis baigia';
  • s̀t / st: as̀tõ 'eiti, žingsniuoti' – astāb 'aš einu/žingsniuoju, jis eina/žingsniuoja';
  • r̀b / rb: var̀bõd 'kojų pirštai' – vārbaz 'kojos pirštas';
  • r̀d / rd: par̀dõb 'bortai' – pārdaz 'bortas';
  • r̀g / rg: ur̀gõ – ūrga 'upelis' (partityvas: vardininkas);
  • ǹd / nd: raǹdõ – rānda 'pakrantė' (partityvas: vardininkas);
  • r̀z / rz: var̀zõ – vārza 'kumeliukas' (partityvas: vardininkas);
  • m̀b / mb: lam̀bõd 'avys' – lāmbaz 'avis';
  • l̀g / lg: võl̀gõ – vȭlga 'skola' (partityvas: vardininkas);
  • l̀m / lm: sil̀mõ – sīlma 'akis' (partityvas: vardininkas);
  • r̀n / rn: pär̀nõ – pǟrna 'liepa' (partityvas: vardininkas).

Panašiai kaip latvių kalboje, lyvių kalbos trumpieji balsiai susiję su ilgaisiais priebalsiais (arba su pusilgiais priebalsių junginiais) ir tuomet, kai rašyboje tai neatspindima. Reikšmingas skirtumas nuo latvių kalbos tas, kad šiame procese dalyvauja ir pusbalsiai (pallõ : palāb), o latvių kalboje jų ilgumas nekinta (pvz., latv. mala 'kraštas' : malā 'krašte').

Istorinė balsių raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užgavėnių dalyvis „gervė“. Vaidės kaimas, 1928 m.

Kaip daugumoje estų ir vodų tarmių, kirčiuoto skiemens aukštutinio pakilimo nesuapvalintas užpakalinės eilės balsis õ visų pirma susidarė iš senesniojo *e žodžiuose, kur buvo užpakalinės eilės balsiai a, o ir u (vēraz > vȭrõz 'svetimas', *negla > nõ'ggõl 'vinis'), taip pat dalinai iš trumpųjų balsių *a, *o, *u, (*sana > sõnā 'žodis' *roho > rõ'v 'pievelė', *hüvä > jõvā 'geras'). Atsiradus õ, balsiai *e, , *o virto dvibalsiais ie, üö, uo. Kitaip negu estų, suomių, karelų, livikų ir liudikų tarmėse, lyvių kalboje susiskaidė (sudvibalsėjo) ir trumpieji balsiai, o iš jų atsiradę trumpieji dvibalsiai yra daugmaž tiek pat ilgi, kaip atskiras trumpasis balsis (*keväd > kievād 'pavasaris', *keüzi > kieuž 'virvė', *soda > suodā 'karas'). Skirtingai nuo minėtųjų kalbų, ir *e nesusiskaidė, jei kitame skiemenyje buvo *i (*kēli > kēļ 'kalba', *(h)elmi > eļm 'gintaras').

Svarbiausieji saviti lyvių kalboje įvykę pokyčiai:

  • kirčiuotame skiemenyje ä virto aukštesnio pakilimo e, jei tame pačiame skiemenyje arba po jo ėjo i (*täi > tei 'utėlė', *väginen > ve’ggi 'stiprus', *sǟri > *sēri > sēr 'blauzda'), šis procesas panašus į latvių bendrinės kalbos regresyvinę balsių harmoniją (plataus ir siaurojo < e>, <ē> derinimą prie tolesnio skiemens garsų);
  • užpakalinės eilės balsiai *a, *o, *u prieš *b, *pp, *m, *v, *kk virto ä, ö, ü, jei kitame skiemenyje buvo i, t. y. įgavo umliautą (*tammi > *tämmi > täm 'ąžuolas', *tobi > *töbi > tö'b > te’b 'liga', *nukki > *nükki > nük > nik 'knyslė (snukis)'), sulūpinti priešakinės eilės balsiai ö, ü XIXXX amžių sandūroje neteko savo lūpinio tarimo;
  • aukštutinio ir vidurio aukštutinio pakilimo balsiai žodžio pabaigoje išnyko, ir dėl to anksčiau buvęs atviras pirmasis skiemuo tapo uždaruoju, tariamu su laužtine priegaide (*abu > a’b 'pagalba; petys', *tuli > tu'ļ 'ugnis');
  • trumpasis balsis prieš ilgąjį sklandųjį priebalsį pailgėjo, o ilgasis sklandusis priebalsis – sutrumpėjo (*puŗŗaz > *puŗŗaz > *pūŗŗaz > pūŗaz 'burė', tammõd > *tammõd > *tāmmõd > tāmõd > tǭmõd 'ąžuolai');
  • rytų lyvių tarmėje buvo suapvalintas (*mā > 'žemė', *tāmõd > tǭmõd 'ąžuolai');[74]
  • prieš kažkada turėtą *i arba *j susidaręs suminkštintas silpnasis sprogstamasis gomurinis priebalsis ir stiprusis suminkštintas sprogstamasis gomurinis priebalsis *ḱ̀ virto balsio i ir nesuminkštinto sprogstamojo gomurinio priebalsio junginiu (*lagja > *laǵā > laigā 'platus', *lahkik > lā'ǵi > lǭ'igi 'pusių', *hākki > āḱ > ǭik 'kablys');
  • *a trečiajame nekirčiuotame skiemenyje virto viduriniu redukuotu balsiu õ ;
  • trumpasis balsis pailgėjo prieš skiemens pabaigoje esantį sklandųjį priebalsį (rytų lyvių tarmėje naujai susidarė ilgasis ā), taip pat pailgėjo dvibalsio pirmasis dėmuo, jei po kirčiuotojo skiemens ėjo vienas nekirčiuotas skiemuo (*jalga > jālga 'koja', *aiga > āiga 'laikas');
  • išnyko balsių harmonija, ne pirmame skiemenyje *e tapo apibendrintu (neutraliu) balsiu ir pavirto (gali būti, kad čia Vytsas turi omenyje kirčiuoto skiemens užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo balsį õ, kilusį iš *e, nes tolesniuose skiemenyse turimas apibendrintasis / redukuotas õ yra vidurinės eilės ir vidurinio pakilimo);
  • *o virto aukštutinio pakilimo balsiu u, bet ir u sutapo į vieną u (*käded > kädūd 'rankos', *kāndod > kāndud 'kelmai');
  • sprogstamuoju priebalsiu besibaigiančiame antrajame žodžio skiemenyje, kuris eina po kirčiuoto skiemens, balsis pailgėjo (*abud > abūd 'pečiai', *kädud > kädūd 'rankos', *musta > mustā 'juodas');
  • lyvių rytų tarmėje tolimesnio skiemens u virto õ (*līndud > līndõd 'paukščiai', *kāndud > kāndõd 'kelmai');
  • lyvių rytų tarmėje ir Lielirbėje trumpasis uo, retkarčiais ir ilgasis ūo, po priebalsių p, m ir v suvienbalsėjo ir virto vidurio aukštutinio pakilimo nesuapvalintu balsiu ȯ arba ȱ ; ȯ ir o gali sudaryti minimaliąsias poras (pȯ'ddõ 'skaudėti' ir po’ddõ 'skarmalas');
  • vakarų lyvių tarmėje pagrindinio skiemens õ sutapo su priešakinės eilės sulūpintu balsiu ü, savo ruožtu ü iki XX a. pr. sutapo su i (kõ'zzi > kü'zzi > ki’zzi 'piktas', vȭrõz > vǖrõz > vīrõz 'svetimas');
  • sulūpinti priešakinės eilės balsiai iki XX a. pradžios neteko savo sulūpintos tarties (kü'zzõ > ki’zzõ 'teirautis', > 'kaltė', tö'b > te’b 'liga', tǖö > tīe 'darbas').[82]

Tarmių balsių palyginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrinė lyvių kalba sudaryta Kuršo lyvių rytų tarmės pagrindu. Ši tarmė pasižymi didžiausiu balsių rinkiniu.

Toliau lyginamų lyvių tarmių balsių lentelėje kairėje pusėje pateikiami nesuapvalinti priešakinės eilės balsiai, viduryje – nesuapvalinti vidurinės eilės balsiai, dešinėje – nesuapvalinti užpakalinės eilės balsiai; viršuje yra aukšto pakilimo, o apačioje – žemo pakilimo balsiai. Balsiai nurodyti juos išreiškiančiomis raidėmis ir su žodynuose vartojamais ženklais, kurie įprastinėje rašyboje nevartojami, pavyzdžiui, <ǭ>.

Lyvių tarmių kirčiuotojo skiemens balsių sistema XX a. viduryje[83]
Rytų lyvių Lielirbės Vakarų lyvių
Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji
i õ u ī ȭ ū i õ u ī ȭ ū i u ī ū
e ȯ o ē ȱ ō e ȯ o ē ȱ ō e o ē ō
ä a ǟ ā ǭ ä a ǟ ā ä a ǟ ā

Lyvių kalbai būdinga nekirčiuotuose savųjų žodžių skiemenyse riboti galimus balsius. Toliau lentelėje lyginami antrajame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu leistini balsai rytų ir Lielirbės bei vakarų tarmėse. Dar tolesniuose skiemenyse po skiemens su pagrindiniu kirčiu galimų balsių rinkinys juolab ribotesnis.

Lyvių tarmių balsių sistema nekirčiuotame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu[82]
Rytų lyvių Lielirbės ir vakarų lyvių
Trumpieji Ilgieji Trumpieji Ilgieji
i õ ī ū i õ u ī ū
ē ē
a ā a ā

Priebalsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palyginti su lyvių kalbos balsių sistema, kuri yra sudėtingesnė nei latvių ar lietuvių kalbų, lyvių priebalsių rinkinys labai panašus į turimą baltų kalbose.

Naudojant literatūroje dažnai pasitelkiamą Uralo kalbų fonetinę abėcėlę (UPA), lyvių kalboje yra tokie priebalsiai: b, d, d', f, g, j, k, l, l', m, n, n', p, r, r', s, š, z, ž, t, t', v. Lyvių kalboje yra ir afrikatų: ts (tsīļ 'ežys'), (tširīkšõ 'čiulbėti'), dz (dzīvib 'pulsas', vȯndzi 'laimingas'), (iļdžēmḑa 'grietinė'). Priebalsis ŋ ([ŋ]) pasitaiko tik prieš k arba g (kāŋgar 'lygiagretūs su pakrante pailgi smėlio gūbriai prie jūros', beŋk 'suolas').[79] Visi priebalsiai, išskyrus skolintinį h (duslusis gomurinis pučiamasis [x]), gali sudaryti geminatas [83]

Svarbus Uralo kalbų fonetinės abėcėlės (UPA) trūkumas yra tai, kad joje neskiriami palataliniai priebalsiai (pavyzdžiui, sprogstamieji palataliniai [c ɟ] kaip latvių <ķ ģ> arba vengrų < ty gy>) nuo paminkštintų (palatalizuotų) priebalsių (pavyzdžiui, palataliniai alveoliniai sprogstamieji priebalsiai [tʲ dʲ] kaip rusų kalboje <ть дь>), taip pat ir <ļ>,<ņ>, jeigu jie palataliniai, atitinka vertę [ʎ ɲ] (kaip latvių kalboje), o jeigu jie palatalizuoti – [lʲ nʲ] (kaip, pavyzdžiui, lietuvių kalboje). Vienintelis iš vadinamųjų paminkštintų priebalsių, kai toks skyrimas nėra svarbus, yra ir <ŗ>, nes manoma, kad palatalinis virpamasis priebalsis yra garsas, kurio ištarti neįmanoma, todėl TFA jis neturi savo simbolio, vadinasi, ir latvių minkštasis <ŗ> žymimas kaip palatalizuotas [rʲ] – kaip ir rusų kalbos <рь>.

Atsižvelgiant, kad minkštieji priebalsiai lyvių kalboje yra foneminiai (turi skiriamąją reikšmę, pavyzdžiui, tūļ 'vėjas', tūl 'vėjo (kilm.)') ir minkštinimas nepriklauso nuo aplinkinių garsų (pavyzdžiui, vadinamosios asimiliacinės palatalizacijos lietuvių kalboje atveju, priebalsiai minkštėja prieš priešakinės eilės balsius), lyvių kalbos priebalsių sistema yra tokia:

Abilūpiai Lūpų dantiniai Alveoliniai Poalveoliniai Palataliniai Gomuriniai
Sprogstamieji p b t d c ɟ k ɡ
Afrikatos ts dz
Nosiniai m n ɲ (ŋ)[d]
Virpamieji r
Pučiamieji f[e] v s z ʃ ʒ x
Liežuvio viduriniai sklandieji j
Šoniniai sklandieji l ʎ


Asimiliacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Vėrio, lyvių kalboje veikia paprastosios sandhi taisyklės – žodžio pabaigos priebalsiai įgyja skardumą arba jo netenka, priklausomai nuo po jų einančio garso (UPA transkripcija): mìez ̮lǟ'B 'vyras eina', mìes ̮tulàB 'vyras ateina'. Tokia asmiliacija vyksta ir pačiame žodyje jį kaitant: kiĺ̀G 'šonas' – kiĺ̀kst 'iš šono', u'D 'migla' – u'tst 'iš miglos'.[84] Absoliučioje žodžio pabaigoje (prieš pauzę) vietoj b, d, g, z, ž (neretai ir d’, dz) tariami vadinamieji pusskardžiai priebalsiai, UPA jie žymimi didžiosiomis raidėmis B, D, G, Z, Ž (D’, DZ).[79] Pusskardžiai priebalsiai linkę skardėti prieš balsius ir skardžiuosius priebalsius, o prieš dusliuosius priebalsius savo ruožtu duslėja.[85]

Įprastinėje rašyboje, kaip ir lietuvių kalboje, šie procesai neatspindimi: mīez lǟb, mīez tulāb, kiļg, kiļgst, ud, udst.

