Gandriniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Gandras)
Ciconiidae
Azijinis gandras (Ephippiorhynchus asiaticus)
Azijinio gandro (Ephippiorhynchus asiaticus) patelė skrydyje prie Makarturo upės (Šiaurės Teritorija, Australija)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Gandriniai paukščiai
( Ciconiiformes)
Šeima: Gandriniai
( Ciconiidae)
Binomas
Ciconiidae
Sundevall, 1836

Gandriniai (Ciconiidae) – gandrinių paukščių (Ciconiiformes) būrio vienintelė šeima.

Afrikinis gandrėnas (Mycteria ibis) Kriugerio nacionaliniame parke (Pietų Afrikos Respublika)
Afrikinis kiaurasnapis gandras (Anastomus lamelligerus) Pietų Afrikos Respublikos Kriugerio Nacionaliniame Parke
Baltasis gandras (Ciconia ciconia) Smotryčiaus kanjone (Chmelnyckio sritis, Podolė, Ukraina)
Afrikinis gandras (Ephippiorhynchus senegalensis) Okavango deltoje (Botsvana)
Žabiru (Jabiru mycteria) Pantanalio šlapynėje pasigavęs amerikinę suaugtažiaunę (Synbranchus marmoratus)
Afrikinis marabu (Leptoptilos crumenifer) Kriugerio nacionaliniame parke (Pietų Afrikos Respublika)

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gausiausia gandrinių rūšių įvairovė yra atogrąžose, o gyvenantys vidutinių platumų klimato juostose prieš šaltąjį sezoną migruoja į šiltesnius kraštus.

Gandrai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, Šiaurės Amerikos žemyno didesniąją dalį į šiaurę nuo Meksikos, Džordžijos, Šiaurės Karolinos, bei Australijos žemyno pietines dalis. Didžiausia gandrinių rūšių įvairovė, kur jie poruojasi ir peri, yra atogrąžų Azijoje - 8, ir Užsachario Afrikoje - 6 rūšys, mažiausia gandrinių įvairovė Naujajame Pasaulyje - 3, Europoje - 2 ir Australazijoje - 1 rūšis.

Buveinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beveik visos gandrinių rūšys dažniausiai laikosi netoli vandens telkinių, pelkėtose vietovėse, užliejamose pievose, arba kaip kad baltieji gandrai (Ciconia ciconia) arčiau žmonių prie sodybų. Afrikiniai marabu (Leptoptilos crumenifer) ir baltapilviai gandrai (Ciconia abdimii) atvirose pievose ir savanose.

Mažiau tipiškos buveinės yra tankūs vidutinio platumų klimato juostos miškai, kuriuose gyvena juodieji gandrai (Ciconia nigra), arba atogrąžų miškai, kurių Pietryčių Azijoje ieško rytiniai gandrai (Ciconia stormi). Paprastai jie vengia jūrinių buveinių, išskyrus javinius marabų (Leptoptilos javanicus), balkšvuosius gandrėnus (Mycteria cinerea) ir amerikinius gandrėnus (Mycteria americana), kurie maitinasi mangrovėse, lagūnose ir upių žiočių dumblynuose. Kai kurios rūšys, ypač baltakakliai gandrai (Ciconia episcopus), azijiniai gandrai (Ephippiorhynchus asiaticus), indiniai kiaurasnapiai gandrai (Anastomus oscitans) ir javiniai marabu (Leptoptilos javanicus) Pietų Azijoje prisitaikė prie žmonių labai pakeistų buveinių, kad galėtų maitintis, veistis arba ir maitintis, ir veistis. Jei nėra persekiojimo, kelios rūšys veisiasi netoli žmonių, o tokios rūšys, kaip afrikiniai marabų (Leptoptilos crumenifer), indiniai marabų (Leptoptilos dubius) ir baltieji gandrai (Ciconia ciconia), maitinasi sąvartynuose.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai ilgo kaklo ir ilgo, tiesaus stipraus snapo paukščiai. Ant galvos būna neplunksnuotų odos plotų. Kojos ilgos, tarp priekinių pirštų pamatinėje dalyje yra trumpa plaukiojamoji plėvelė, užpakalinis pirštas gerai išlavėjęs, remiasi į žemę.

Tarp gandrinių lyčių yra tam tikras nežymus lytinis dimorfizmas, kaip kad patinų ir patelių dydžio skirtumai, kuomet kai kurių rūšių patinai yra iki 15 % didesni už pateles (pvz., afrikinių gandrų (Ephippiorhynchus senegalensis) patinai), tačiau išvaizda gandriniai beveik nesiskiria.

Geri skrajūnai. Skrenda ištiesę kaklą ir toli į užpakalį atkišę kojas.

