Vodų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vodų kalba
Vaďďā tšēli
KalbamaRusija
Kalbančiųjų skaičius6 – 10 (2011)[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėUralo
>Finougrų
>>Baltijos finų
>>>vodų
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-2vot
ISO 639-3vot
SIL?

Vodų kalba (vod. vaďďā tšēli (ˈvɑdʲːɑː ˈt͡ʃeːli)[2] arba mā tšēli (ˈmɑː ˈt͡ʃeːli) 'žemės kalba'[3]) – negausios Rusijoje, Leningrado srityje, Kingisepo rajone gyvenančios vodų tautos agliutinacinė kalba.[4] Priklauso pietiniam Baltijos finų kalbų pogrupiui, kilusiam iš Uralo prokalbės.

Vodų kalba artimiausia estų kalbos šiaurės rytų tarmėms.[2][3]

Šiuo metu kalba yra prie išnykimo ribos, nes beveik visi vodų kalbos vartotojai jau 2011 m. buvo vyresniosios kartos žmonės (jauniausias kalbos vartotojas tų metų duomenimis gimęs 1938-aisiais), kasdieniame gyvenime vodai verčiasi rusų kalba.[1]

Nuo 1994 m. Sankt Peterburge rengiami vodų kalbos mokymo kursai.[5] Nuo 2011 m. Tartu universitetas Krakoljės (Je̮ge̮perä) kaime organizuoja kasmetines vodų kalbos vasaros stovyklas.[6]

Išskiriamos vakarų, rytų ir Kurovicų (Kukkuzi) tarmės. Kitados buvo susidariusi krievinių tarmė. Vadinasi, iš viso išskiriama ketvertas tarmių.[4] Visi dabartiniai kalbos vartotojai kalba vakarų tarme. Rytinė tarmė išnyko greičiausiai XX a. septintajame dešimtmetyje, o Kurovicų tarmė – XX a. devintajame dešimtmetyje.[7]

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos ir tautos pavadinimai kilę iš Baltijos finų prokalbės žodžio *vakja 'pleištas' (į Baltijos finų prokalbę šis žodis pateko iš baltų kalbų, plg. liet. vãgis 'kablys; pleištas; kuolelis ir kt.' < balt. prok. *ṷagi̯an (*vagjan)[8]), kas tikriausiai susiję su pleišto pavidalo įsiuvais vodų drabužiuose arba su kažkokios teritorijos pavadinimu. Senovės rusų metraščiuose tautovardis vodai (sen. rus. водь) sutinkamas nuo 1069 m.[2][9][10]

Kalbos geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos ir gretimų suomių bei ižorų kaimų žemėlapis (1848 – 2007)

Anksčiau vodai gyveno vietovėse į rytus nuo Čiudo ežero. Po truputį vodų kalbos plotas mažėjo, nes kalbos vartotojai perėmė rusų, estų ir ižorų kalbas. 1848 m. vodų buvo 5 148, 1867 m. 37-iuose kaimuose – 5 143, 1926 m. jau tik 705 , 1948 m. – apie 100, o 2002 m., visos Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, 71 žmogus save laikė vodu.[2] 2011 m. tikrųjų vodų kalbos vartotojų buvo 6 – 10.[1]

Anksčiau vodų kalbos vartotojai gyveno Icipino (Itšäpäivä), Krakoljės (Je̮ge̮perä), Kotlų (Kattila), Kurovicų (Kukkuzi), Korvetino (Ke̮rve̮ttula), Lempolovo (Lempola), Peskų (Livtšülä, šiuo metu susijungė su Lužicų kaimu), Lužicų (Lūditsa), Matijos (Mati), Pondelovo (Pontizē), Pumalicų (Pummala), Mežnikų (Rajo), Savikino (Savokkala) ir Undovo (Undova) kaimuose, išsidėsčiusiuose Rusijos federacijos Leningrado srities Kingisepo rajone.[10]

Kalbai rimtai gresia išnykimas. 2009 m. ji įtraukta į UNESCO Pasaulio nykstančių kalbų atlasą kaip „esanti kritinės būklės“ (angl. critically endangered).[11] Be kitų, kaip pagrindinė kalbos nykimo priežastis įvardijama nepaprastai mažas jos vartotojų skaičius, gyventojų išsibarstymas, buvimas arti metropolijos ir tai, kad stačiatikiai vodai rusų kalbą vartoja kaip religinę.[1]

Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriamos keturios tarmės:[12][13][14][15]

  • vakarų – anksčiau aprėpė teritoriją nuo Lugos upės žiočių iki Kotlų (Kattila) kaimo apylinkių;
  • rytų – keletas kaimų aplink Koporjės gyvenvietę. Paskutiniai įrašai šia tarme atlikti 1968 m. Paskutinis vartotojas – Fiokla Vasiljeva, mirusi 1972 m.;[16]
  • Kurovicų tarmė (Kurovicų kaime (Kukkuzi));
  • krievinių tarmė, ja kalbėjo Livonojos ordino 1445 m. Latvijon, į Bauskės apylinkes, atkelti vodai. Išnyko XIX a. pirmojoje pusėje.