Istorinė priebalsių raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių žvejų valtis (lōja)

Istoriškai lyvių kalbos priebalsių sistemoje išsirutuliojo įvairių ypatybių.[83]

  • Turima silpnųjų (t. y. balsingųjų apsuptyje skardžiųjų) ir stipriųjų sprogstamųjų priebalsių bei liežuvio priešakinių pučiamųjų eilė vietoj Baltijos finų prokalbės stipriųjų sprogstamųjų ir liežuvio priešakinių pučiamųjų priebalsių eilės: tubā 'kambarys' (plg. estų tuba, bet suomių tupa), sadā 'šimtas' (estų sada, suomių sata), vizā 'kietas', sa’gdõ 'tankus', kalād 'žuvys' (estų kalad, bet suomių kalat) ir vietoj dantinių pučiamųjų (sidām 'širdis; vidus'). Retkarčiais skardieji b, d, g, z pasitaiko ir savųjų (neskolintų) žodžių pradžioje.
  • Savuosiuose žodžiuose turimi šnypščiamieji priebalsiai š ir ž (šä'ugõz 'gluodenas', šižālikki 'driežas').
  • Išnyko Baltijos finų prokalbėje turėtas skardusis gerklinis pučiamasis priebalsis *h [ɦ] – skiemenyje su pagrindiniu kirčiu prieš priebalsį *h iškrito visais atvejais, tarp basių jo taip pat dažniausiai neliko. Šio priebalsio vietoje atsirado laužtinė priegaidė: lē'ḑ 'lapas' (plg. estų leht, suomių lehti), tū'gõd 'pelenai' (estų tuhk, suomių tuhka), rǭ' 'pinigai' (estų, suomių raha), va’it 'tarpas' (estų vahe, suomių vaihe).
  • Pusbalsis *v asimiliuotas *lv > ll, *rv > rr (*palvodak > pallõ 'prašyti', *kirvehed > kirrõd 'kirviai'), o junginiuose *dv ir *zv išnyko (ladā 'viršūnė', plg. estų latv, suomių latva; razā 'taukai', estų rasv, suomių rasva), taip pat pakito junginiai su pusbalsiu *j – *dj > , zj > ž, *nj > ņņ, *lj > ļļ, *rj > ŗŗ (paḑā 'pagalvė', ažā 'daiktas', miņņõ 'nuotaką (partityvas)', paļļõd 'pliki', puŗŗõd 'burės'), *bj > b (käbā 'naga, skelta kanopa'), kur ä atsirado iš a dėl tarpinio minkštojo b įtakos, *gj virto ig (laigā 'platus').
  • Alveolinių *t, *d, *s, *z, *n, *l, *r istorinis palatalizavimas (> ț, ḑ, š, ž, ņ, ļ, ŗ) prieš *i, dėl to paradigmoje neretai pasitaiko minkštojo ir kietojo priebalsių kaita: *uni > u'ņ 'miegas', bet *unen > u’n 'miego (kilm.)'.
  • *n išnyko žodžio pabaigoje (*pimedan > pi’mdõ 'tamsaus (kilm.)').
  • Po nekirčiuoto skiemens d tarp balsių išnyko atviro skiemens pradžioje – tai vadinamoji priesagų laipsnio kaita, ji sukėlė balsių susiliejimą ir prieš tai buvusio atskiro priebalsio geminaciją (*sigada > *sigadõ > si’ggõ ' kiaulę (partityvas.)'). Dėl to visi priebalsiai, išskyrus skolintinį h, po tam tikrų balsių arba trumpųjų dvibalsių sutinkami ir kaip geminatos (je’llõ 'gyventi', o’bbõ 'vėlai', sie’ggõ 'maišyti', lu’mmi 'snieguotas', vi’jji 'nuodingas'). Tarp atskirų trumpųjų balsių arba trumpųjų dvibalsių ir õ joks priebalsis nebūna be geminacijos.
  • Kirčiuotojo skiemens pabaigoje priebalsiai sutrumpėjo, jei tolesnis nekirčiuotas skiemuo buvo uždaras (arba jei nekirčiuotame skiemenyje buvo *a ir tame pačiame žodyje nebuvo trečio nekirčiuoto skiemens), skiemens pabaigoje balsingieji priebalsiai (pusbalsiai, sonantai) trumpėdami pailgino balsį (*kandud > *kāndud > kāndõd 'kelmai', *kartad > kārtad 'bijai') ir skiemens pabaigoje buvę duslūs stiprieji sprogstamieji priebalsiai trumpėdami pailgino tolesniame nekirčiuotame skiemenyje esantį balsį (*istud > istād 'sėdi', *musta > mustā 'juodas', *vakka > vakā 'pūras').
  • Balsingųjų priebalsių geminatos, turinčios sutrumpėjusį pradžios dėmenį, po ilgojo balsio arba ilgojo dvibalsio, patyrusios ankstesnius pokyčius, supaprastėjo (*kīrraz > kīraz 'kirvis', *pūŗŗaz > pūŗaz 'burė').
  • XIX ir XX amžių sandūroje buvo įsivestas kitų kalbų lūpinis dantinis pučiamasis priebalsis f ir duslusis gomurinis pučiamasi h (film 'filmas', himn 'himnas').

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalboje, kaip ir kitose Baltijos finų kalbose, visi vardažodžiai paprastai laikomi viena kategorija, nes juos skirstyti į atskiras kalbos dalis (pavyzdžiui, į daiktavardžius, būdvardžius, įvardžius) maža praktinės naudos. Sakykim, vardažodis (sąlygiškai būdvardis) vanā 'senas' linksniuojamas pagal 18-ą tipą, kaip ir, pavyzdžiui, vardažodžiai (sąlygiškai daiktavardžiai) kanā 'višta' arba kalā 'žuvis', o, sudarius aukštesnįjį laipsnį vaņīmi 'senesnis', jo tipas pakinta į 200-ąjį, kuris aprėpia visus.su -mi sudarytus daiktavardžius, šios priesagos reikšmė atitiktų lietuvių -imas, -ymas (jelāmi 'gyvenimas'), tokiu būdu tarp sąlyginių vardažodžio rūšių ir jo morfologinių ypatybių nėra didelio ryšio.

Vardažodžiai priešinami su kita didele kategorija – su veiksmažodžiais, tačiau pasakytina, kad ir veiksmažodžio bendratys gali turėti atskirų linksnių. Siekinys gali turėti ir abesyvo linksnį (āndamõt 'neduodant', likkõmõt 'nejudant'),[86] kurio neturi vardažodžiai. Suomių ir estų kalbose abesyvas vartojamas ir su vardažodžiais.

Vardažodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardažodžiai gali turėti du skaičius ir linksniuojami daugiausia 12 linksnių, bet dalis jų yra neproduktyvūs ir dauguma vardažodžių linksniuojami 8 linksniais. Kaip būdinga Uralo kalboms, lyvių kalboje nėra giminių, net trečiojo asmens įvardis ta / tämā reiškia tiek 'jis', tiek 'ji'.

Kaip rašo Vytsas, lyvių kalboje, kaip ir estų bei vepsų, nėra galininko, viso objekto funkciją atlieka kilmininkas.[87] Mozlėjus (Moseley) teigia, kad lyvių kalboje visas objektas reiškiamas galininku, kuris sutampa su vardininku, bet tikriausiai Mozlėjus painioja reikalą su suomių kalba, kur turima tokia sistema.[88] Tai, kad mažos žodžių dalies kilmininkas skiriasi nuo vardininko, galėjo paskatinti tokios klaidos atsiradimą.

Lyvių kalboje nurodomos ne linksniuotės, o vardažodžių linksniavimo tipai. Lyvių–estų–latvių žodyne jų išskiriama 242.

Vienaskaita (ikšlug) Daugiskaita (pǟgiņlug)
Vardininkas (nominatīv) āigast āigastõd
Kilmininkas (genitīv) āigast āigastõd
Partityvas (partitīv) āigastõ āigastidi
Naudininkas (datīv) āigastõn āigastõdõn
Įnagininkas (instrumentāl) āigastõks āigastõdõks
Iliatyvas (illatīv) āigastõ āigastiž
Inesyvas (inesīv) āigasts

āigastõs

āigastis
Eliatyvas (elatīv) āigastõst āigastist
āigast 'metai' –140 tipas (reguliariausias tipas,
pagal jį linksniuojama dauguma tarptautinių žodžių)

Baigtumas (visas ir dalinis objektas)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kalboje, kaip ir latvių bei slavų kalbose, veikslas (baigtas arba tebeatliekamas veiksmas) reiškiamas priešdėliais, pavyzdžiui, jis skaitė knygą, statė namą supriešinama su jis perskaitė knygą, pastatė namą, kur priešdėlis rodo baigtą veiksmą (įvykio veikslą). O lyvių kalboje, kaip ir kitose Baltijos finų kalbose, turimas visas arba dalinis objektas, kur visas objektas žymi baigtą veiksmą (įvykio veikslą), o dalinis – tebevykstantį (eigos veikslą). Viso objekto linksnis lyvių kalboje yra kilmininkas, dalinio – partityvas.

Vis dėlto Lyvių—estų—latvių žodyne pateikiami dokumentuoti kalbos vartosenos pavyzdžiai rodo nenuoseklumą, kai baigto veiksmo objektas gali būti reiškiamas kilmininku: ta āŗštiz eņtš pūoga šärlakstõ tierrõks (vardininkas/kilmininkas pūoga, partityvas – pȯigõ) 'jis savo sūnų gydė nuo skarlatinos', bet taip pat baigto veiksmo objektas gali būti ir partityvo linksnio: ta āŗštiz tǟnda salāndõmõst jarā (kilmininkas täm, partityvas tǟnda) 'jis gydė nuo vogimo'. Šio sakinio vertime į estų kalbą papildinys (objekyas) vartojamas su kilmininko linksniu: ta arstis tema varastamast ära (vardininkas / kilmininkas tema, partityvas teda).

Vardininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vardininkas – tai veiksnio linksnis, kartais vartojamas ir aplinkybėms (ma broutšõb ežžõmpǟva 'aš važiuosiu pirmadienį').[89] Pasakytina, kad dažniausiai dienų pavadinimai, kaip laiko aplinkybės, vartojami su naudininku ežžõmpǟvan.

Kilmininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilmininkas yra viso objekto ir nederinamojo pažyminio linksnis (laps jālgad at kievāmõd 'vaiko kojos lengvos'). Kilmininkas vartojamas ir su daiktavardžio, būdvardžio arba skaitvardžio naudininku ir įnagininku kaip papildinio linksnis (ežmiz lapsõn 'pirmajam vaikui'). Kilmininkas vartojamas ir su dauguma prielinksnių ir polinksnių (mier 'per jūrą'; tuļīz vied sizzõl 'karštame vandenyje („karšto vandens viduje”)'. Tik nedidelės žodžių dalies kilmininkas skiriasi nuo vardininko. Daugiskaitoje nuo vardininko skiriasi tik kai kurių įvardžių kilmininkas.[89]

Partityvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Partityvas yra dalinio objekto linksnis (ta vȯstīz lešti 'jis pirko gelsvapelekių plekšnių'), jis žymi neapibrėžtą kiekį (vietā um jennõ 'vandens yra daug'), su partityvu vartojama nemažai prielinksnių (pids randõ 'po (per) krantą', vast õvvõ 'prieš srovę', ilmõ vietā 'be vandens').[89]

Naudininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitaip negu kitose Baltijos finų kalbose ir Salacos lyvių tarmėje, Kuršo lyvių kalboje gavėjas, savininkas ar nuosavybės praradėjas reiškiamas ne pašalio vietininkais, o naudininku, t. y. taip pat, kaip mordvių ir baltų kalbose. Todėl naudininku reiškiamas netiesioginis papildinys (Jōņ tȭtiz Pētõrõn īd lambõ 'Jonas pažadėjo Petrui vieną avį'), savininkas (minnõn vȯļ ibbi 'man buvo arklys (t. y. aš turėjau arklį)', se nīemõ um tidārõn 'ta karvė yra dukters'), būsena (minnõn um kīlma 'man yra šalta'), priklausymas (ta um valstõn vastūksnikā jis yra valstybės priešas').[89]

Vytsas siejo lyvių ir mordvių kalbų naudininką, šios kalbos yra iš Uralo kalbų vienintelės, turinčios naudininko linksnį (vengrų kalboje kilmininkas įsigalėjęs naudininko reikšme).[90] Ernštreitas ir Kliava (Kļava) naudininką laiko latvių kalbos įtakos padariniu, anot jų, lyvių naudininkas tikriausiai kilęs iš lyvių kalboje išnykusio esyvo priesagos *-nA (tai matyti linksniuojant dienų pavadinimus laiko aplinkybės reikšme, pavyzdžiui, ežžõmpǟvan 'pirmadienį', plg. estų esimesena 'pirmiausia; pirmoje vietoje', suomių päivä 'per dieną').[91]

Įnagininkas (transliatyvas–komitatyvas)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitų Baltijos finų kalbų komitatyvas ('su kuo?') ir transliatyvas ('tapti, pavirsti kuo?') lyvių kalboje susiliejo į vieną linksnį, kuris latvių kalbos pavyzdžiui vadinamas įnagininku.[92] Įnagininkas vartojamas įvairiomis reikšmėmis (būoḑ tīeb vāldiņ ūd nädīļõks 'parduotuvę atidarys kitą savaitę'; piņ ädāgtiz laps rujāks 'šuo išgąsdino vaiką iki susirgimo'; veļ vȯļ lapstõn (pa) izāks 'brolis vaikams buvo kaip tėvas'; ma sīeb naggiri kūordkõks 'valgau bulves su lupenomis'; ma sīeb naggiri iļdžēmḑaks 'valgau bulves su grietine'; ma sīeb naggiri veisõks 'valgau bulves su peiliu'; ma sīeb naggiri kāimaks 'valgau bulves drauge su kaimynu'; ma sīeb naggiri jõvā mīelkõks 'valgau bulves su noru'; ta paŗīmstõks nägțiz palgstõ 'jo veidas atrodė geriau' [paŗīmstõz (prv.) 'geriau']; Būņțik vȯļ sūrd abbõndõks mīez 'Buntikas buvo vyras su didele barzda'; Kāngard at nummõks tǟdõd 'Gūbriai pilni viržių').[89]

Ernštreitas ir Kliava (Kļava) teigia, kad lyvių kalboje transliatyvas ir komitatyvas susiliejo į vadinamąjį įnagininką dėl latvių kalbos įtakos. Daugiaskiemeniuose žodžiuose įnagininkas turi priesagą -ks, vienskiemeniuose – -kõks. Vienskiemeniuose žodžiuose senoji transliatyvo galūnė -ks gali būti susiliejusi su anksčiau turėta komitatyvo galūne (priesaga) *-ka, t. y. *-ka + *-ks *> -kaks > -kõks. Tokią įnagininko raidą rodytų tai, kad vienskiemeniai žodžiai kai kada turi dvi skirtingas įnagininko formas, kur viena reiškia komitatyvą, o kita – transliatyvą: pvz., piņ 'šuo': piņkõks (komitatyvas.) 'drauge su šunimi', piņņõks (transliatyvas) 'tapti šunimi'.[92]

Iliatyvas, inesyvas ir eliatyvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalboje produktyvūs tik vidaus vietininkai,[93] tradiciškai jų reikšmė nusakoma taip: inesyvas – ko nors buvimas viduje, eliatyvas – judėjimas iš ko nors vidaus išorėn, iliatyvas – judėjimas į ko nors vidų,[84] tačiau reikia turėti omenyje, kad, išnykus pašalio vietininkams, iliatyvas, inesyvas ir eliatyvas gali reikšti ir judėjimą arba buvimą taip pat ir už objekto išorinio paviršiaus, pavyzdžiui, mierrõ 'į jūrą', miersõ 'jūroje; ant jūros', mierstõ 'iš jūros'.[89] Kitose Baltijos finų kalbose tokia vartosena gali būti interpretuojama kaip 'jūros viduje; jūroje (po vandeniu); jūros išorinėje pusėje'.

