Baltistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Baltistika – daugiašakė mokslo šaka, apimanti baltų tautų kalbų ir kultūros (istorijos, literatūros, folkloro, mitologijos) lyginamuosius tyrimus. Baltistika pagal tiriamos kultūros pobūdį dar skirstoma į lituanistiką, latvistiką, prūsistiką ir t. t. Didelis dėmesys skiriamas kalbotyros, ypač baltų prokalbės, studijoms.[1]

Šiuo metu pasaulyje (daugiausia Europoje) yra per 30 baltistikos centrų. Pagrindinis baltistikos centras Lietuvoje yra Vilniaus universitetas. Nuo 1965 m. leidžia žurnalą „Baltistica“. Kadangi lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų kontekste turi nemažai archajiškų bruožų, tai baltistiniai tyrimai atliekami ir ten, kur yra indoeuropeistika.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gintarinis skridinys – neolito laikų archeologinis radinys, priskiriamas baltų kultūrai. Tai buvo paskutinė proginė aukso moneta išleista litais. Pastaroji buvo skirta baltistikai.[2]

Pirmieji lietuvių – latvių kalbų lyginimo bandymai pastebimi jau senųjų gramatikų raštuose (D. Klein, Grammatica Litvanica 1653 m., G. F. Stender, Lettische Grammatik 1783 m.). Karaliaučiaus universitete 1718–1944 m. veikė lietuvių kalbos seminaras. Moksliškai baltų kalbos pradėtos tirti ir lyginti su kitomis indoeuropiečių kalbomis XIX a., F. Boppui 1816 m. padėjus pirmuosius lyginamosios kalbotyros pagrindus. Į jo 1833 m. išleistą Vergleichende Grammatik jau buvo įtraukta ir lietuvių kalba. Daugiau ar mažiau lyginamosios yra ir F. Kuršaičio (Grammatik der Litauischen Sprache, 1876 m.), o. Wiedermanno (Handbuch det littauischen Sprache, 1897 m.), K. Jauniaus (Grammatika litovskago jazyka 1908–1916), A. Leskieno (Litauisches Lesebuch, 1919 m.), J. Plakio (Leišu valodas rokas gramata, 1926 m.) gramatikos.

Prūsų kalbos paminklus po G.H. F. Nesselmanno (Die Sprache der alten Preussen an ihren Ueberresten erlaeutert, 1845 m.) moksliškai tyrė E. Berneker (Die preussische Sprache, 1896 m.).

Ilgą laiką ypatinga tyrimu sritis buvo baltų-slavų prokalbės klausimas.

Žymų indėlį į baltistiką įnešė Rusijos mokslininkai V. Toporovas, parašęs Prūsų kalbos etimologinio žodyno 1-5 t., bei O. Trubačiovas, su juo išplėtojęs K. Būgos darbus, – jie išsamiai ištyrė ir konstatavo Padnieprės hidronimijos baltiškumą.

Baltistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesni baltistai: Kazimieras Jaunius, Jurgis Gerulis, Kazimieras Būga, Janis Endzelynas, Jonas Kazlauskas, Vytautas Mažiulis, Algirdas Sabaliauskas, Zigmas Zinkevičius, Marija Gimbutienė, Aleksandras Vanagas, Augustas Šleicheris, Ernstas Frenkelis, Vladimiras Toporovas, Michel Jonval ir kiti.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos Bankas: Baltistika (gintarinis skridinys), 2014. Prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia [1] Archyvuota kopija 2014-07-01 iš Wayback Machine projekto.
  2. Vilniaus universitetas: Paskutinė proginė aukso moneta skirta baltistikai