E. Ernitso manymu, vakarų tarmės vietoje reikėtų išskirti dvi – Krakoljės ir Kotlų – tarmes.[16]

Anot tyrėjų F. Rožanskio ir E. Markuso, ižorišku žodynu ir fonetika, bet vodiška gramatika pasižyminti Kurovicų tarmė yra nevisiško vodų perėjimo prie ižorų kalbos padarinys.[17]

Rašyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patvirtintos rašybos nėra. 1922 m. vodų kalbininkas Dmitrijus Cvetkovas sudarė kirilica grįstą raidyną ir parašė pirmąją knygą vodiška antrašte – vodų kalbos gramatiką „Эсимейн' ваддя чээлэ грамаатикк“ („Ėsimein' vaddia čėėlė gramaatik“– „Vodų kalbos gramatikos pradmenys“). Dėl daugybės priežasčių rašymas kirilica neprigijo.[18][19]

Kalbotyros darbuose vodų kalbai užrašyti vartojama Uralo fonetinė abėcėlė, ja rašomi vodiški žodžiai ir šiame straipsnyje.

2003 ir 2004 m. entuziastai publikavo du vodų pasakų leidinius (atitinkamai 10 ir 14 pasakų), jie parašyti papildytu lotynų raidynu ir jųdviejų rašyba tarpusavyje šiek tiek skiriasi. Pirmoji knyga – dvikalbis leidinys „Vađđa kaazgõt“ („Vodų pasakos“) – yra elektroninis variantas be ISBN ir spaudos duomenų, o antroji to paties pavadinimo knyga – visavertis spaudos leidinys.[20] 2009 m. buvo išleista knyga „Предания и сказки водского народа. Vad’d’aarahvaa jutud ja kaazgad“ („Vodų tautos padavimai ir pasakos“; sudarytoja ir pratarmės autorė – O. Konkova).

2014 m. išleista pirmoji „Vodų kalbos mokymosi priemonė“ (autoriai: O. Konkova ir N. Djačkovas, redaktorius – M. Muslimovas), sudaryta vodų kalbos Lužicų tarmės pagrindu. Šioje mokymosi priemonėje bandoma įtvirtinti rašybą ir kai kurias vodų kalbos gramatines normas.

Kalbos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos paplitimas I ir II tūkstantmečių sandūroje

Vodų ir estų protėviai vieni nuo kitų atsiskyrė apie 1000-uosius m. e. metus ir vodai apgyvendino rytines Čiudo ežero apylinkes.[10][21] Vodai buvo Didžiojo Naugardo sąjungininkai ir davė pavadinimą Vodų žemei.[22] Pasak kitų tikėtinų duomenų, kuriuos pateikia O. Konkova, vodai dabartinėse teritorijose buvo paplitę jau I – IV amžiuose.[23]

Vodai palyginti anksti perėjo į stačiatikybę, o tai sustiprino rusų kultūros įtaką.[24] Nuo XIII a. pradžios vodų gyvenamoji sritis tapo nuolatine karų tarp Naugardo, Polocko ir Livonijos ordino arena, ir tai mažino šios tautos gausumą. Be to, 1215 m. daug vodų mirė iš didelio bado.[25] Pagal 1323 m. Orechovo taiką, vodų gyvenama sritis buvo visiškai įtraukta į Naugardo respubliką.[10]

XV a. Livonijos ordinas didelį būrį vodų atkėlė į Latviją, kur jie imti vadinti krieviniais (latv. krieviņš 'ruselis'); čia susidarė atskira vodų krievinių tarmė, išnykusi XIX a. Keletą kartų vodų grupės buvo atsikėlusios gyventi prie paribio su estais Čiudo paežerėje.[25] Pirmieji užrašai vodų kalba siekia XVII a. pabaigą.[13]

XIX a. vodai iš esmės jau buvo asimiliuoti ižorų, estų ir rusų.[25] Tuo būdu dar XVIII a. pabaigoje Izvozo, Manovkos, Keikino, Orlų ir Fiodorovkos kaimuose buvo kalbama vodiškai, bet galiausiai gyventojai perėjo prie ižorų kalbos. Mišriose vodų – ižorų santuokose šeimos kalbėdavo ižoriškai.[26]

Daug vodų save vadino ižorais, o savo kalbą – ižorų kalba, o tai galbūt lėmė, kad gyventojų surašymuose nuo 1926 iki 2002 m. vodai buvo ne išskiriami kaip savarankiška tauta, o priskiriami ižorams.[17]

Antrojo pasaulinio karo metu iš Leningrado srities traukiantis vokiečių kariuomenei dauguma vodų pasitraukė iš gyvenamų vietų kaip pabėgėliai ir persikėlė į Suomiją. Karui pasibaigus, sovietai vodus susigrąžino grasinimais ir pažadais, tačiau Sovietų Sąjungoje jie buvo iškart represuoti − ištremti į Kareliją, Naugardo ir Pskovo sritis, Vidurinę Aziją, Sibirą.[27][25] 1956 m. vodams leista grįžti į gimtuosius kraštus, tačiau turtas jiems nebuvo grąžintas, o jų namai buvo apgyvendinti atkeltųjų rusų.[27]