Lyvių—estų—latvių žodyne (LEL) inesyvas linksnių lentelėse nenurodomas, nors jis atitiktų eliatyvą, atmetus jo priesagos priebalsį < t>. Vytsas pateikia tokį žodžių jālga 'koja', vag 'vaga', nuŗm 'laukas' linksniavimą:[94]

Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Daugiskaita
Iliatyvas jalgõ jaļgži vaggõ vagži nurmõ nūrmiž
Inesyvas jālgas jaļgši vagsõ vagši nurmsõ nūrmis
Eliatyvas jālgast jaļgšti vagstõ vagšti nurmstõ nūrmist

Inesyvo ir eliatyvo galūnės įvairuoja, jos gali būti ilgesnės (su õ) arba trumpesnės (be balsio õ). Lyvių—estų—latvių žodyne (LEL) linkstama teikti pirmenybę ilgesniosioms galūnėms: žodžio kiļg eliatyvas, kitur pateikiamas kaip kiļgst, LEL nurodytas kaip kiļgstõ ('iš šono'). Vytso teigimu, tai yra rytų lyvių tarmėje turimi svyravimai: Mazirbėje ir Kuošrage būdingesnės partityvo -tõ, inesyvo ir eliatyvo galūnės -sõ ir -stõ, tokia vartosena dažna nuo Pitrago iki Vaidės, o Sykrage ir Kolkoje ilgosios galūnės beveik nevartojamos, pirmenybė teikiama -t, -s, -st.[94] Tokiu būdu, aukščiau nurodytų formų vagsõ, vagstõ, nurmsõ, nurmstõ labiausiai tikėtini variantai yra vags, vagst, nurms, nurmst.

Neproduktyvūs linksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pašalio vietininkai (aliatyvas, adesyvas, abliatyvas)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pašalio vietininkai (aliatyvas, adesyvas ir abliatyvas) lyvių kalboje nebėra produktyvūs, jie vartojami vienaskaitoje kaip tikrinių vietovardžių linksniai (paprastai turinčiųjų antrąjį dūrinio dėmenį -mō 'žemė, kraštas'): Kurmōlõ 'Kuršo link (sen. liet. Kuršop(i))', Kurmōl 'Kurše (prie Kuršo, sen. liet. Kuršiep(i))', Kurmōld(õ) 'iš Kuršo'. Pasitaiko sustabarėjusiuose posakiuose: kaŗŗõl 'į piemenis', kōŗal 'piemenauti (būti piemeniu)', kōŗald 'iš piemenų', suoddõl '(patraukti) į karą', suodāl 'kare', suodāld 'iš karo', taip pat išlikę kaip prieveiksmiai ir polinksniai: pǟlõ 'ant; viršun; už– (kryptis)', pǟl 'ant; viršuje (vieta)', pǟldõ(st) 'nuo; nuo paviršiaus'. Kartais galimi ir daugiskaitos neproduktyvūs linksniai, tačiau ir šie vartojami tik posakiuose, pavyzdžiui, lambiļ lēmi 'išeiti už piemenį prie avių (išeiti ganyti avių)'.

Dabartinėje kalboje judėjimas į objekto išorinį paviršių arba buvimas prie jo nusakomas minėtaisiais polinksniais arba vidaus vietininkais.[89]

Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Daugiskaita
Aliatyvas mōlõ lambiļ
Adesyvas mōl lambiļ
Abliatyvas mōld(õ) lambiļd
 – 'žemė; kraštas', lambõd – 'avys'
Instruktyvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nedidelė žodžių dalis gali turėti daugiskaitos instruktyvą (šis linksnis daugmaž atsako į klausimą kaip? kokiu būdu?), bet Vytsas teigia, kad šias žodžių formas būtų teisingiau laikyti prieveiksmiais[95] (ikšīņ 'po vieną; atskirai; vienumoje', kuolmiņ 'trise', tūontiņ 'tūkstančiais', kabāliņ 'gabalais', samīņ 'žingsniais', pǟviņ 'dienomis', ūomõgiņ 'rytais', jālgiņ 'pėsčiomis („kojomis”)'.[94]

Įvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių įvardžius galima skirstyti į asmeninius, parodomuosius, klausiamuosius – santykinius, nežymimuosius, žymimuosius (sangrąžinius) ir kt. Įvardžių galūnės gali įvairuoti, ne visos formos vienodai gyvai vartotos (žr. skyrių „Vardažodis”). Linksniuojama kaip ir dauguma kitų vardažodžių, nors matyti žymesnis vardininko ir kilmininko formų skyrimas. Trumposios vardininko formos dažnos bekirtėje padėtyje.[96] Toliau pateikiami tik produktyvieji linksniai.[97] Kaip parodomieji įvardžiai pasitelkiama se 'šis; tas; tai' ir ne 'šie; tie; jie'.[98][99]

Lyvių kalbos asmeninių įvardžių linksniavimas:[100]

Asmeniniai įvardžiai
tu jis / ji mes jūs jie / jos
Vardininkas minā / ma sinā / sa tämā / ta mēg tēg ne
Kilmininkas min sin täm mäd täd nänt
Partityvas mīnda sīnda tǟnda mēḑi tēḑi nēḑi
Naudininkas minnõn sinnõn tämmõn mäddõn täddõn näntõn
Įnagininkas minkõks sinkõks tämkõks mädkõks tädkõks näntkõks
Iliatyvas minnõ(z) sinnõ(z) tämmõ(z) mēži tēži nēži
Inesyvas minsõ sinsõ tämsõ mēši tēši nēši
Eliatyvas minstõ sinstõ tämstõ mēšti tēšti nēšti

Kaip ir kitose Uralo kalbose, turimi du klausiamieji – santykiniai įvardžiai: kis? 'kas? kuris?' su gyva (kaip angl. who?) ir mis? 'kas? kuris?' su negyva (kaip angl. what?)[101][101] Įvardis mis? neturi daugiskaitos, o kis? – atskiro daugiskaitos vardininko linksnio.[102][103]

Lyvių kalbos sangrąžinis įvardis īž 'pats' junginiuose su kitomis formomis arba joms einant atskirai atitiktų lietuvių kalbos '(pats) savęs (sau, save ir t. t.), -si-, -si' (ma tīeb īž eņtšõn tubbõ 'aš pats statau sau namą (t. y. aš pats statausi namą)'; ta piezūb ēņtšta 'jis prausiasi'), kitais atvejais – 'sàvo (sãvas,-à)' (minā eņtš pūold 'aš iš savo (savos) pusės').[104]

Sangrąžinio ir klausiamųjų įvardžių linksniavimas:

Sangrąžinis įvardis
Vienaskaita Daugiskaita
Vardininkas īž eņtšõd
Kilmininkas eņtš eņtšõd
Partityvas ēņtšta eņtšidi
Naudininkas eņtšõn eņtšõdõn
Įnagininkas eņtšõks eņtšõdõks
Iliatyvas eņtšõ(z) eņtšiz
Inesyvas eņtšõs eņtšis
Eliatyvas eņtšõst eņtšist
kas? kuris? (su gyva)
Vienaskaita Daugiskaita
Vardininkas kis
Kilmininkas kīen / kīnga kīend
Partityvas kīenta / kīenda kīendi
Naudininkas kīen / kīngan kīendõn
Įnagininkas kīenkõks / kīngaks kīendõks
Iliatyvas kīenõ / kīngazõ kīeniž
Inesyvas kīensõ kīenši
Eliatyvas kīenstõ kīenšti
kas? kuris? (su negyva)
Vardininkas mis
Kilmininkas mis
Partityvas midā / mis
Naudininkas missõn
Įnagininkas missõks
Iliatyvas missõ
Inesyvas missõs
Eliatyvas missõst

Būdvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdvardžiai neturi jokių formalių požymių (t. y. nėra aiškių juos iš kitų vardažodžių išskiriančių ypatybių), nors dažniausiai jie skirstomi į pirminius (vālda 'baltas', mustā 'juodas', knaš 'gražus') ir išvestinius su priesagomis (punni 'raudonas', kērabi 'margas', nǟlgali 'išbadėjęs'; Vytso manymu, priesaga -i čia yra kilusi iš Baltijos finų *-inen) arba išvestinius su priešdėliais (äbjõvā 'negeras').[105]

Riboto būdvardžių skaičiaus aukštesnysis laipsnis gali būti sudaromas su priesaga -imi/-īmi, kartais ir su -im/-īm: piški 'mažas' : piškīmi 'mažesnis', sūŗ 'didelis' : sūŗimi 'didesnis', madāli 'žemas' : madālimi 'žemesnis', kuordõ 'aukštas' : kuordimi 'aukštesnis', nūoŗ 'jaunas' : nūoŗimi 'jaunesnis', vanā 'senas' : vaņīmi 'senesnis', laigā 'platus' : laigīm 'platesnis', ovār 'platus; patogus' : ovārim 'platesnis; patogesnis', išimtis yra jõvā 'geras' : paŗīmi 'geresnis'. Daugumos būdvardžių aukštesnysis laipsnis sudaromas su prepozicija jo (pieš ją dar gali būti pridedama vel 'dar (plg. latv. vēl)': kīlma 'šaltas' : (vel) jo kīlma 'šaltesnis', lem 'šiltas' : (vel) jo lem 'šiltesnis'. Aukščiausiasis laipsnis sudaromas su amā ('visas') + aukštesnysis laipsnis, jei būdvardis jį turi: amā piškīmi 'mažiausias', amā sūŗimi 'didžiausias'. Kitais atvejais sudaroma su nelyginamuoju laipsniu: amā kīlma 'šalčiausias', amā lem 'šilčiausias'.[94]

Lyvių—estų—latvių žodynas, svariausias lyvių gramatikos šaltinis, šią prepoziciją pateikia kaip jo, bet, pavyzdžiui, Ernštreitas Lyvių—latvių—lyvių žodyne tevartoja formą juo, ją nurodo ir Vėris.[105] Suhonenas aukštesniojo laipsnio prepozicijas jo, juo laiko skoliniulatvių kalbos juõ (t. y. iš kartotinio latvių jungtuko jo (skaityti juo); ir lietuvių kalboje reikšmei sustiprinti šis žodelis vartojamas su aukštesniuoju laipsniu, pvz., juo labiau džiaugiuosi; juo aukštesnis, juo ilgesnis).[106]

Skaitvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių skaitvardžiai neturi jokių išskirtinių požymių, jie skirstomi į kiekinius ir kelintinius.

Baltijos finų kalbose, tarp jų ir lyvių kalboje, su kiekiniais skaitvardžiais vartojami žodžiai kaitomi pastebimai kitaip negu indoeuropiečių kalbose. Atsižvelgiant į tai, kad skaitvardis nežymi jokių kitų gramatinių santykių, vardažodis, kuris kaitomas su didesniu už 1 skaitvardžiu, vartojamas su vienaskaitos partityvo linksniu. Jei su skaitvardžiu kaitomas vardažodis reiškia kokius nors kitokius gramatinius santykius, tuomet tiek skaitvardis, tiek dėl jo kaitomas vardažodis vartojamas su atitinkamu vienaskaitos linksniu.

Lyvių—estų—latvių kalbų žodyne pateikiamuose tekstuose kartkartėmis pasitaiko nenuoseklumų: pavyzdžiui, po skaitvardžio einąs daiktavardis vienaskaitoje turi reikiamą linksnį, o skaitvardis lieka su vardininku: seis skūolsõ [septyni: vns. vard.mokykla: vns.ines.] 'septyniose mokyklose', užuot sakius seisõs skūolsõ – plg. bendrinės estų kalbos seitsmes koolis; kuolm āigstõks [trys: vns. vard. metai: vns. įnag.] 'trejiems metams', o ne kuolmõks āigastõks – plg. estų kolmeks aastaks. Pavyzdyje kuolms ežmižis lugdõbrōntiš [trys: vns. ines. pirmasis: dgs. ines. vadovėlis: dgs. ines] 'trijuose pirmuosiuose vadovėliuose' skaitvardis įgavęs vienaskaitos inesyvą, o po jo einą žodžiai – daugiskaitos inesyvą, tokia skaitvardžio vartosena nebūdinga Baltijos finų kalboms. Matyt, šie svyravimai aiškintini latvių kalbos įtaka, nes pastarojoje kai kurie skaitvardžiai nelinksniuojami ir reikalauja daugiskaitos.

Visi kiekiniai skaitvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą. Dažniausiai vartojama jų vienaskaita (ikš, 'vienas' kakš 'du' kuolm 'trys' ir t. t.). Giminingoje suomių kalboje kiekinių skaitvardžių daugiskaitos linksniai vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais.

Išskyrus ežmi 'pirmas' ir tuoi 'antras', Vėris pataria teikti pirmenybę kelintiniams skaitvardžiams su priesaga -õz, -z (kuolmi > kuolmõz, seismi > seismõz ir t. t.), nes ji būdingesnė Kuršo lyvių rytų tarmei, o ja grįsta bendrinė kalba.[105]

Kiekiniai Kelintiniai
1 ikš ežmi
2 kakš tuoi
3 kuolm kuolmõz
4 nēļa neļļõz
5 vīž vīdõz
6 kūž kūdõz
7 seis seismõz
8 kōdõks kōdõksmõz 
9 īdõks īdõksmõz
10 kim kimmõz
Kiekiniai Kelintiniai
11 ikštuoistõn ikštuoistõnz
12 kakštuoistõn kōdtuoistõnz
13 kuolmtuoistõn kuolmtuoistõnz
14 nēļatuoistõn nēļatuoistõnz
15 vīžtuoistõn vīdtuoistõnz
16 kūžtuoistõn kūdtuoistõnz
17 seistuoistõn seistuoistõnz
18 kōdõkstuoistõn kōdõkstuoistõnz
19 īdõkstuoistõn īdõkstuoistõnz
Kiekiniai Kelintiniai
20 kakškimdõ kōdkimdõz
30 kuolmkimdõ kuolmkimdõz
40 nēļakimdõ nēļakimdõz
50 vīžkimdõ vīdkimdõz
60 kūžkimdõ kūdkimdõz
70 seiskimdõ seiskimdõz
80 kōdõkskimdõ kōdõkskimdõz
90 īdõkskimdõ īdõkskimdõz
Kiekiniai Kelintiniai
100 sadā sadāz
200 kakšsadā kōdsadāz
300 kuolmsadā kuolmsadāz
400 nēļasadā nēļasadāz
500 vīžsadā vīdsadāz
600 kūžsadā kūdsadāz
700 seissadā seissadāz
800 kōdõkssadā kōdõkssadāz
900 īdõkssadā īdõkssadāz
1000 tūontõ tūontõz
2000 kakš tūontõ kōdtūontõz
1 mln miljon miljonz

Prieveiksmis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodžiai, kuriuos būtų galima išskirti kaip prieveiksmius, lyvių kalboje kilo iš kitų kalbos dalių. Dauguma prieveiksmių yra sustabarėję vidaus ar pašalio vietininkai arba instruktyvai.[107]

Vėris teikia tokį prieveiksmių skirstymą:[f]

  • laiko prieveiksmiai: eggiļ 'vakar', mūpõ 'rytoj', tämpõ 'šiandien', sigžõ 'rudenį', tallõ 'žiemą', mūliņ 'pernai', amūstiz 'seniai';
  • vietos prieveiksmiai: sīņõ 'ten', tǟnõ 'čia; šion pusėn', allõ 'apačioje; žemai; po', ilzõ 'aukštyn', ildõ 'nuo (iš) viršaus', ulzõ 'išorėje; iš; iš–', ullõ 'lauke; lauk; be; nesant', uldõ / uldõst 'iš lauko', sizāl 'viduje', sizāld 'iš vidaus', sillõ (= sizzõl) 'į–; vidun', kuonnõ 'namie', kuodāj 'namõ', ležgõl 'arti';
  • būdo prieveiksmiai: jālgiņ 'pėsčiomis', kōdskiņ 'dviese', pāikiņ 'vietomis', pitkāld 'ilgai', laigāld 'pasklidai; plačiai', tijāld 'tuščiomis; nieko nepešus', täužiņ 'visiškai', vāgiž 'tyliai', kõzāstiz 'piktai', jõvīst 'gerai';
  • kiekio prieveiksmiai: jennõ / pǟgiņ 'daug', veitõ 'mažai', emmit 'daugiau', kil (killõld) 'gana; ganėtinai' ir t. t.