Gandriniai yra gana stambūs ir stambūs paukščiai. Stambiausia rūšis yra afrikinis marabu (Leptoptilos crumenifer). Jo svoris iki 8,9 kg, ūgis 150 cm, skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų 260 cm[1][2], bet „Fisher and Peterson“ skelbia, kad skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų yra apie 370 cm[3], o tai yra didžiausias abiejų išskėstų sparnų skersmuo tarp visų šiuo metu egzistuojančių paukščių rūšių. Afrikinis gandras (Ephippiorhynchus senegalensis) yra aukščiausia gandrų rūšis, kurios atstovai užauga apie 150 cm ūgio. Smulkiausia rūšis - baltapilvis gandras (Ciconia abdimii), kuris yra iki 75 cm ūgio ir iki 1,3 kg svorio.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neturi balso stygų, tad dažnai bendrauja kalendami snapu.

lizdai dažnai būna labai dideli ir gali būti naudojami daugelį metų. Yra žinoma, kad kai kurių lizdų skersmuo siekia daugiau kaip 2 metrus, o gylis - apie 3 metrus. Anksčiau buvo manyta, kad visi gandriniai yra monogamiški, tačiau tai tik iš dalies tiesa. Kai kurios rūšys po migracijos gali keisti partnerius, ir gali migruoti ir be partnerio.

Gandriniai, priklausomai nuo genties ar rūšies, peri įvairiai - nuo atsiskyrusių porų, laisvų perėjimo draugijų ir iki didesnių kolonijų. Žabiru (Jabiru), margieji gandrai (Ephippiorhynchus) ir kelios tikrųjų gandrų (Ciconia) rūšys peri visiškai pavieniui. Tuo tarpu gandrėnai (Mycteria), baltapilviai gandrai (Ciconia abdimii), kiaurasnapiai gandrai (Anastomus), marabu (Leptoptilos) veisiasi kolonijomis, kurių skaičius gali svyruoti nuo keleto iki tūkstančių porų. Daugelis gandrinių peri kolonijose kartu su kitais vandens paukščiais, tarp kurių su kitų rūšių gandriniais, taip pat garniais (Ardeidae), pelikanais (Pelecanus), kormoranais (Phalacrocoracidae) ir ibiais (Threskiornithinae). Baltieji (Ciconia ciconia), kininiai (Ciconia boyciana) ir Pietų Amerikos (Ciconia maguari) gandrai sudaro laisvas kolonijas, tai yra peri lizduose, kurie yra kitų tos pačios rūšies paukščių regėjimo ribose, tačiau tarpusavyje mažai susiję. Jie taip pat gali sukti lizdus pavieniui. Priežastys, dėl kurių jie renkasi lizdus kartu ar atskirai, nėra žinomos.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maistą gaudo ar renka nuo žemės paviršiaus. Kaip ir plėšrieji paukščiai, minta gyvuliniu maistu - smulkiais graužikais ir kitais smulkesniais žinduoliais, varliagyviais, smukesniais ropliais, žuvimis, vėžiagyviais, voragyviais, vabzdžiais. Dalis gandrų, ypač marabu (Leptoptilos) genties rūšys, neretai minta ir dvėseliena bei kartais ieško maisto šiukšlynuose. Jeigu dvėseliena nesena, jos nevengia ir žabiru (Jabiru mycteria ), pastarasis nevengia maitintis ir negyvomis žuvimis.

Gandrinių rūšių klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v12.2 versijoje gandrinių (Ciconiidae) šeimoje išskiria 6 gentis ir 19 rūšių (sąrašas su porūšiais žemiau):[4]
Gentis: Mycteria Linnaeus, 1758 - Gandrėnai

Gentis: Anastomus Bonnaterre, 1791 - Kiaurasnapiai gandrai

Gentis: Ciconia Brisson, 1760 - Tikrieji gandrai

Gentis: Ephippiorhynchus Bonaparte, 1855 - Margieji gandrai

Gentis: Jabiru Hellmayr, 1906 - Žabiru

Gentis: Leptoptilos Lesson, RP, 1831 - Marabu

Gandrai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje savaime gyvena dvi rūšys, kurios priskiriamos tikrųjų gandrų (Ciconia) genčiai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. britannica.com / Marabou
  2. southafrica.co.za / Marabou Stork
  3. James Fisher and Roger Tory Peterson's World of birds (by Fisher, James)
  4. worldbirdnames.org / Storks, frigatebirds, boobies, darters, cormorants - IOC World Bird List Version v12.2; Birds of the World: Recommended English Names (Pasaulio paukščiai: rekomenduojami angliški pavadinimai) | Nuoroda tikrinta: 2023.01.03.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]