Vodų kalboje garsas k prieš priešakinės eilės balsius virto (t͡ʃ): tšäsi 'ranka', tšivi 'akmuo', tšülä 'kaimas', seltšä 'nugara', entši 'siela' greta suom. käsi, kivi, kylä, selkä, henki. Junginys st išvirto į ss: mussa 'juodas', issua 'sėdėti' greta suom. musta, istua; tačiau ps > hs: lahsi 'vaikas', lühsǟ 'melžti' greta suom. lapsi, lypsǟ.[21][28]

Pasak T. Arganat glotochronologinių apskaičiavimų, Svadešo 100 žodžių vodų kalbos sąrašas 91 % sutampa su bendrine suomių kalba ir 88 % – su estų bendrine kalba.[29]

Kalbos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fonetika ir fonologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos balsių sistema:[13][30]

(TFA)
(UFA)
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo i y
i ü
ɨ
u
u
Vidurinio pakilimo e ø
e ö
ɤ
o
o
Žemutinio pakilimo æ
ä
ɑ
a

Balsis pasitaiko tik skoliniuose iš rusų kalbos, pavyzdžiui: vi̮šifka 'siuvinėjimas' (rus. вышивка (vyšivka)), štobi̮ 'kad' (rus. чтобы (čtoby)).[13][30]

Visi balsiai, išskyrus , gali būti tiek trumpieji, tiek ilgieji (perrašoje ilgumas žymimas brūkšneliu). Kai kuriose šnektose ilgieji balsiai ō, ē ir ȫ sudvibalsėjo.[31][32] Ilgumas turi skiriamąją reikšmę: tuli 'ugnis' – tūli 'vėjas'.[33]

Vodų kalbai būdingas turtingas dvibalsių rinkinys: ai, oi, ui, e̮i, äi, öi, üi, ei, oa, ua, e̮a, ia, ao, uo, io, au, ou, e̮u, iu, eu, ue̮, , öä, üä, , äü, öü, , üe.[34]

Krakoljės kaimo šnektoje balsiai a ir ä gali redukuotis.[35]

Priebalsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos priebalsių sistema (skliausteliuose rašomi fonemų alofonai arba fonemos, pasitaikančios tik skoliniuose):[33][36][37]

Tarimo būdas ↓ Abilūpiniai Lūpų dantiniai Dantiniai Alveoliniai Suminkštintieji Liežuvio užpakaliniai Rykliniai
Sprogstamieji b t d
k g
Nosiniai m n (ŋ)
Virpamieji r
Afrikatos t͡s ʧ dʒ
Ankštumos (pučiamieji) (f) v s z
(ʃ) (ʒ) (x) h
Vidurio
sklandieji
j
Šoniniai l (ʟ)

Priebalsiai f, š, ž pasitaiko tik skoliniuose iš rusų ir ižorų kalbų bei garsažodžiuose.[13][38] Liežuvio užpakalinis [ŋ] yra fonemos /n/ alofonas prieš gomurinius priebalsius k ir g. Garsas [ʟ] (Uralo fonetinėje abėcėlėje – ) yra /l/ alofonas prieš nepriešakinės eilės balsius.[32]

Žodžio gale skardieji priebalsiai b, d, g ir z tampa pusskardžiais, kas perrašoje žymima didžiosiomis raidėmis: B, D, G ir Z.[38]

Turima trumpųjų ir ilgųjų priebalsių priešprieša: tapamā 'pagauti' – tappamā 'nužudyti'.[33]

Savieji žodžiai negali prasidėti ir baigtis priebalsių samplaikomis.[32]

Prozodija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalboje pagrindinis kirtis, kaip ir visose kitose Baltijos finų kalbose, krenta į pirmąjį skiemenį, papildomas – į kiekvieną nelyginį, skaičiuojant nuo žodžio pabaigos.[39]

Morfonologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos balsių harmonijos schema: mėlyname fone priešakinės eilės balsiai, geltoname – užpakalinės eilės, žaliame – neutralūs balsiai.

Esama balsių harmonijos: visi balsiai žodyje gali būti arba priešakinės eilės (e, ü, ö, ä), arba nepriešakinės (, u, o, a). Balsiams i ir balsių harmonija netaikoma.[32]

Laipsnių kaita vodų kalboje turtingiausia iš visų Baltijos finų kalbų. Istoriškai uždarajame skiemenyje vartotas silpnasis laipsnis, o atvirajame – stiprusis.[40]

kaita stiprusis laipsnis silpnasis laipsnis
tts : ts ttsa 'galas' tsā 'galo'
ttš : ďď väittš 'pašaukti' ďďi 'pašauk'
sk : zz лaske̮a 'leisti' лazze̮n 'leidžiu'
tk : dg itke̮a 'verkti' idge̮n 'verkiu'
t : ø sitē̮ 'saitas (raištis)' sie̮ 'saito (raiščio)'
t : ďď te̮лe̮n 'pykstuosi' riďďe̮ллa 'pyktis'
tš : ď лui '(jis) skaitė' лuďin 'skaičiau'
ht : h lehto 'lapas' lehō 'lapo'
htš : zg kahtši 'beržas' kazgē̮ 'beržo'