Vėris pašalio (-l(õ), -ld(õ)), vidaus (-s(õ), -st(õ)) vietininkų ir instruktyvo () galūnes bei formantus -stiz, -z, -s, -ld[g] įvardija kaip produktyviausias prieveiksmių darybos priesagas,[107] tačiau pagal produktyvumo apibrėžimą jos tokios nėra – šių galūnių ar priesagų negalima pasitelkti naujiems prieveiksmiams sudaryti.

Dauguma būdvardžių vartojami kaip prieveiksmiai be jokių specialių prieveiksmiškų priesagų: minnõn um kīlma 'man šalta', minnõn um kīebi 'man karšta' ir t. t.

Veiksmažodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalbos veiksmažodis turi asmens (pirmasis, antrasis, trečiasis), skaičiaus (vienaskaita ir daugiskaita), laiko ir nuosakos kategorijas. Pasak Vėrio, lyvių kalbos veiksmažodis turi šiuos laikus: esamąjį, vartojamą ir būsimojo laiko reikšme (kaip būdinga Baltijos finų kalboms, veiksmažodis būsimojo laiko neturi), ir tris būtuosius laikus – vientisinį (imperfektą), sudėtinį atliktinį (perfektą) ir ankstesnį nei sudėtinis atliktinis laikas reiškiantį pliuskvamperfektą, kuris taip pat yra sudėtinis. Vėrio teigimu, veiksmažodis turi šešias nuosakas: tiesioginę, galimąją (potencialinę), tariamąją, liepiamąją, reikiamybės ir atpasakojamąją (netiesioginę).

Vytsas su veiksmažodžiu līdõ sudarytas konstrukcijas (kurias Vėris vadina galimąja nuosaka) laiko sudėtiniu būsimuoju laiku, be to, jis išskiria geidžiamąją nuosaką – jusyvą (reiškiančią atpasakotą arba netiesioginį liepimą), o atpasakojamąją (netiesioginę) nuosaką Vytsas vadina kvotatyvu.[108] Toliau bus vartojami Vėrio terminai.

Bendratis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių kalbos veiksmažodžiai gali turėti dvi bendratis – I bendratį (su priesagomis -da, -dõ, -tõ, ) ir II bendratį (su priesagomis -m, -mõ).[109] Atsižvelgiant į reikšmę, II bendratis dar vadinama siekiniu.[86] Skirtingai negu estų kalboje, kaip lema (žodynuose pateikiama pagrindinė žodžio forma) nurodoma I bendratis, o ne siekinys.[110]

Bendratys gali turėti kai kurių vardažodžiams būdingų linksnių: I bendraties inesyvas[111] turi gerundijaus arba padalyvio (tuo pat metu su veikėjo atliekamu veiksmu vykstančio veiksmo) paskirtį: vȯldsõ 'esant', nǟdsõ 'matant', andõs 'duodant', likkõs 'judant'.[86]

II bendratis arba siekinys turi daugiau linksnių: āndam 'duoti' : āndamõs 'duodant, davime' : āndamõst 'iš davimo; duotina' : āndamõt 'neduodant'; likkõm 'judėti': likkõmõs 'judant, judėjime' : likkõmõst 'iš judėjimo; judėtina' : likkõmõt 'nejudant'; lǟmõ 'eiti' : lǟmõs 'einant; ėjime' : lǟmõst 'iš ėjimo' : lēmõst 'eitina' : lǟmõt 'neinant'. Vytsas reikiamybę arba debityvą (pvz., eitina, duotina) vertina kaip ypatingą siekinio linksnį.[86] Veiksmažodis lǟdõ 'eiti' yra bene vienintelis, kuris turi skirtingas eliatyvo (lǟmõst 'iš ėjimo') ir reikiamybės (lēmõst 'eitina') formas, daugumos veiksmažodžių siekinio eliatyvas reiškiamas reikiamybe (debityvu). Kitaip negu vardažodžiai. siekinys turi abesyvo linksnį ('be ko? nedarant ko?').

Tiesioginė nuosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiesioginės nuosakos esamajame ir būtajame laikuose (ir tariamojoje nuosakoje) pirmasis ir trečiasis vienaskaitos asmenys yra sutapę.[112]

Esamojo laiko teigiamosios formos 'skaito' asmenavimas:

Esamasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma lugūb mēg luggõm
sa lugūd tēg luggõt
ta lugūb ne luggõbõd

Kaip būdinga Baltijos finų kalboms, vartojamas neigimo veiksmažodis, jis yra asmenuojamas ir eina prieš pagrindinio veiksmažodžio šaknį, bet, skirtingai nuo kitų giminingų kalbų, daugiskaitoje pagrindinis veiksmažodis turi asmenų galūnes. Anot Vytso, jos yra tokios pačios, kaip teigiamųjų formų daugiskaitos galūnės,[113] bet Vėrio pateiktame pavyzdyje neigiamosios formos daugiskaitos trečiojo asmens galūnė atitinka daugiskaitos antrojo asmens galūnę, tad 'jie skaito' – ne luggõbõd, 'jūs skaitote' – tēg luggõt, bet 'jie neskaito' – ne äb luggõt (užuot sakius *ne äb luggõbõd).[109] Tokia vartosena randama ir Lyvių–estų–latvių kalbų žodyne: lapst at umbizt – äb kūldõt 'vaikai yra užsispyrę – (jie) neklauso', Panašų pavyzdį pateikia ir Rudzytė (Rudzīte): ät uskõt '(jūs) netikite', äb uskõt '(jie) netiki'.[114]

Esamojo laiko neigiamosios formos 'neskaito' asmenavimas:

Esamasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb lug mēg äb luggõm
sa äd lug tēg ät luggõt
ta äb lug ne äb luggõt

Greta sutapusių pirmojo ir trečiojo vienaskaitos asmenų formų, būtajame laike (ir tariamojoje nuosakoje) yra sutapusios daugiskaitos antrojo ir trečiojo asmenų galūnės.[112]

Vientisinio būtojo laiko teigiamosios formos 'skaitė' asmenavimas:

Vientisinis būtasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma lugīz mēg lugīzmõ
sa lugīzt tēg lugīztõ
ta lugīz ne lugīztõ

Neigiamosios formos pagrindinis veiksmažodinis laiko žymenų neturi, tačiau būtąjį laiką įgyja neigiamasis veiksmažodis. Toliau asmenavimo lentelėje pateikiamos asmenavimo formos laikantis Vytso rašybos, o ne Vėrio fonetinės perrašos.[113]

Vientisinio būtojo laiko neigiamosios formos 'neskaitė' asmenavimas:

Vientisinis būtasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma iz lug mēg iz luggõm
sa izt lug tēg izt luggõt
ta iz lug ne izt luggõt

Tolesniame pavyzdyje Vėrio vartojamos nebūdingos pagalbinio veiksmažodžio vȱlda 'būti' formos (pavyzdžiui, ūottõ, āttõ), kurių nepateikia nė Lyvių-estų-latvių kalbų žodynas ir kurios prieštarauja pėdos izochronijos taisyklėms, yra pakeistos dažnai aptinkamomis formomis ūotõ '(jūs) esate', at '(jie) yra'. Ilgosios formos dažnai trumpinamos (ūomõūom, ūotõūot), todėl žodžio pabaigos balsis õ pateikiamas skliausteliuose.

Perfekto teigiamosios formos 'yra skaitęs' asmenavimas:

Perfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma um luggõn mēg ūom(õ) luggõnd
sa ūod luggõn tēg ūot(õ) luggõnd
ta um luggõn ne at[h] luggõnd

Vėrio nurodyta daugiskaitos trečiajam asmeniui nebūdinga pagalbinio veiksmažodžio forma ūottõ pakeista į ūot(õ), kurią jis jau yra siūlęs daugiskaitos antrajam asmeniui.

Perfekto neigiamosios formos 'nėra skaitęs' asmenavimas:

Perfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb ūo luggõn mēg äb ūom(õ) luggõnd
sa äd ūo luggõn tēg ät ūot(õ) luggõnd
ta äb ūo luggõn ne äb ūot(õ) luggõnd

Pliuskvamperfekto (senesnio už perfektu reiškiamo veiksmo) teigiamosios formos 'buvo skaitęs' asmenavimas:

Pliuskvamperfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma vȯļ luggõn mēg vȯļmõ luggõnd
sa vȯļd luggõn tēg vȯļtõ luggõnd
ta vȯļ luggõn ne vȯļtõ luggõnd

Pliuskvamperfekto (senesnio už perfektu reiškiamo veiksmo) neigiamosios formos 'nebuvo skaitęs' asmenavimas:

Pliuskvamperfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma iz ūo luggõn mēg iz ūom(õ) luggõnd
sa izt ūo luggõn tēg izt ūot(õ) luggõnd
ta iz ūo luggõn ne izt ūot(õ) luggõnd

Galimoji nuosaka arba sudėtinis būsimasis laikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anot Vėrio, konstrukcijų su līdõ reikšmė yra 'aš turbūt būsiu', o Vytsas jas interpretuoja tiesiog kaip reiškiančias būsimąjį laiką. Lyvių–estų–latvių kalbų žodynas šio žodžio formas paprastai aiškina kaip 'būti' būsimąjį laiką: nīemõ līb lipšāb 'karvė bus melžiama', mēg līm aššõ tegīž vel kubsõ 'mes greitai vėl būsime kartu', sīest midāgõst äb lī 'iš to nieko nebus'.

Vėris teikia ilgesnes formas su žodžio gale esančiu õ, tačiau dokumentuotoje vartosenoje jis dažnai numetamas.

Galimosios (potencialinės) nuosakos arba būsimojo sudėtinio laiko teigiamosios formos 'turbūt bus', 'bus' asmenavimas:

Galimoji nuosaka, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma līb mēg līm(õ)
sa līd tēg līt(õ)
ta līb ne lībõd

Galimosios (potencialinės) nuosakos arba būsimojo sudėtinio laiko neigiamosios formos 'turbūt nebus', 'nebus' asmenavimas:

Galimoji nuosaka, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb lī mēg äb līm(õ)
sa äd lī tēg ät līt(õ)
ta äb lī ne äb līt(õ)

Tariamoji nuosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip jau buvo minėta, tariamosios nuosakos (kondicionalio) vienaskaitos pirmojo ir trečiojo, o daugiskaitos – antrojo ir trečiojo asmenų galūnės yra sutapusios.

Tariamosios nuosakos esamojo laiko teigiamosios formos 'skaitytų' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma lugūks mēg lugūksmõ
sa lugūkst tēg lugūkstõ
ta lugūks ne lugūkstõ

Vėris yra nurodęs tariamosios nuosakos esamojo laiko neigiamosios formos vienaskaitos antrojo asmens formą be -t: sa äd lugūks, po to jis vartoja tariamosios nuosakos perfekto neigiamosios formos vienaskaitos antrojo asmens pagalbinį veiksmažodį su -t: sa äd vȯlkst luggõn. Gali būti, kad pirmuoju atveju bus padaryta klaida, ir toliau pateikiamame pavyzdyje antrojo asmens galūnė nurodoma su -t, taigi tariamosios nuosakos neigiamosios formos pagrindinis veiksmažodis yra toks pats, kaip teigiamosios.

Tariamosios nuosakos esamojo laiko neigiamosios formos 'neskaitytų' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb lugūks mēg äb lugūksmõ
sa äd lugūkst tēg ät lugūkstõ
ta äb lugūks ne äb lugūkstõ

Tariamosios nuosakos perfekto teigiamosios formos 'būtų skaitęs' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos perfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma vȯlks luggõn mēg vȯlksmõ luggõnd
sa vȯlkst luggõn tēg vȯlkstõ luggõnd
ta vȯlks luggõn ne vȯlkstõ luggõnd

Tariamosios nuosakos perfekto neigiamosios formos 'nebūtų skaitęs' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos perfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb vȯlks luggõn mēg äb vȯlksmõ luggõnd
sa äd vȯlkst luggõn tēg ät vȯlkstõ luggõnd
ta äb vȯlks luggõn ne äb vȯlkstõ luggõnd

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingi autoriai gali nevienodai apibrėžti tikslias liepiamosios (imperatyvo) ir geidžiamosios (jusyvo) nuosakų reikšmes. Anot Vytso, liepiamajai nuosakai priklauso vienaskaitos ir daugiskaitos antrojo asmens formos (lug! 'skaityk!', luggõgid! 'skaitykite!') ir labai retai vartojamas daugiskaitos pirmajam asmeniui skirtas liepimas (āndagõm! 'duokime!', likkõgõm! 'judėkime!'), vietoj kurio paprastai pasitelkiamas tiesioginės nuosakos pirmasis asmuo. Greta liepiamosios nuosakos, Vytsas išskiria geidžiamąją, susidariusią iš anksčiau turėtų liepiamosios nuosakos trečiojo asmens formų ir reiškiančią netiesioginį liepimą ar prašymą. Su geidžiamąja nuosaka dažniausiai vartojamas žodelis laz 'lai; kad; tegu; te-'. Geidžiamoji nuosaka turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą, to paties skaičiaus asmenų galūnės nesiskiria.[115]

Savo ruožtu Vėris geidžiamosios nuosakos pirmojo ir trečiojo asmens formas įtraukia į liepiamąją nuosaką,[116] taigi toliau pateiktame pavyzdyje pirmasis ir trečiasis asmenys yra geidžiamoji (jusyvas), o antrasis – liepiamoji nuosaka (imperatyvas). Antrojo asmens geidžiamosios nuosakos forma yra tokia pati, kaip ir kitų to paties skaičiaus asmenų: (laz) sa luggõg 'teskaitai; kad tu skaitytum', (laz) tēg luggõgõd 'teskaitote; kad jūs skaitytumėte', algõ sa luggõg 'teneskaitai; kad tu neskaitytum', algõd tēg luggõgõd 'teneskaitote; kad jūs neskaitytumėte'.

Liepiamosios ir geidžiamosios nuosakų teigiamosios formos '(jis/ji sakė), kad jis skaitytų; teskaito', 'skaityk!', 'skaitykite!':

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
laz ma luggõg laz mēg luggõgõd
sa lug tēg luggõgid
laz ta luggõg laz ne luggõgõd

Neigiamos geidžiamosios nuosakos formos neigiamasis pagalbinis veiksmažodis, einąs prieš įvardį, derinamas su pagrindiniu veiksmažodžiu.

Liepiamosios ir geidžiamosios nuosakų neigiamosios formos '(jis/ji sakė), kad jis neskaitytų; teneskaito', 'neskaityk!', 'neskaitykite!':

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
algõ ma luggõg algõd mēg luggõgõd
alā lug algid tēg luggõgid
algõ ta luggõg algõd ne luggõgõd

Reikiamybės nuosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reikiamybės nuosaka sudaroma iš siekinio eliatyvo (luggõmõst 'iš skaitymo; skaitytina'), tačiau, Vytso manymu, atsižvelgiant į reikšmę, šią formą galima skirstyti į eliatyvą (kai norima pasakyti 'iš skaitymo') ir reikiamybę (kai reiškia 'skaitytina').

Reikiamybės nuosaka yra beasmenė konstrukcija (veiksmo atlikėjas – naudininko linksnio), [86] kurią į lietuvių kalbą pažodžiui verčiant galima perteikti kaip 'aš turiu iš skaitymo' (arba, pagal reikšmę, tiesiog 'man yra skaitytina', t. y. 'aš turiu skaityti', 'man reikia skaityti'), kai veiksmažodis 'būti' visada turi trečiojo asmens formą ('yra').

Skirtingai negu lietuvių kalboje, reikiamybės papildinys vartojamas ne su vardininku, o su partityvu: jõvvõ amātnikkõ um tulkõks vȯtšõmõst 'geras meistras (amatininkas) su žiburiu ieškotinas'.

Reikiamybės nuosakos esamojo laiko teigiamoji forma 'yra skaitytina' ('reikia skaityti'):

Reikiamybės nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn um luggõmõst mäddõn um luggõmõst
sinnõn um luggõmõst täddõn um luggõmõst
tämmõn um luggõmõst näntõn um luggõmõst

Reikiamybės nuosakos esamojo laiko neigiamoji forma 'nėra skaitytina' ('nereikia skaityti'):

Reikiamybės nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn äb ūo luggõmõst mäddõn äb ūo luggõmõst
sinnõn äb ūo luggõmõst täddõn äb ūo luggõmõst
tämmõn äb ūo luggõmõst näntõn äb ūo luggõmõst

Reikiamybės nuosakos būtojo laiko teigiamoji forma 'buvo skaitytina' ('reikėjo skaityti'):

Reikiamybės nuosakos būtasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn vȯļ luggõmõst mäddõn vȯļ luggõmõst
sinnõn vȯļ luggõmõst täddõn vȯļ luggõmõst
tämmõn vȯļ luggõmõst näntõn vȯļ luggõmõst

Reikiamybės nuosakos būtojo laiko neigiamoji forma 'nebuvo skaitytina' ('nereikėjo skaityti'):

Reikiamybės nuosakos būtasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn iz ūo luggõmõst mäddõn iz ūo luggõmõst
sinnõn iz ūo luggõmõst täddõn iz ūo luggõmõst
tämmõn iz ūo luggõmõst näntõn iz ūo luggõmõst

Reikiamybės nuosakos perfekto teigiamoji forma 'yra buvę skaitytina' ('yra reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos perfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn um vȯnd luggõmõst mäddõn um vȯnd luggõmõst
sinnõn um vȯnd luggõmõst täddõn um vȯnd luggõmõst
tämmõn um vȯnd luggõmõst näntõn um vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos perfekto neigiamoji forma 'nėra buvę skaitytina' ('nėra reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos perfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn äb ūo vȯnd luggõmõst mäddõn äb ūo vȯnd luggõmõst
sinnõn äb ūo vȯnd luggõmõst täddõn äb ūo vȯnd luggõmõst
tämmõn äb ūo vȯnd luggõmõst näntõn äb ūo vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfekto teigiamoji forma 'buvo buvę skaitytina' ('buvo reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn vȯļ vȯnd luggõmõst mäddõn vȯļ vȯnd luggõmõst
sinnõn vȯļ vȯnd luggõmõst täddõn vȯļ vȯnd luggõmõst
tämmõn vȯļ vȯnd luggõmõst näntõn vȯļ vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfekto neigiamoji forma 'nebuvo buvę skaitytina' ('nebuvo reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
minnõn iz ūo vȯnd luggõmõst mäddõn iz ūo vȯnd luggõmõst
sinnõn iz ūo vȯnd luggõmõst täddõn iz ūo vȯnd luggõmõst
tämmõn iz ūo vȯnd luggõmõst näntõn iz ūo vȯnd luggõmõst

Atpasakojamoji nuosaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Vytso, atpasakojamoji nuosaka (arba netiesioginė nuosaka, kvotatyvas) perteikia netiesiogiai patirtą veiksmą arba padėtį, dėl kurių tikrumo kalbėtojas nelinkęs imtis atsakomybės, nėra tuo visiškai įsitikinęs. Ši nuosaka atitiktų lietuvių kalbos atpasakojamąją su veiksmažodžius keičiančiais veikiamosios rūšies dalyviais, pvz., tiesioginė nuosaka Jis miesto pakraštyje gyvena (gyveno, gyvens) − atpasakojamoji nuosaka Jis miesto pakraštyje gyvenąs (gyvenęs, gyvensiąs).

Atpasakojamosios nuosakos žymuo (-ji ~ -iji ~ -i) sutampa su veiksmo atlikėjo priesaga (atitinka lietuvių k. -ėjas, -ojas), ši forma turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą, o asmenų galūnių nėra.[117]

Atpasakojamosios nuosakos esamojo laiko teigiamoji forma '(jis) skaitąs':

Atpasakojamosios nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma luggiji mēg luggijid
sa luggiji tēg lluggijid
ta luggiji ne luggijid

Atpasakojamosios nuosakos esamojo laiko neigiamoji forma '(jis) neskaitąs' (t. y. 'nėra skaitąs'):

Atpasakojamosios nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma äb luggiji mēg äb luggijid
sa äd luggiji tēg ät luggijid
ta äb luggiji ne ät luggijid

Toliau pateikiami pavyzdžiai, kuriuos Vėris vadina perfektu,[111] bet būtų teisingiau juos vadinti pliuskvamperfektu, nes pagalbinis veiksmažodis yra būtojo laiko. Galbūt tai reikėtų aiškinti dviprasmybe, kuri galėtų atsirasti vartojant esamojo laiko pagalbinį veiksmažodį: ma um luggiji, kas galėtų būti suvokiama kaip 'aš esu skaitytojas'. Į lietuvių kalbą šios nuosakos perfektas sunkiai verčiamas.

Atpasakojamosios nuosakos perfekto teigiamoji forma '(rodos, jis) yra skaitęs':

Atpasakojamosios nuosakos perfektas, teigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma vȯļ luggiji mēg vȯļmõ luggijid
sa vȯļd luggiji tēg vȯļtõ luggijid
ta vȯļ luggiji ne vȯļtõ luggijid

Atpasakojamosios nuosakos perfekto neigiamoji forma '(rodos, jis) nėra skaitęs':

Atpasakojamosios nuosakos perfektas, neigiamoji forma
Asmuo Vienaskaita Asmuo Daugiskaita
ma iz ūo luggiji mēg iz ūom(õ) luggijid
sa izt ūo luggiji tēg izt ūot(õ) luggijid
ta iz ūo luggiji ne izt ūot(õ) luggijid

Žodžių daryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darybos priesagos ir priešdėliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi lyvių kalba pagal morfologiją yra agliutinacinė, nauji žodžiai dažniausiai sudaromi su priesagomis (rečiau − su priešdėliais)

Kai kurios žodžių darybos priesagos:[95]

  • -ji (žymi veiksmo atlikėją) − āndaji 'davėjas; pateikėjas', opātiji 'mokytojas', kēratiji 'rašytojas';
  • -mi (reiškia veikimą arba būseną – panašiai, kaip lietuvių k. -imas, -ymas) − luggimi 'skaitymas', jelāmi 'gyvenimas; gyvenamoji vieta; gyvavimas', mǟdlimi 'prisiminimas; atmintis', lōlami 'dainavimas';
  • -li (rodo asmenį) − abli 'pagalbininkas; padėjėjas', līvli 'lyvis', lețli 'latvis; latvių', kilāli 'svečias';
  • -g (žymi objektus, reiškinius) − kastūg 'rasa', gadāg 'kadagys', lȭinag 'pietūs (pasaulio šalis)', lȭinagizt 'pietūs (valgis, valgio metas)';
  • -m (reiškia objektą arba abstrakčią sąvoką) − kikīm 'apynasris ~ raištis', sidām 'širdis; šerdis; vidurys; centras', pimdõm 'tamsa; akluma', jõvām 'gerumas; geraširdiškumas; laimėjimas; turtas';
  • -ks (žymi veiksmą arba jo rezultatą) − veržtõks 'drebulys', lipštõks 'melžimas; išmilžis', pietūks 'klasta; apgavystė; melas; liežuvavimas; pasileidimas', mǟdõltõks 'atmintis; atsiminimas';
  • -t (rodo abstraktų ypatybės turėjimą) − tõvvit 'gilumas; bedugnis', vannit 'senumas (senatvė); senumas (metų skaičius)';
  • -ki (mažybinė reikšmė) − kaņki 'viščiukas', kutški 'šuniukas', läpški 'vaikelis', uņki 'miegelis';
  • -gõnd (rodo kuopinę, visumos reikšmę) − sižgõnd 'vidaus organai; viduriai', kōzgõnd 'vestuvės';
  • -nikā (žymi asmenį) − vǟntanikā 'Ventspilio gyventojas', valdnikā 'valdovas', kēranikā 'rašytojas'.

Žodžių daryba su priešdėliais palyginti reta: äb|jõvā 'blogis; nelabasis; velnias; negeras; blogas', äb|knaš 'negražus'. De Zivers manymu, tokia neigimo veiksmažodžio vartosena neigiamojo priešdėlio reikšme bus atsiradusi dėl latvių kalbos įtakos.[118]

Dūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Morfologiškai daugumą lyvių kalbos dūrinių (sudurtinių žodžių) Vytsas apibūdina kaip vardininko dūrinius, t. y. gryno kamieno junginius, kurių pirmasis dėmuo nenurodo jokių gramatinių santykių (o latvių kalboje pirmasis dėmuo dažnai būna kilmininko linksnio). Jis pateikia tokius pavyzdžius: mõtsākanā 'pilkoji jerubė' [morfologiškai 'miškas višta'], pivālind 'gandras' ['šventasis paukštis'], rōdariek 'geležinkelis' ['geležis kelias'], tabākpūnga 'tabako maišelis' ['tabakas maišelis'].[95] Pažvelgus į nurodytus pavyzdžius neįmanoma atskirti, ar pirmasis dėmuo yra vardininko, ar kilmininko linksnio, nes daugumos vardažodžių kilmininkas sutampa su vardininku. Nagrinėjant dūrinius, kurių pirmasis dėmuo turi kilmininko požymių, būtų galima išskirti ir kilmininkinius: suglizkēļ 'gimininga kalba' (sugli 'giminaitis' : sugliz 'giminaičio; giminės (kilm.)'), naizizā 'uošvis' (nai 'moteris; žmona' : naiz 'moters; žmonos (kilm.)') ir t. t.

Rudzytė (Rudzīte) cituoja E. Hauzenbergą, kuris, remdamasis Šiogreno (Sjögren) ir Vydermano (Wiedemann) Livische Grammatik, teigia, jog „dviejų daiktavardžių junginyje, kai vienas iš jų labiau apibrėžia arba pažymi kitą, pirmasis − pažymintysis daiktavardis, kaip ir latvių kalboje, − yra kilmininko linksnio" ir patikslina, kad kilmininkas dažnai visiškai sutampa su vardininku.[119] Tad požiūriai į lyvių kalbos dūrinių pirmąjį dėmenį − prieštaringi.

Vėris pažymi, kad retkarčiais pasitaiko dūrinių ir su kitais linksniais (naudininku, įnagininku, daugiskaitos partityvu).[95]

Savita, taip pat ir kitose Baltijos finų kalbose sutinkama, ypatybė − dūriniai, kurių linksniuojami abu dėmenys. Lyvių–estų–latvių kalbų žodyne tokie dūriniai nurodomi su dvigubu brūkšniu tarp jų dėmenų. Šie dūriniai vartojami be jokių aiškesnių dėsningumų, pavyzdžiui, tarp skaitvardžių '11 − 19' toks dūrinys yra tiktai ikštuoistõn 'vienuolika', o tarp dešimčių − tiktai vīžkimdõ 'penkiasdešimt'; visų kitų skaitvardžių linksniuojamas tik antrasis dėmuo.

Pažymėtina, kad lyvių kalbos skaitvardžių formos pastebimai skiriasi nuo giminingų kalbų, nes skaitvardžių antrojo dėmens linksniavimas patyręs savotišką daiktavardėjimą (ankstesnė linksniuojamoji forma yra sustabarėjusi ir naujai tapusi pagrindine, o šią vėl galima linksniuoti). Estų ir suomių kalbose skaitvardžiai '11 −19' sudaromi '[skaičius] iš antrosios' pavyzdžiu, o tai yra trumpinys iš '[skaičius] iš antrosios dešimties' − 'vienas iš antrosios dešimties', t. y. 'vienuolika' ir t. t. Šiuose junginiuose antrasis dėmuo atitinka skaitvardžio 'antras' kilmininką ir tokiame dūrinyje linksniuojamas tik pirmasis dėmuo – pavyzdžiui, suomių kalboje yksitoista, yhdentoista ir t. t. Tikėtina, kad lyvių kalbos keliolikos žymuo -tuoistõn anksčiau buvo vartojamas kilmininko linksniu, bet šis sustingo ir sudaiktavardėjo. Kelintinio skaitvardžio 'antras' kilmininkas dabartinėje lyvių kalboje yra tuoiz. Lyvių kalboje linksniuojamas būtent antrasis skaitvardžių '11 − 19' dėmuo (išskyrus jau minėtąjį ikštuoistõn 'vienuolika', kur linksniuojami abu dūrinio dėmenys). Toks linksniuotos formos sudaiktavardėjimas turimas, matyt, ir dešimčių pavadinimuose. Suomių ir estų kalbose dešimčių pavadinimai sudaromi skaičius su vardininku + 'dešimt' su partityvu pavyzdžiu ir linksniuojami abu dūrinio dėmenys. Savo ruožtu lyvių kalboje dešimčių žymuo, pradedant dvidešimčia, yra -kimdõ, – tai galėtų būti sustabarėjęs žodžio kim partityvas, dabartinėje lyvių kalboje kim partityvas yra kimmõ, o linksniuojamas tėra antrasis dėmuo (išskyrus jau minėtąjį vīžkimdõ 'penkiasdešimt', kur linksniuojami abu dėmenys).