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalboje išskiriamos tokios kalbos dalys: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, polinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas.[41]

Skaičiaus kategorija reiškiama priešinant vienaskaitą ir daugiskaitą. Kaip ir kitose Uralo kalbose, gramatinių giminių nėra.[42]

Linksniuojamosios kalbos dalys turi keturiolika linksnių: vardininką, kilmininką, partityvą, iliatyvą, inesyvą, eliatyvą, aliatyvą, adesyvą, abliatyvą, transliatyvą, esyvą, abesyvą, komitatyvą, terminatyvą.[43]

Anksčiau vodų kalboje vartotas ir eksesyvo linksnis, pavyzdžiui, traktoristinD ir soлdatinD, tačiau dabartinėje kalboje šis linksnis išnykęs, išlikęs tik liktinėse leksikalizuotose formose kotonD 'iš namų' ir takkanD 'iš užnugario'. Eksesyvo reikšmę perėmė eliatyvas.[44]

Esyvas šiuolaikinėje vodų kalboje pasidarė nebeproduktyvus ir paprastai gali būti keičiamas vardininku bei transliatyvu.[45]

Daiktavardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Aristė išskiria 15 linksniavimo tipų (9 vieskiemenių kamienų ir 6 dviskiemenių), vienų nuo kitų besiskiriančių tik kai kuriomis linksnių formomis.[46]

Vodų kalbos žodžių 'žemė' ir лammaZ 'avis' linksniavimo pavyzdžiai:[47]

Linksnis Vienskiemeniai kamienai Dviskiemeniai kamienai
vns. dgs. vns. dgs.
Vardininkas māD лammaZ лampāD
Kilmininkas maďďē лampā лampaijē / лampaďďē / лampai
Partityvas māta maita лammassa лampaita / лampai
Iliatyvas mahā(sē̮) maisē̮ лampāsē̮ лampaisē̮
Inesyvas māza maiza лampāza лampaiza
Eliatyvas māssa maissa лampāssa лampaissa
Aliatyvas māлē̮(sē̮) maiлē̮(sē̮) лampāлē̮ лampaiлē̮
Adesyvas māлā maiлā лampāлā лampaiлā
Abliatyvas māлta maiлta лampāлta лampaiлta
Transliatyvas māssi maissi лampāssi лampaissi
Esyvas māns mains лampāna лampaina
Abesyvas mātta maitta лampātta лampaitta
Komitatyvas mākā maďďēkā лampākā лampaijēkā / лampaďďēkā / лampaikā
Terminatyvas māssā maisē̮sā лampāssā лampaisē̮sā

Kaip ir kitose Uralo kalbose, vodų kalboje anksčiau buvo vartojamos savybinės priesagos (pavyzdžiui, poika 'sūnus' – poikano 'jūsų sūnus'), tačiau dabartinėje kalboje jos jau nebetaikomos, išliko tautosakoje:[48]

Priesaga
I vns. asmuo -ni, -n
II vns. asmuo -zi, -Z
III asmuo -za, -zä, balsio ilginimas, balsio ilginimas + -zaG, -zäG
I dgs. asmuo -ni
II dgs. asmuo -no, -nö

Būdvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdvardžių linksniavimas nesiskiria nuo daiktavardžių. Būdvardžiai su daiktavardžiais derinami skaičiumi ir linksniu. Išimtį sudaro daiktavardžiai su komitatyvu (su jais vartojamas kilmininko linksnio būdvardis) ir terminatyvu (su jais eina iliatyvo linksnio būdvardis).[49]

Aukštesnysis būdvardžio laipsnis sudaromas su priesaga -pi / -p (rytų tarmėse -piG) vardininke ir -pā / -pǟ kilmininke. Kamiengalio balsis -a / šiais atvejais pakinta į -e̮: mussa 'juodas' > musse̮pi 'juodesnis'. Aukščiausiajam laipniui sudaryti prieš aukštesnįjį laipsnį pridedamas žodis ke̮ike̮a (ke̮ikkia / ke̮itšia rytų tarmėse) 'visų' (daugiskaitos partityvas) arba skolinysrusų kalbos sāmoi 'pats' (rus. самый (samyj)).[50]

Skaitvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos skaitvardžiai:[49][51]