Dūriniai su abiem linksniuojamaisiais dėmenimis yra reti, daugumos dūrinių linksniuojamas tik antrasis dėmuo.

Vienaskaita (ikšlug) Daugiskaita (pǟgiņlug)
Vardininkas (nominatīv) ikštuoistõn īdtuoistõnd
Kilmininkas (genitīv) īdtuoistõn īdtuoistõnd
Partityvas (partitīv) īdtõtuoistõnt ikšituoistiņi
Naudininkas (datīv) īdõntuoistõnõn īdõntuoistõndõn
Įnagininkas (instrumentāl) īdkõkstuoistõnõks īdkõkstuoistõndõks
Iliatyvas (illatīv) īdõtuoistõnõ īdižtuoistiņiž
Inesyvas (inesīv) īdsõtuoistõnõs

īdstuoistõns

īdšituoistiņis
Eliatyvas (elatīv) īdstõtuoistõnõst

īdsttuoistõnst

īdštituoistiņist
ikštuoistõn 'vienuolika' – dūrinys, kurio abu dėmenys linksniuojami.

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rovkuodā alīzkiv paņtõ 1938. āigast 3. oktōbõrs. Sīestõ võtīz jaggõ Lețmō uļļizt ažād ministõr Vilhelms Munters, kis mīrtiz ežmiz tēgal. Kuoddõ mīrtiztõ sizzõl rīst kēraks leț- (sīen kēratizt alā V. Munters ja LĪ jūodiji P. Breinkopf), līvõ, ēsti, sūomõ ja ungār kīelkõks. Līvõ rovkuodā, mis nei siz, ku ka pāldiž pidābõd līvlizt ja nänt sugūd - ēstlizt, sūomõd ja ungārd sīest āigast tämpiz sōņõ ātõ piddõnd kubbõtīe simbōlõks, teitõ vāldiž sūrd pivād āigal 1939. āigast 6. augusts.
Tikkiž siedā izt sōtõ pitkāld kȭlbatõ, sīestõ ku tuļ nõvkub okupātsij, Līvõd Ītõ paņtõ vizzõ ja rovkuoddõ võtīztõ jarā. 1989. āigasts Irēl pivāstiztõ rovkuodā 50 āigast jubilej. Sīest pǟvast jegā āigast ežmiz pūolpǟvan Irēl pivāstõbõd Līvõd pivḑi.
—– Teksto pavyzdys (iš Līvõd Rovkuodāliet. Lyvių Tautos namai). livones.net (2007-05-22)[120]

Pasak Vėrio, lyvių kalbos žodyno pamatą sudaro finougrų, Baltijos finų ir lyviški veldiniai. Vinklerio (Winkler) apskaičiavimais, jie sudaro beveik 63 % lyvių kalbos žodyno.[121] Vinkleris tokias išvadas daro išanalizavęs 5 500 Kuršo lyvių tarmės leksinių vienetų,[122] o, sakykime, į Lyvių-estų-latvių žodyną įtraukta apie 13 000 antraštinių lyviškų žodžių. Atsižvelgiant į palyginti nedidelę tirtos leksikos apimtį ir galimybes kalbą norminti bei gryninti, skolinių dalis gali būti mažesnė.

Finougrų kilmės žodžiai įvardija kūno dalis, gamtos reiškinius, paprasčiausius veiksmus, su medžiokle, žvejyba, statyba ir t. t. susijusias sąvokas: ēļ 'balsas', jālga 'koja', ver ~ vier 'kraujas', sidām 'širdis', kež 'ranka', 'galva', piņ 'šuo', 'medis', ikš 'vienas', īe 'naktis', ūrga 'srautas', kūolõ 'mirti', nūolõ 'laižyti', zäp 'tulžis', rebbi 'lapė', īr 'pelė', kalā 'žuvis', kuodā 'namas', kiv 'akmuo'.

Kuršo lyvių kalbos
žodžių kilmė
[121]
Paveldėtieji žodžiai
  
62.9 %
Skoliniai
  
37.1 %

██ Paveldėtieji (savos kilmės) žodžiai (62,9 %)

██ Skoliniai (37,1 %)

Baltijos finams būdingi lyviški žodžiai: nuŗm 'laukas', jeng 'dvasia; siela', pallõ 'prašyti', sulli 'tarnas', kōzgõnd 'vestuvės'.

Lyvių kalbos žodžiai, neturimi kitose Baltijos finų kalbose, tačiau būdingi Volgos finams (mariams, mordviams): salāndõ 'vogti', sēmḑa 'pienas', umārz 'obuolys'.[123] Be jau paminėtų Vėrio pavyzdžių, Vytsas pateikia dar ir žodį vālda 'baltas' (erzių valdo, mokšu valda – kitose Baltijos finų kalbose ir marių kalboje šis žodis yra su priebalsiais g/k, pavyzdžiui, estiškai valge), jis lyvių jei 'ledas' lygina su erzių ej ir supriešina su veru egi bei estų, vodų ir suomių jää. Vytso manymu, lyvių žodis kõps 'kiškis' yra giminingiausias komių kõc' ir udmurtų kec' (likusiose Baltijos finų kalbose vartojamas kitoks žodis – estų jänes, suomių jänis, Salacos lyvių kalboje taip pat turėtas toks kiškio pavadinimas – jens).[90] De Zivers nuomone, šis kiškio vardas gali būti atsiradęs iš apibūdinimo, jei būtų lyginama su estų posakiu kepsu lööma 'šokinėti'.[124]

Greta paveldėtosios (savos kilmės) žodyno, lyvių kalboje vartojama daug Baltijos finų kalboms bendrų senųjų skolinių bei tik lyvių kalbai būdingų naujai pasiskolintų žodžių – jie sudaro apie 37 % lyvių kalbos žodyno.[121]

Senieji skoliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis lyvių kalbos perimtojo žodyno sluoksnis priklauso bendriesiems Baltijos finų kalbų skoliniams, de Zivers juos skirsto į toliau pateikiamus laikotarpius.[125]

Manoma, kad pirmieji finougrų ir indoeuropiečių ryšiai siekia maždaug 3000 m. pr. m. e., finougrai gerai pažinoję indoiranėnų kalbomis šnekėjusius skitus ir osetus, iš jų pasiskolinę žodžius mež 'medus', suodā 'karas' ir sōra 'ragas'. Tuo metu buvo pasiskolinti ir skaičių pavadinimai seis 'septyni', sadā 'šimtas'. De Zivers manymu, indoeuropiečių įtaka aiškintina skaitvardžių kōdõks 'aštuoni' (pažodžiui 'du išskaičiavus iš dešimt') ir īdõks 'devyni' ('vieną išskaičiavus iš dešimt') daryba.

Šios tyrėjos teigimu, pirmieji baltizmai ėmę plūsti maždaug pirmojo tūkstančio pr. m. e. viduryje, jiems priskirtini: mer ~ mier 'jūra (plg. marios)', tōvaz 'dangus (plg dievas)', jērnaz 'žirnis', pubā 'pupa', ǟrga 'jautis (plg. žirgas)', aņgõrz 'ungurys', vējõz 'vėžys', āmbaz 'dantis (plg. žambas, į-žambus)', kōra 'plunksnos; kailis; spalva (plg. gaurai)', lūdõ 'šluota', rattõd 'ratai', rieggõz 'važis; rogės', lajā 'liesas' ir kt. Tuo pat metu iš baltų gautas ir prieveiksmis vel 'dar (plg. vėl)' bei skaitvardis tūontõ 'tūkstantis'.

Paskutiniais amžiais prieš mūsų erą estų ir lyvių gyvenamosiose teritorijose prasidėjo glaudūs ryšiai su germanų, ypač – skandinavų tautomis. Šiam laikotarpiui priklauso skoliniai kūlda 'auksas', tinā 'švinas', rōda 'geležis', mȭka 'dešra', addõrz 'plūgas', naggõl 'vinis', nõggõl 'adata', kīela 'varpas; laikrodis', rānda 'pakrantė', kōp 'prekė', 'pinigai', līenõ 'skolinti', rikāz 'turtingas', varā 'valdžia; galia; jėga', rīdļõ 'ginčytis', lāmbaz 'avis', kanā 'višta', riggõz 'rugiai', kaggõrz 'avižos', kīņḑõl 'žvakė'.

Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje šalia lyvių ir estų protėvių apsigyveno slavai (prieš tai dažniausiai asimiliuodami baltus). Šiam skolinių sluoksniui priklauso tokie su religija susiję terminai: rišt 'krikštas', rištõ 'krikštyti', rištõdnim '(žmogaus) vardas' (t. y. 'krikšto vardas'), rōntõz 'knyga', päp 'skleidėjas; kunigas; pastorius', suņḑ 'bausmė', nädīļ 'savaitė', tõrg 'turgus', vǟrõd 'vartai', sōpkõz 'batas', rubīž 'riba; siena'.

Naujieji skoliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujaisiais laikais Kuršo šiaurėje gyvenusieji lyviai sausumoje nesiribojo su Estija, vis dėlto lyviai su estais kontaktavo; pavyzdžiui, pasak Vytso, „kiekvieną lyvių kaimą yra aplankę Saremos estai”[126] (čia turima omenyje imigravimas arba vedybos). Be visų kitų, Vėris mini skoliniusestų kalbos sõbrā 'draugas', sugli 'giminaitis', sīedõbkuodā 'valgykla', magdõbkuodā 'viešbutis', mōgõnd 'apskritis', rumāli 'kvailas', ārguz 'ištižimas; silpnabūdiškumas', āigakēra 'žurnalas'.[123][i]

suomių kalbos pasiskolinta keletas bendrinės kalbos žodžių: īt 'sąjunga; susivienijimas', iļīzskūol 'universitetas (aukštoji mokykla)', iļīm 'viršininkas'.[127]

Daugiausia skolinių turima iš latvių kalbos.[127] Suhonenas savo monografijoje Die jungen lettischen Lehnwörter im livischen sukatalogavo 2 534 skolinius iš latvių kalbos.[128] Tarpininkaujant latvių kalbai, gauta daug skoliniųvokiečių kalbos. Pažymėtina, kad, kildinant žodžius, šaltiniu laikoma paskutinė juos perdavusi kalba: pavyzdžiui, lyvių jungtukas un 'ir' yra laikomas latvišku skoliniu, o savo ruožtu latvių un 'ir' pirmiausia buvo pasiskolintas iš vokiečių žemaičių kalbos,[129] nors kai kuriais atvejais Suhonenas mano skolinusis iš vokiečių kalbos tiesiogiai.

Suhonenas yra įregistravęs ir iš latvių kalbos pasiskolintų priešdėlinių veiksmažodžių; kai kurie pasiskolinti latviški veiksmažodžiai gali būti vartojami bendrinėje lyvių kalboje, o latviški veiksmažodžių priešdėliai niekada nelaikomi bendrinės kalbos dalimi. Suhoneno nurodytų dešimt pirmųjų dabartiniuose žodynuose randamų žodžių: akurāt 'kruopščiai; tiksliai (latv. akurāti)', algtõ 'laikyti samdinį (latv. algot)', amāt 'amatas; einamosios pareigos (latv. amats)', amātnikā 'amatininkas (latv. amatnieks)', āndõļmaņ 'biznierius; verteiva (latv. andelmanis)', āņdig 'dosnus' (iš lyvių andõ 'duoti' su latviškos kilmės priesaga -ig (= latv. -īg, liet. -ing)', appõkōrt [~ advokāt] 'advokatas' (anot Suhoneno, Dundagos latvių tarmėje sakyta apkārts), apostõl 'apaštalas (latv. apustulis)', aprink 'apskritis (latv. apriņķis)', aptēk 'vaistinė (latv. aptieka)'.

Purizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių–estų–latvių žodyne imtasi šiokio tokio kalbos norminimo ir prie antraštinių žodžių ženklu 'daugiau negu' (>) nurodomas teiktinesnis variantas. Kai vietoj latviško skolinio įmanoma vartoti veldinį (savąjį žodį), jis žymimas kaip tinkamesnis, pavyzdžiui, dīezgõn 'gana; pakankamai' > kil. Šios rekomendacijos taikomos ne tik latviškiems skoliniams: pavyzdžiui, vietoj kelintinio skaitvardžio 'trečias' formos kuolmi patariama vartoti kuolmõz – pasak Vėrio, -õz yra rytų lyvių tarmės kelintinių skaitvardžių priesaga, o -i – vakarų lyvių,[105] tačiau bendrinė lyvių kalba grindžiama rytų tarme.

Mozlėjus (Moseley) kultūros darbuotojo Pėterio Dambergo kalbą yra apibūdinęs kaip „pastebimai puristišką” ir atkreipęs dėmesį, kad jo kalba „palyginti laisva nuo latviškų skolinių, pavyzdžiui, kitų lyviškai kalbančiųjų dažnai vartojamų veiksmažodžio priešdėlių jo pateiktuose pavyzdžiuose iš viso nėra“.[130]

Šiais atžvilgiais išsiskiria estų ir prancūzų kalbininkės de Zivers (Fanny de Sivers) nuomonė: ji kritiškai vertina pastangas atsisakyti latviškų veiksmažodžių priešdėlių, be to, anot jos, jungtukas ja 'ir' yra ne greta latviško skolinio un 'ir' vartotas savasis žodis, o gana sąmoningai įsivestasis iš estų kalbos, siekiant pakeisti un – galimybes tokia dingstimi naujai diegtis žodžius ji vadina „diskutuotinomis“, jos manymu, „ne mažiau geras požiūris, kad latvių kalbos įtaka, jeigu ji gerai pritaikyta lyvių kalbos sistemai, yra būtent tai, kas šiai kalbai suteikia originalumo”.[131] Anot jos, latviški priešdėliai leidžia perteikti „daugybę galimų atspalvių” (les préfixes lettons du verbe: une foule de nuances disponibles)".[132] De Zivers yra sudarytų su latviškais priešdėliais lyvių kalbos veiksmažodžių sąrašo Die lettischen Präfixe des livischen Verbs autorė.

Įtaka latvių kalbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latvių–lyvių pokalbių žodynas (1991 m.)