Skaitvardžiai Kiekiniai Kelintiniai
1 ühsi / ühs esimen / esimene / esimein
2 kahsi / kahs te̮ine̮ / te̮in
3 ke̮лme̮D / ke̮m ke̮лmaiZ / ke̮лmāZ / ke̮лmaZ / ke̮лme̮Z
4 nellä nelläiZ
5 vīsi / vīZ viďďeiZ
6 kūsi / kūZ kuvve̮iZ
7 seitsē seittsemeiZ
8 kahe̮sā kahe̮ssamaiZ
9 ühesǟ ühessämäiZ
10 tšümmē tšummenäiZ
11 ühste̮šše̮me̮tta ühste̮šše̮maiZ / ühste̮šše̮me̮iZ / ühste̮šše̮maZ
12 kahste̮šše̮me̮tta kahste̮šše̮maiZ
13 ke̮mte̮šše̮me̮tta ke̮mte̮šše̮maiZ
14 nelläšše̮me̮tta
15 vīsše̮me̮tta
16 še̮me̮tta
17 seitsšeme̮tta
18 kahe̮sāte̮šše̮me̮tta
19 ühesǟte̮šše̮me̮tta
20 kahštšümmettä kahtšümmenäiZ / kahtšümmeneiZ / kahtšümmäiZ
30 ke̮mtšümmettä ke̮mtšümmenäiZ / ke̮mtšümmäiZ
100 sata sāZ
300 ke̮msatā ke̮lme̮tsāZ
1000 tuhaD tuhatte̮maiZ

Krakoljės kaimo tarmėje kiekiniai skaitvardžiai 11 – 19 sudaromi kitaip: ühste̮išťšümmeD, kahste̮išťšümmeD, ke̮mte̮išťšümmeD ir t. t.[52]

Įvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalboje yra tokie įvardžių skyriai: asmeniniai, sangrąžiniai, savybiniai, parodomieji, klausiamieji, santykiniai, nežymimieji įvardžiai.[53]

Vodų kalbos įvardžių linksniavimas:[54]

Linksnis tu jis, ji mes jūs jie, jos
Vardininkas miä siä tämä nämä / nämäd / näväD
Kilmininkas minū sinū tämǟ meďďē teďďe näďďē / nännē
Partityvas minua sinua tätä meitä teitä näitä
Iliatyvas minūsē̮ sinūsē̮ tämǟsē̮ meisē̮ teisē̮ näisē̮
Inesyvas minuza sinuza tämäzä
Eliatyvas minussa sinussa tämässä meissä teissä näissä
Aliatyvas miллē̮ / minuллē̮ siллē̮ / sinuллē̮ tällē
Adesyvas miллa / minuллa siллa / sinuллa tällä
Abliatyvas miлta / minuлta siлta / sinuлta tältä
Transliatyvas minussi sinussi tämässi
Esyvas minuna sinuna tämänä
Abesyvas minutta sinutta tämättä
Komitatyvas minūkā sinūkā tämäkā
Terminatyvas minūssā sinūssā tämässa

Kai kuriose tarmėse išskiriamas asmeninių įvardžių daugiskaitos galininko linksnis, pirmajame ir antrajame asmenyse turintis ypatingą rodiklį (meďďeD 'mus', teďďeD 'jus'), sutampantį su trečiojo asmens daugiskaitos vardininku.[55]

Veiksmažodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vodų kalbos veiksmažodžiui būdingos šios kategorijos: asmuo, skaičius, laikas, nuosaka.[41]

Laiko kategorija reiškiama skiriant esamąjį, būtąjį laikus, perfektą, pliuskvamperfektą ir būsimąjį laiką.[41][56]

Esamojo laiko asmenavimo pavyzdys, kaitant veiksmažodžius juvva / jūvva 'gerti' ir tehä 'daryti':[57]

juvva tehä
teigiamoji forma neigiamoji forma teigiamoji forma neigiamoji forma
I vns. asmuo jōn en jō tēn en tē
II vns. asmuo jōD ed jō tēD et tē
III vns. asmuo jōB eb jō tēB ep tē
I dgs. asmuo jōmma emmä jō tēmmä emmä tē
II dgs. asmuo jōtta että jō tēttä että tē
III dgs. asmuo jōvaD eväD jō tētševäD evät tē

Imperfekto, būtojo nebaigtinio laiko, kaitybos priesagos sutampa su esamojo laiko kaitybos priesagomis (išskyrus III vns. asmenį), tačiau imperfekto formos sudaromos iš kito – esamojo laiko – kamieno.[58]

Asmenavimas imperfekte:[59]

juvva tehä
teigiamoji forma neigiamoji forma teigiamoji forma neigiamoji forma
I vns. asmuo je̮in en jōnnu tein en tehnü
II vns. asmuo je̮iD ed jōnnu teiD et tehnü
III vns. asmuo je̮i eb jōnnu tetši ep tehnü
I dgs. asmuo je̮imma emmä jōnnūD teimmä emmä tehnǖD
II dgs. asmuo je̮itta että jōnnūD teittä että tehnǖD
III dgs. asmuo je̮ivaD eväD jōnnūD teitšiväD evät tehnǖD

Perfektas ir pliuskvamperfektas sudaromi iš e̮ллa 'būti' esamojo laiko (perfektui) ir imperfekto (pliuskvamperfektui) bei pagrindinio veiksmažodžio būtojo laiko dalyvio.[60]

Vienintelis esamąjį ir būsimąjį laikus skiriantis veiksmažodis – tai e̮ллa 'būti', kurio būsimasis laikas sudaromas iš supletyvaus kamieno liďďä.[56]

Vodų kalboje yra keturios nuosakos: tiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir galimoji (ši pastaruoju metu sutinkama tik tautosakoje).[61][62]

Tariamosios nuosakos rodiklis yra priesaga -isi- / -izi-, arba -issi- / -izi-, arba -issi- / -isi- (žiūrint, kokia tarmė)[62].

Veiksmažodžių asmenavimas liepiamojoje nuosakoje:[63]

juvva tehä
teigiamoji forma neigiamoji forma teigiamoji forma neigiamoji forma
I vns. asmuo лa jōn лa en jō лa tēn лa en tē
II vns. asmuo elä jō elä tē
III vns. asmuo jōkō / лa jōB elkō jōkō / лa eb jō tehkō / лa tēB elkō tehkō / лa ep tē
I dgs. asmuo (лa) jōmma emmä jō (лa) tēmmä emmä tē
II dgs. asmuo jōkā elkā jōkā tēkā elkā tehkā
III dgs. asmuo jōkō / jōkōD / лa jōvaD elkō jōkō / elkōd jōkōD / лa eväd jō tehkō / tehkōD / лa tetševäD elkō tehkō / elkōt tehkōD / лa evät tē

Prieveiksmis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Semantiškai vodų kalbos prieveiksmiai skirstomi į vietos (litši 'arti', kaugaZ 'toli'), laiko (aikā 'seniai', varai 'anksti'), būdo ( 'taip', ühtperǟ 'iš eilės, be paliovos'), kiekinius (ohto 'pakankamai', paľľo 'daug'), tikslo (tarviZ 'reikia'), sustiprinamuosius (ī / i 'net'), teigiamuosius ir neigiamuosius (muite̮štši 'be abejo', ep kē̮znīD 'niekada') bei klausiamuosius (kuza 'kur', kē̮z 'kada').[64]

Produktyvios priesagos -ssi (üvä 'geras' > üvässi 'gerai'), -ttā (salamittā 'slapčia'), -Z (alaZ 'žemyn') ir -zī (etezī 'pirmyn'). Be to, kaip prieveiksmiai vartojamos sustabarėjusios daiktavardžių linksnių formos (iliatyvas, inesyvas, aliatyvas, adesyvas, transliatyvas, esyvas ir terminatyvas). Kaip prieveiksmiai išlikusios anksčiau kalboje turėtų linksnių formos: eksesyvo (kotonte̮ 'iš namų'), I komitatyvo (tšäsinǟ 'rankomis'), proliatyvo (maitsē 'žeme'), liatyvo (alā 'žemyn') ir instruktyvo (tšäzī 'rankų darbo (-u), rankomis').[64][65]

Jungtukai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsižvelgiant į paskirtį, jungtukai skirstomi į sudedamuosius (ja 'ir', a 'o, bet', vaikka 'nors') ir prijungiamuosius (etti 'kad', sillä 'kadangi, nes'). Semantiškai skirstomi į sujungiamuosius (ja 'ir'), skiriamuosius (vai 'arba'), priešpriešinius ir nuolaidos (a 'o, bet'), priežasties ir aiškinamuosius (sillä 'kadangi, nes'), tikslo ir laiko (siZ / sīZ 'tada'), lyginamuosius (niku 'tarsi'), klausiamuosius (vai 'argi').[66]

Sintaksė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodžių tvarka sakinyje – laisva. Pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį. Sakiniai gali būti tiek vientisiniai, tiek sudėtiniai. Sudarant klausimą, vartojama dalelytė -ko.[67]

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Cvetkovas (1890 − 1930)

Žodyno daugumą sudaro veldiniai iš Baltijos finų prokalbės, neišskiriant visoms Baltijos finų kalboms būdingų skoliniųbaltų, germanų ir slavų kalbų.[68]

Esama skolinių iš ižorų, suomių ir rusų kalbų. Ypač daug rusiškų skolinių, pavyzdžiui: kormuna 'kišenė' (rus. карман (karman)), starikka 'senis' (rus. старик (starik)), ďeda 'senelis' (rus. дед (ded)), i 'ir' (rus. и (i)), a 'o' (rus. а (a)), što / ešto 'kad' (rus. что (čto)), pлūga 'plūgas' (rus. плуг (plug)), prāznikka 'šventė' (rus. праздник (prazdnik)), guľattā 'vaikštinėti; linksmintis' (rus. гулять (guliatj)).[68][69]

Tyrimų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIII a. P. S. Palaso sudarytame žodyne greta estų ir karelų kalbų leksikos pateikta „čiuchonų kalbos“ žodžių, tarp kurių pramaišiui užrašyta vodų ir ižorų leksika. Tame pačiame XVIII a. buvo sudarytas F. Tumanskio žodynas, kuriame taip pat pateikiama vodiškų žodžių.[70]