Manoma, kad dėl Baltijos finų kalbų įtakos latvių kalbos kirtis tapo fiksuotas (pastovus) – visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo; dėl atitraukto kirčio galūnėse trumpieji balsiai iškrito, o ilgieji – sutrumpėjo, be to, atsirado savotiška regresyvinė balsių harmonija (nuo tolesnio skiemens garsų priklauso balsių <e>, <ē> siaurumas arba platumas), atsižvelgiant į balsių aplinką, ilgėja priebalsiai – šis reiškinys neretai vadinamas pėdos izochronija[133][134]

Esama labai įvairių nuomonių apie verstines žodžių reikšmes: pasak J. Endzelyno (J. Endzelīns), latv. zāles 'žolės; vaistai', lyvių āina, estų rohi 'augalai; vaistai' reikšmių panašumas nėra susijęs, tačiau naujas žodžių reikšmes latv. dzīt 'varyti; ginti' → 'skusti' (lyvių abbiņi ajjõ, estų habet ajama 'skusti („varyti” barzdą)' jis vertina kaip Baltijos finų įtaką.[135] O Karulis šios gretybės su lyvių kalba nemini, bet jis pastebi reikšmės poslinkius latv. sist 'mušti; trenkti' → 'kirsti' → 'pjauti' → 'skusti'.[136] Endzelyno manymu, dėl lyvių kalbos galėjo atsirasti reikšmė latv. labs 'labas; geras' → labais 'dešinys' (pvz., latv. labā roka 'dešinė ranka, t. y. „geroji” ranka') – plg. lyvių jõvā kež, estų hea käsi 'dešinė („geroji”) ranka'. Karulis šios paralelės nenurodo, tokią žodžio reikšmę jis labiau linkęs gretinti su rusų kalbos правый (pravyj) 'dešinys; teisingas; nekaltas', vokiečių recht/Recht 'dešinys; tikras; teisingas; teisė', anglų right 'dešinys; teisingas; teisė'.[137]

Teigiama, kad posakiai latv. rokā dabūt 'gauti („rankoje gauti”)', latv. likt cepuri galvā 'už(si)dėti kepurę („likti (dėti) kepurę galvoje”)' ir kiti yra versti iš Baltijos finų kalbų (lyvių käddõ sōdõ; kibārt pǟzõ pānda, estų kätte saama; kübarat pähe panema).[119] Rudzytė (Rudzīte) neaptaria to, kad abi minėtosios Baltijos finų kalbos vartoja būtent iliatyvą. Dabartinėje lyvių kalboje produktyvūs tik vidaus vietininkai, tačiau estų kalboje tebevartojami ir pašalio, kuriais būtų galima perteikti reikšmę 'dėti kepurę ant galvos' (išorinio paviršiaus), vis dėlto estų kalboje pasitelkiamas posakis, kurį pažodžiui būtų galima versti kaip 'likti (dėti) kepurę galvoje', o šį nusikopijavo latviai.

Latvių kalboje, kaip ir kitose baltų ar slavų kalbose, priešdėliais dažnai reiškiamas įvykio veikslas (veiksmas jau baigęsis); jeigu veiksmažodis ir taip žymi įvykusį veiksmą, priešdėlio galima atsisakyti, siekiant suteikti eigos veikslo (tebetrunkančio veiksmo) atspalvį, bet tokie veiksmažodžiai neretai turi ir vietos reikšmę, o tokiais atvejais latvių kalboje priešdėliai keičiami prieveiksmiais, kuriuos Endzelynas vadino „pakaitais”. Jie perteikia ir eigos veikslo, ir vietos (padėties erdvėje) reikšmes, pavyzdžiui: latv. aizsiet 'užrišti' : siet ciet 'rišti (rišti „kietai”)', latv. piesiet 'pririšti' : siet klāt 'rišti (rišti „šalia”)' – latv. es piesēju 'aš pririšau (įvykio veikslas)', es sēju klāt 'aš rišau (rišau „šalia”; eigos veikslas, bet kartu nurodoma padėtis erdvėje, vieta)'. Manoma, kad tokia vartosena atsirado dėl Baltijos finų kalbų įtakos. [138] Rudzytė nenagrinėja, ar dėl šių priežasčių latvių kalboje, kitaip negu lietuvių, reguliariai nevartojami dažniniai / kartotiniai veiksmažodžiai (pvz., kaip liet. rašiau – rašydavau, rašinėjau; klausiau – klausdavau, klausinėjau; keičiau – keisdavau, kaitaliojau ir t. t.)[j] Dar būtų galima palyginti su rusų kalba, kur kartotinis veiksmažodis dažniausiai žymimas priesaga -ыв (-yv) ir kartojamas veiksmas rodo eigos veikslą (nebaigtą veiksmą), o paliktas priešdėlis nusako vietą (padėtį erdvėje): rus. привязать (priviazat') 'pririšti' : привязывать (priviazyvat') 'rišinėti (prie…)'.

Rudzytė neapžvelgia šių prieveiksmių darybos panašumų: vizā 'kietas, neminkštas' – vizāl; vizās; vizzõ 'kietai; tvirtai; nelaisvai' (plg. latv. ciet 't. p.'), vālda 'valia; galia', eņtšvālda 'savivalė' – vāldiņ; vāldiž 'laisvai; netvirtai' (plg. latv. vaļā 't. p') ir kt.

Baltijos finų kalbų įtaka aiškinama tai, kad latvių kalboje nuosavybės, priklausymo, privalėjimo ar turėjimo reikšme nevartojamas veiksmažodis turėti. Lietuvių pasakymą aš turiu knygą latvių kalboje atitinka man ir grāmata 'man yra knyga' – tai visiškai sutampa su lyvių minnõn um rōntõz arba estų mul on raamat.[139]

Estų baltistas ir slavistas Aruma pastebi latvių ir estų atpasakojamosios nuosakos panašumus ir pažymi, kad estų ir lyvių kalbos tarp Baltijos finų kalbų yra vienintelės, turinčios atpasakojamąją nuosaką. Arumos teigimu, čia panašumas dar ir tas, kad latvių atpasakojamosios nuosakos priesagos -ot (sk -uot) ir -šot (sk -šuot) yra sustabarėję vienaskaitos galininkai (matyt, turimi omenyje anksčiau čia turėti dalyviai, atitinkantys dabartinės lietuvių kalbos veikiamuosius dalyvius su -ąs, -antis ir -siąs, -siantis), o estų atpasakojamosios nuosakos priesaga -vat – tai sustabarėjęs partityvas: latv. viņš nākot / nākšot 'jis ateinąs/ateisiąs', est. ta tulevat,[k] 'jis atėjęs', ta olevat tulnud '(rodos,) jis buvo atėjęs'. Rudzytės manymu, lyvių kalboje dalyvius išstūmė veiksmo atlikėją reiškiantys daiktavardžiai, pvz., ta tuļļi(ji), kur tuļļi(ji) – 'ėjėjas', o tulev – 'einąs'. Pasak jos, būtini papildomi tyrimai, nes vadinamosiose giliausiose latvių tamniekų tarmėse (pavyzdžiui, apie Dundagą) atpasakojamosios nuosakos nėra, o tamniekų tarmės išaugusios ant lyvių kalbos substrato.[139]

Aruma daro prielaidą, kad veiksmo atlikėjus reiškiančių daiktavardžių kaip pažyminių vartojimas latvių kalboje bus atsiradęs dėl Baltijos finų įtakos: latv. dējēja pīle 'dėsli antis („dėjėja antis”)', est. muneja part 't. p.', lyvių jūoji vāški 'daug geriantis veršis („gėrėjas veršis”)' – latv. dzērājs teļš 't. p.'[139]

Įtraukiant ir lyviškus, ir kitų Baltijos finų kalbų žodžius, kartu su tik tarmėse vartojamais žodžiais latvių kalboje, anot Rudzytės, yra iki 500 finougriškų skolinių.[140]

Kalbos pavyzdys su garso įrašu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trumpas filmuoto pokalbio su Grizelda Kristinia (Grizelda Kristiņa) fragmentas, perrašytas tarptautine fonetine abėcėle ir verstas į lietuvių kalbą.

  • Minā um sindõn Lețmōl, Dundags pagastõs, Zūonkõ kōrands. Min izā vȯļ Pētõr un jemā vȯļ Līž un min vȯļ ikš veļ – Jōņ. Un mēg jelīzmõ Zūonkõ kōrands – amād sugūd. Sǟl vȯļ min izā un veļ, un sõzār, un vel munt sugūd un minnõn…
  • /minɑː um sindən lecmoːl dundɑks pɑgɑstəs zuːoŋkə koːrɑnts min izɑː vɤʎ peːtər un jemɑː vɤʎ liːʒ un min vɤʎ ikʃ veʎ joːɲ un meːg jeliːzmə zuːoŋkə koːrɑnts ɑmɑːd suguːd sæːl vɤʎ min izɑː un veʎ un sɯzɑːr un vel munt suguːd un minːən/
  • Aš gimiau Latvijoje, Dundagos valsčiuje, Žuonakų sodyboje.[l] Mano tėvas buvo Pėteris ir motina buvo Lizė ir aš turėjau vieną brolį – Janį. Ir mes gyvenome Žuonakų sodyboje – visi giminaičiai. Ten buvo mano tėvas ir brolis, ir sesuo, ir dar kiti giminaičiai ir man…
KLAUSYTI (išoriniai šaltiniai):
1. You Tube portale  – redaguotas variantas (tik garso įrašas), nuorašas atitinka nuo 0:38 iki 1:28.

2. Visas filmuotas pokalbis  – nuo 0:55 iki 1:44.

Dažnai vartojami žodžiai ir posakiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sveikinimas, mandagumo žodžiai Pažintis Šeimos ir giminės nariai Proginiai

posakiai

Valgis,

gėrimai

Sveiki (-as)! – Tēriņtš!
Labas rytas! – Jõvā ūomõg!

Laba diena! – Jõvā pǟva!

Labas vakaras! – Jõvā ȭdõg!

Labanakt! – Jõvvõ īedõ!

Iki pasimatymo! – Nēmiz pǟl!


Gero apetito! – Jõvvõ sīemnaigõ!

Ačiū! – Tienū!

Prašom! – Pōlaks!

Atsiprašau! – Āndagid andõks!

Taip – Nǟ
Ne – Äp


Ar jūs kalbate – Või tēg rõkāndõt:
lyviškai – līvõ kīelkõks,
lietuviškai – leiš kīelkõks,
angliškai – engliš kīelkõks?

Kuo jūs vardu? – Kui tēḑi nutāb?
Mano vardas (ir pavardė) yra … – Min nim (ja līekõnim) um …


Kur jūs gyvenate? – Kus tēg jelāt?
Aš gyvenu Lietuvoje. – Minā jelāb Leišmōl.

Kaip tau (jums) sekasi? – Kui sinnõn (täddõn) lǟb?
a. Ačiū, man sekasi gerai. – Tienū, minnõn lǟb jõvīst.
b. Galėtų būti ir geriau. – Võiks lǟdõ jo jõvīst.

Dėkoju už – Tienūb iļ:
pagalbą – ab,
patarimą – nõv,
dovaną – āndõks,
malonų priėmimą – lõpsnā vastõvõtāmiz.

Aš tave myliu. – Ma ārmaztõb sīnda.

tėvas – izā
motina – jemā

brolis – veļ
sesuo – sõzār

dėdė – sūrveļki
teta – sūrsušā

senelis – vanātōţi
močiutė – vanāǟma

vyras – mīez
žmona – nai
vaikas – läpš

sūnus – pūoga

duktė – tidār
vaikaitis (-ė) – lapsläpš

žentas – tidārmīez
marti – mīņa

anyta – mīejemā
šešuras – mīeizā

uošvė – naizjemā
uošvis – naizizā

svainis – sõzārmīez
brolienė – veļīnai giminaitis (-ė) – sugli

(draugas (-ė) – sõbrā)

Sveikinu tave (jus)! – Minā tēriņtõb sīnda (tēḑi)!
Linkiu laimės! – Minā tārmõb vȯnnõ!
Nuoširdžiai sveikinu su – Tēriņtõb sidāmõst:
gimimo diena – sindizpǟvaks,
vardo diena – nimpǟvaks,
vestuvių diena – kōzgõnd pǟvaks,
Naujaisiais Metais – Ūdāigastõks!

Džiaugsmingų – Rīemliži:
Kalėdų – Taļšpivḑi,
Velykų – Lejavõtāmidi!

Linkime geros sveikatos! – Mēg tarmõm jõvvõ tīeratõ!

Į sveikatą! – Tīeratõks! (tostas)

Užjaučiu tave (jus). – Minā tūndõb sinnõn (täddõn) īņõz.


duona – lēba
ragaišis – kak
tortas – tort

pienas – sēmḑa
sviestas – vȭidag

sūris – sȭira

varškė – kuppõnsēmḑa grietinė – iļdžēmḑa
kiaušinis – munā
vaisius – pūvīļa
daržovė − tarāvīļa
uoga − mōŗa
mėsa – vȯzā
dešra – mȭka,
kepsnys – tsepīt
jautiena – jelājvȯzā
kiauliena – sigāvȯzā
vištiena – kanāvȯzā
žuvis – kalā

košė – sandrok
sriuba – zup

vanduo – vež
arbata – tē
kava – kaffe
sultys – līem
alus – vȯl
vynas – vīnõ

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lyvių—estų—latvių žodyno pratarmėje Vytsas rašo, kad lyvių kalbos mokoma Estijos ir Latvijos aukštosiose mokyklose.
  2. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsnį, latgalių kalba yra „istorinė latvių kalbos atmaina”, pagal 5 straipsnį, valstybinė kalba yra latvių, ir visos kitos Latvijos Respublikoje vartojamos kalbos, išskyrus lyvių kalbą, Valstybinės kalbos įstatymo požiūriu laikomos svetimomis.
  3. Pėda – žodžių ritmo vienetas, jį sudaro kirčiuotų (ir su papildomu kirčiu) bei nekirčiuotų skiemenų junginys.
  4. /ŋ/ nėra foneminis, sutinkamas tik prieš /k/ ir /g/.
  5. Lūpų dantinis pučiamasis priebalsis /f/ ir duslusis gomurio pučiamasis priebalsis (arba, anot Vytso, stiprusis veliarinis spirantas)[83] /x/ pasitaiko tik skoliniuose.
  6. Čia pateikiamos LEL vartojamos formos, o ne Vėrio Uralo kalbų fonetine abėcėle užrašyti pavyzdžiai.
  7. Šios trys galūnės – jau minėtųjų vietininkų žymenys.
  8. Kiti galimi variantai: ātõ, attõ, āt.
  9. Viešbučio reikšme, vietoj žodžio magdõbkuodā (pažodžiui 'miegamasis namas') žodynuose nurodomas vȭrõdkuodā (pažodžiui 'svetimųjų/ svečių namas'); pateikiamos rumāli reikšmės 'nešvankus; šlykštus; niekšingas' ir t. t., o ārguz neminimas.
  10. Dažnai vartojami veiksmažodžiai latvių kalboje gali būti kartotiniai: dzīt 'ginti (varyti)' : dzenāt 'gainioti' ir t. t., bet dažnai atliekamas veiksmas latvių kalboje neegzistuoja kaip dažninis veiksmažodžio laikas.
  11. Estų kalboje nėra gramatinio būsimojo laiko.
  12. Straipsnių rinkinyje Lyviai: istorija, kalba ir kultūra 194 p. „Kanadoje gyvenanti Grizelda Kristinia (mergautinė pav. Bertholde, g. 1910 m.) iš Vaidės kaimo Žuonakų namų” ir 356 p "(...) Vaidės kaimo Žuonakų (Zūonkõ) sodybos (...)”