1922 m. kalbininkas D. Cvetkovas, etninis vodas, sudarė vodų kalbos gramatiką (išleista 2008 m. lygia greta su vertimu į estų kalbą). 19241926 m. jis sudarė Krakoljės kaimo tarmės žodyną (išleistas 1996 m.)[71][72]

1856 m. suomių filologas A. Alkvistas sudarė pirmąją vodų kalbos gramatiką „Wotisk grammatik jemte språkprof och ordförteckning“. 1871 m. finougristas F. Vydemanas parašė monografiją apie krievinius ir jų tarmę „Apie dabar išnykusių krievinių tautybę ir kalbą Kurliandijoje“ (vok. Über die Nationalität und die Sprache der jetzt ausgestorbenen Kreewinen in Kurland).[29]

1930 m. pasirodė suomių kalbininko L. Ketuneno „Vodų kalbos istorinė fonetika“ (suom. Vatjan kielen äännehistoria). Sovietų Sąjungoje buvo išleista keletas vodiškų tekstų. 1948 m. išspausdinta estų mokslininko P. Aristės „Vodų kalbos gramatika“ (est. Vadja keele grammatika), po 20 metų ji buvo išversta į anglų kalbą.[73] 19902011 m. Estijoje septyniais tomais išleistas vodų kalbos žodynas (est. Vadja keele sõnaraamat). Medžiaga šiam žodynui buvo renkama nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, o kartotekos apimtis buvo pasiekusi 204 tūkstančius kortelių.[71]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Heinsoo H., Kuusk M.. „Neo-renaissance and revitalization of Votic – Who cares?“. Journal of Estonian and Finno-Ugric Linguistics, 2, 172 (2011). 
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Цыпанов, Е. А. (2008). “Водский язык”, Сравнительный обзор финно-угорских языков. Сыктывкар: Кола, 188.
  3. 3,0 3,1 Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 48. ISBN 5-02-011069-8.
  4. 4,0 4,1 Адлер Э. Водский язык
  5. Эрнитс, Э.. „Об обозначении звуков в водском литературном языке“. Linguistica Uralica, 42, 2 (2006). 
  6. Конькова О. И. Водь. Водь. Очерки истории и культуры. — СПб.: МАЭ РАН, 2009. — 252 с.; илл. — ISBN 978-5-88431-167-1. Комитет по местному самоуправлению, межнациональным и межконфессиональным отношениям Ленинградской области (25 октября 2013).
  7. Vote In: Christopher Moseley (ed.) Encyclopedia of the world’s endangered languages. London: Routledge, 2007. P. 275
  8. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė: vagis; tikrinta 2018-12-18
  9. Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. Ижевск: УИИЯЛ УрО РАН, 24. ISBN 5-7691-0671-9.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 Николаева, И. А. (2001). “Водский язык”, Языки Российской Федерации и соседних государств. М.: Наука, 267. ISBN 5-02-011268-2.
  11. „UNESCO Atlas of the World's Languages in Danger“. 
  12. Ariste (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, V.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 49. ISBN 5-02-011069-8.
  14. Viitso, T.-R. (1998). “Fennic”, The Uralic languages. London — New York: Routledge, 98.
  15. Heinsoo H., Kuusk M.. „Neo-renaissance and revitalization of Votic – Who cares?“. Journal of Estonian and Finno-Ugric Linguistics, 2, 171 (2011). 
  16. 16,0 16,1 Эрнитс, Э. „Рецензия на: Агранат Т. Б. Западный диалект водского языка. Унифицированное описание диалектов уральских языков“. Linguistica Uralica, XLIV, 219 (2008). 
  17. 17,0 17,1 Рожанский Ф. И., Маркус Е. Б.. „О статусе нижнелужского диалекта ижорского языка среди родственных идиомов“. Лингвистический беспредел-2. Сборник научных трудов к юбилею А. И. Кузнецовой, 221 (2013). 
  18. Heinsoo H., Kuusk M.. „Neo-renaissance and revitalization of Votic – Who cares?“. Journal of Estonian and Finno-Ugric Linguistics, 2, 173 (2011). 
  19. Эрнитс, Э. „Об обозначении звуков в водском литературном языке“. Linguistica Uralica, 42, 1 (2006). 
  20. Эрнитс, Э. „Об обозначении звуков в водском литературном языке“. Linguistica Uralica, 42, 3 (2006). 
  21. 21,0 21,1 Viitso, T.-R. (1998). “Fennic”, The Uralic languages. London — New York: Routledge, 99.
  22. Лаанест, А. (1975). “Прибалтийско-финские языки”, Основы финно-угорского языкознания (прибалтийско-финские, саамские и мордовские языки). М.: Наука, 9.
  23. Конькова О. И. (2014). „Водь“. Коренные малочисленные народы Ленинградской области. Nuoroda tikrinta 2018-12-18. 
  24. Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. Ижевск: УИИЯЛ УрО РАН, 25. ISBN 5-7691-0671-9.
  25. 25,0 25,1 25,2 25,3 Напольских, В. В. (1997). Введение в историческую уралистику. Ижевск: УИИЯЛ УрО РАН, 26. ISBN 5-7691-0671-9.
  26. Рожанский Ф. И., Маркус Е. Б.. „О статусе нижнелужского диалекта ижорского языка среди родственных идиомов“. Лингвистический беспредел-2. Сборник научных трудов к юбилею А. И. Кузнецовой, 219—220 (2013). 
  27. 27,0 27,1 The Votes The Red book of the Peoples of the Russian Empire
  28. Лаанест, А. (1975). “Прибалтийско-финские языки”, Основы финно-угорского языкознания (прибалтийско-финские, саамские и мордовские языки). Наука, 46—47.
  29. 29,0 29,1 Эрнитс, Э.. „Рецензия на: Агранат Т. Б. Западный диалект водского языка. Унифицированное описание диалектов уральских языков“. Linguistica Uralica, XLIV, 218 (2008). 
  30. 30,0 30,1 Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 1.
  31. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 2—3.
  32. 32,0 32,1 32,2 32,3 Николаева, И. А. (2001). “Водский язык”, Языки Российской Федерации и соседних государств. М.: Наука, 268. ISBN 5-02-011268-2.
  33. 33,0 33,1 33,2 Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 50. ISBN 5-02-011069-8.
  34. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 3—4.
  35. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 119.
  36. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 7.
  37. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 119—120.
  38. 38,0 38,1 Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 120.
  39. Turunen, A. (1988). “The Balto-Finnic Languages”, The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Leiden: Brill, 62—63.
  40. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 131.
  41. 41,0 41,1 41,2 Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 52. ISBN 5-02-011069-8.
  42. Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 51. ISBN 5-02-011069-8.
  43. Николаева, И. А. (2001). “Водский язык”, Языки Российской Федерации и соседних государств. М.: Наука, 269. ISBN 5-02-011268-2.
  44. Рожанский Ф. И., Маркус Е. Б.. „Динамика морфологии водского языка с начала XX века“. Финно-угорские языки и культуры в социокультурном ландшафте России, 118 (2014). 
  45. Рожанский Ф. И., Маркус Е. Б.. „Динамика морфологии водского языка с начала XX века“. Финно-угорские языки и культуры в социокультурном ландшафте России, 119 (2014). 
  46. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 40—52.
  47. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 122.
  48. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 123.
  49. 49,0 49,1 Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 124.
  50. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 52—53.
  51. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 61—65.
  52. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 63—64.
  53. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 125.
  54. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 54—55.
  55. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 55.
  56. 56,0 56,1 Адлер Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 127.
  57. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 129.
  58. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 69.
  59. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 129—130.
  60. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 71.
  61. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 72.
  62. 62,0 62,1 Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 128.
  63. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 131—132.
  64. 64,0 64,1 Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 133.
  65. Ariste, P. (1968). A grammar of the Votic language. The Hague: Mouton & Co, 105—106.
  66. Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 134.
  67. Лаанест, А. (1993). “Водский язык”, Языки мира. Уральские языки. М.: Наука, 54. ISBN 5-02-011069-8.
  68. 68,0 68,1 Адлер, Э. (1966). “Водский язык”, Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. М.: Наука, 135.
  69. Цыпанов, Е. А. (2008). “Водский язык”, Сравнительный обзор финно-угорских языков. Сыктывкар: Кола, 189.
  70. Лаанест, А. (1975). “Прибалтийско-финские языки”, Основы финно-угорского языкознания (прибалтийско-финские, саамские и мордовские языки). М.: Наука, 21.
  71. 71,0 71,1 Heinsoo H., Kuusk M.. „Neo-renaissance and revitalization of Votic – Who cares?“. Journal of Estonian and Finno-Ugric Linguistics, 2, 174 (2011). 
  72. Эрнитс, Э.. „Рецензия на: Dmitri Tsvetkov, Vadja keele grammatika“. Linguistica Uralica, XLV, 50 (2009). 
  73. Лаанест, А. (1975). “Прибалтийско-финские языки”, Основы финно-угорского языкознания (прибалтийско-финские, саамские и мордовские языки). М.: Наука, 22—24.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ariste P. A grammar of the Votic language. — The Hague: Mouton & Co, 1968.
  • Адлер Э. Водский язык // Языки народов СССР: Финно-угорские и самодийские языки. — М.: Наука, 1966. — С. 118—137.
  • Конькова О.И., Дьячков Н.В. Учебное пособие по водскому языку. - СПб: Инкери, 2014.
  • Лаанест А. Водский язык // Языки мира. Уральские языки. — М.: Наука, 1993. — С. 48-55. — ISBN 5-02-011069-8
  • Николаева И. А. Водский язык // Языки Российской Федерации и соседних государств. — М.: Наука, 2001. — Т. 1. — С. 267—272. — ISBN 5-02-011268-2.
  • Цыпанов Е. А. Водский язык // Сравнительный обзор финно-угорских языков. — Сыктывкар: Кола, 2008. — С. 188—189.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.