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai ir literatūros išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 The Times Europe (2013-06-05): Death of a language: last ever speaker of Livonian passes away aged 103 (anglų k.); tikrinta 2017-02-08
  2. livones.net (2011-12-14): Lyvių kalbos padėtis (latvių k.); tikrinta 2017-02-09
  3. 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 5. str.; tikrinta 2017-02-07
  4. 4,0 4,1 Ernštreits V. „Livonian in the 21st century”. Études finno-ougriennes, 44 (janvier 2012). Numéro spécial „Les langues finno-ougriennes aujourd’hui”, Paris, ADÉFO; L’Harmattan, (2014) p. 127–144, ISSN 0071-2051, ISBN 978-2-343-02592-6, EAN 9782343025926
  5. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net” (2011-12-12): Lyvių kalba (latvių k.); tikrinta 2017-03-10
  6. Viitso 1994, 262. lpp.
  7. Viitso 1994, 261. lpp.
  8. Viitso 1994, 266. lpp.
  9. 9,0 9,1 Vääri & Karma 1994, 227. lpp.
  10. Hirša 1994, 201. lpp.
  11. Hirša 1994, 204. lpp.
  12. Grünthal 2013, 25š. lpp.
  13. Grünthal 2013, 257. lpp.
  14. Vääri & Karma 1994, 227.—228. lpp.
  15. Grünthal 2013, 256. lpp.
  16. Vääri & Karma 1994, 229. lpp.
  17. Grünthal 2013, 258. lpp.
  18. Vääri & Karma 1994, 230. lpp.
  19. Vääri & Karma 1994, 231. lpp.
  20. Vääri & Karma 1994, 232.—233. lpp.
  21. Vääri & Karma 1994, 234. lpp.
  22. Ernštreits V. (2007). Livonian Orthography. Linguistica Uralica. t. XLIII, Nr. 1., p. 15. ISSN 0868-4731 (žr. internete); tikrinta 2017-02-03
  23. Moseley, Ch. (2002). (Languages of the world: Materials, 144) Livonian. München: Lincom Europe, 6. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1.
  24. Moseley, Ch. (2002). (Languages of the world: Materials, 144) Livonian. München: Lincom Europe, 7. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1.
  25. Latvijos istorijos enciklopedija (letonika.lv), (latvių k.); tikrinta 2017-04-23
  26. Lyvių-estų-latvių žodynas. Sudarytojo pratarmė (latvių k.); tikrinta 2017-04-23
  27. 27,0 27,1 Latvijas vēstnesis (04.08.2000., Nr. 278/280 (2189/2191)): (Lyvių kultūros istorija ir aktualijos) (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  28. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Svarbiausieji 1900–1939 m. lyvių istorijos įvykiai (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  29. 29,0 29,1 29,2 29,3 Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Literatūra. Tarp abiejų Pasaulinių karų (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  30. Delfi (2007-05-14): Lyviams – eilinės išnykusios tautelės vaidmuo?; tikrinta 2017-02-03
  31. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Kultūrinis ir visuomeninis lyvių gyvenimas. Kalbos mokymas. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  32. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: [w.livones.net/literatura/literati/?raksts=8267 Karlis Stalte] (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  33. Eesti Entsüklopeedia, t. 14 (2000). P. Damberg. Tallin: Eesti Entsüklopeediakirjastus, 45. ISBN 9-985-70064-3. Damberg, Pētõr;
  34. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”. Renāte Blumberga: Pēteris Dambergs (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  35. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Didžiausiasis lyvių kalbos žodynas (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  36. Moseley, Ch. (2002). Languages of the world: Materials, 144. Livonian. München: Lincom Europe, 11. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1.
  37. Vääri, E. (1966). Pasaulio kalbos. TSRS tautų kalbos: Finougrų ir samodų kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka, 138.(rusų k.)
  38. 38,0 38,1 Žurnalas „Tautinių bendrijų naujienos”, 2016, Nr. 1 (56), p. 28: Lyviai – Latvijos autochtonai; tikrinta 2017-02-03
  39. Lyvių kultūra ir istorija (anglų k.); tikrinta 2017-02-03
  40. Aristė P. (1958):Lyviai ir lyvių kalba. „Latvijos TSRS Mokslų Akademijos žinios”, Nr. 11, p. 35 (rusų k.)
  41. Sven-Erik Soosaar Uurali keelte õpetamise ajaloost Tartu Ülikoolis; tikrinta 2017-02-06
  42. Estijos tyrimų informacinė sistema: T.-R. Viitso; tikrinta 2017-02-06
  43. Latvija: Lyvių literatūra po Antrojo pasaulinio karo (rusų k.); tikrinta 2017-03-03
  44. Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas (2016-11-08): Folkloro grupė „Skandiniekai” švenčia 40-ąsias sukaktuves (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  45. „Alkas” (2014-04-22): Sudie, Didysis Dainiau (nekrologas); tikrinta 2017-02-03
  46. Viitso, Т. R. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka, 76—77. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  47. 47,0 47,1 Latvijos istorijos enciklopedija: Lyviai (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  48. Lyvių kalbos ir kultūros portalas (2006-06-05): Antrasis Lyvių sąjungos veiklos etapas (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  49. Delfi.lv:„Kultūras centrā 'Noass' notiks Lībiešu valodas dienas svinēšana“. www.DELFI.lv. 2007-05-17. Nuoroda tikrinta 2017-04-12. 
  50. „Lībiešu literatūra“. livones.net. 2011-12-12. Nuoroda tikrinta 2017-04-12. „Tā ir 1998. gadā Rīgā iznākusī lībiešu dzejas antoloģija „Es viltīgāks par tevi, menca”, kurā apkopoti visu zināmāko lībiešu dzejnieku – pavisam 24 – darbi.“ 
  51. Winkler, E. (2013). Review on: Tiit-Rein Viitso, Līvõkīel-ēstikīel-leţkīel sõnārōntõz.Liivi-eesti-läti sõnaraamat. Lībiešu-igauņu-latviešu vārdnīca. Toimetamine ja läti vasted. Linguistica Uralica, T., Nr. 1. XLVIII, 50—53. Žr. internete
  52. The Times Europe (2013-06-05): Death of a language: last ever speaker of Livonian passes away aged 103 (anglų k.); tikrinta 2017-02-03
  53. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Lyvių literatūra po II pasaulinio karo (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  54. Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Įvykiai (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  55. Rygos tarybos švietimo, kultūros ir sporto departamentas. Kultūra Rygoje: Skandinieki (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  56. Tinklalapis „MusicBrainz”: Tuļļi Lum; tikrinta 2017-02-03
  57. Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas. Menininko dirbtuvės: Folkloro grupės „Skandinieki” meno vadovė Julgī Stalte (latvių k,); tikrinta 2017-02-03
  58. Laanest А. Lyvių kalba (rusų k.); tikrinta 2017-02-08
  59. Иллич-Свитыч (1971). Опыт сравнения ностратических языков (t. I. Введение. Сравнительный словарь (b–Ḳ). M.: Наука.(rusų k.)
  60. Moseley, Ch. (2002). Livonian. München: Lincom Europe (Languages of the world: Materials, 144), 6. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1.
  61. livones.net, G. Blumberga (2013-07-04): Ķempju Kārļa „Salacas upes trīs krasti”; tikrinta 2017-09-07
  62. Аристэ (1958). Ливы и ливский язык (Известия АН Латвийской ССР, номер 11), 33.
  63. Viitso 2013, 283. lpp.
  64. Вийтсо, Т.-Р. (1993). Языки мира. Уральские языки.Ливский язык. M.: Наука, 77. ISBN 5-02-011069-8.
  65. Latvijos Republikos Aukščiausiosios tarybos 1993 m. kovo 17 d. posėdžio stenograma; tikrinta 2017-02-07
  66. „Kokie dokumentai liudija, kad lyvių vieta Latvijoje yra ypatinga?“. valoda.lv. 2011-12-12. Nuoroda tikrinta 2017-02-07. (latvių k.)
  67. 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 5. str.; tikrinta 2017-02-07
  68. Rižakova, S. I. (2001). Taikomosios ir neatidėliotinosios etnologijos tyrimai, № 143; Lyviai: Beveik išnykusios tautos atgimimo patirtis. Maskva: Etnologijos ir antropologijos institutas, 40—41. ISBN 5-201-13758-X, 978-5-201-13758-8.(rusų k.)
  69. 69,0 69,1 69,2 Viitso 2013, 267. lpp.
  70. 70,0 70,1 70,2 70,3 Viitso 2013, 268. lpp.
  71. Everson, Michael (2001-11-12). „Livonian“ (PDF). The Alphabets of Europe. Nuoroda tikrinta 2017-02-04. 
  72. Ernštreits 2007, 19. lpp.
  73. 73,0 73,1 73,2 73,3 73,4 73,5 73,6 Moseley 2002, 14. lpp.
  74. 74,0 74,1 74,2 Viitso 2013, 271. lpp.
  75. 75,0 75,1 75,2 75,3 75,4 Viitso 2013, 273. lpp.
  76. 76,0 76,1 Moseley 2002, 21. lpp.
  77. 77,0 77,1 Vääri 1994, 269. lpp.
  78. 78,0 78,1 78,2 Viitso 2013, 269. lpp.
  79. 79,0 79,1 79,2 Vääri 1994, 268. lpp.
  80. 80,0 80,1 Vääri 1994, 267. lpp.
  81. Viitso 2013, 274. lpp.
  82. 82,0 82,1 Viitso 2013, 272. lpp.
  83. 83,0 83,1 83,2 83,3 Viitso 2013, 270. lpp.
  84. 84,0 84,1 Vääri 1994, 270. lpp.
  85. Moseley 2002, 22. lpp.
  86. 86,0 86,1 86,2 86,3 86,4 Viitso 2013, 279. lpp.
  87. Viitso 2013, 280. lpp.
  88. Moseley 2002, 28.—29. lpp.
  89. 89,0 89,1 89,2 89,3 89,4 89,5 89,6 Viitso 2013, 280.—281. lpp.
  90. 90,0 90,1 Viitso 1994, 264. lpp.
  91. Ernštreits & Kļava 2014, 81. lpp.
  92. 92,0 92,1 Ernštreits & Kļava 2014, 82. lpp.
  93. Rudzīte 1993, 307. lpp.
  94. 94,0 94,1 94,2 94,3 Viitso 2013, 282. lpp.
  95. 95,0 95,1 95,2 95,3 Vääri 1994, 272. lpp.
  96. Viitso, T. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka, =88. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  97. Vėri, E. (1966). Lyvių kalba (TSRS tautų kalbos:Finougrų ir samodų kalbos). Maskva: Nauka, 144.(rusų k.)
  98. de Sivers, F. (2001). Parlons live: une langue de la Baltique. Paris; Budapest; Torino: L'Harmattan, 44. ISBN 2-7475-1337-8, ISBN 978-2-7475-1337-1.
  99. Moseley, Ch. (2002). Livonian (Languages of the world: Materials, 144). München: Lincom Europe, 45. ISBN 3-8958-6158-8, ISBN 978-3-8958-6158-1.
  100. Viitso, T. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka, 85. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  101. 101,0 101,1 de Sivers, F. (2001). Parlons live: une langue de la Baltique. Paris; Budapest; Torino: L'Harmattan, 48. ISBN 2-7475-1337-8, ISBN 978-2-7475-1337-1.
  102. Līvõkīel-ēstikīel-lețkīel sõnārōntõz (Lyių-estų-latvių žodynas); tikrinta 2017-04-18
  103. Līvõkīel-ēstikīel-lețkīel sõnārōntõz (Lyvių-estų-latvių žodynas); tikrinta 2017-04-18
  104. Lyvių—estų—latvių žodynas; tikrinta 2017-02-22
  105. 105,0 105,1 105,2 105,3 Vääri 1994, 273. lpp.
  106. Suhonen 1973, 121. lpp.
  107. 107,0 107,1 Vääri 1994, 282. lpp.
  108. Viitso 2013, 278.—279. lpp.
  109. 109,0 109,1 Vääri 1994, 275. lpp.
  110. Vääri 1994, 274. lpp.
  111. 111,0 111,1 Vääri 1994, 280. lpp.
  112. 112,0 112,1 Viitso 2013, 276. lpp.
  113. 113,0 113,1 Viitso 2013, 277. lpp.
  114. Rudzīte 1994, 311. lpp.
  115. Viitso 2013, 277.—278. lpp.
  116. Vääri 1994, 278. lpp.
  117. Viitso 2013, 278. lpp.
  118. de Sivers 2001, 112. lpp.
  119. 119,0 119,1 Rudzīte 1994, 294. lpp.
  120. livones.net (2007-05-22): Lyvių Tautos Namai (lyvių k.); tikrinta 2017-02-11
  121. 121,0 121,1 121,2 Winkler 2013, 304.—305. lpp.
  122. E. Winkler, Esuka – Jeful 2014, 5–1: 215–227, Loanword strata in Livonian, University of Göttingen; tikrinta 2017-06-23
  123. 123,0 123,1 Vääri 1994, 286. lpp.
  124. de Sivers 2001, 97. lpp.
  125. de Sivers 2001, 90.—93. lpp.
  126. Viitso 1994, 259. lpp.
  127. 127,0 127,1 Vääri 1994, 287. lpp.
  128. Suhonen 1973.
  129. Karulis 2001, 1087. lpp.
  130. Moseley 2002, 13. lpp.
  131. de Sivers 2001, 86.—87. lpp.
  132. de Sivers 2001, 79. lpp.
  133. Garry, Jane (2001). Facts about the World's Languages: An Encyclopedia of the World's Major Languages, Past and Present. H.W. Wilson. ISBN 9780824209704. “After the Latvian people's ancestors (Semigallian, Selian, and Latgalian speakers) came into contact with Finno-Ugric languages, their language developed some notable distinctions from its earlier state, including placing of the word stress on the first syllable, loss of short and shortening of long end vowels, development of low front vowel [e], regressive vowel harmony, etc.”
  134. Kortmann, Bernd (2011). The Languages and Linguistics of Europe. Walter de Gruyter. ISBN 3110220253. “Consonant quantity is well-developed in Latvian as a result of Fennic substratum influence. Sonorants show distinctive quantity mainly in loanwords, cf. manna [manːa] 'manna' vs. mana [mana] (nom.sg.fem. of 1st ps. sg possesive pronoun). Non-distinctive quantitative variation in obstruents occurs in native words: immidiately post-tonic voicless obstruents are automatically lengthened between short vowels, cf. lapa [lapːa] 'leaf' vs. lāpa [laːpa] 'torch,' lapā [lapaː] 'leaf (loc.sg.)'. In Lithuanian there is no consonantal quantity and on the morphemic boundary geminates are shortened.”
  135. Rudzīte 1994, 293.—294. lpp.
  136. Karulis 2001, 258. lpp.
  137. Karulis 2001, 481. lpp.
  138. Rudzīte 1994, 295.—296. lpp.
  139. 139,0 139,1 139,2 Rudzīte 1994, 296. lpp.
  140. Rudzīte 1994, 291. lpp.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Lyvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.