Geležis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Geležis (Fe)
Fe-TableImage.png
Periodinė grupė

4

Atomo numeris 26
Išvaizda

pilkas metalas
Fe,26.jpg

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

55,845 а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

140 (156) pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

762,5 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Ar] 3d6 4s²

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

125 pm

Jono spindulys

?? pm

Elektroneigiamumas

1,83 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?? V

Oksidacijos laipsniai

2,3,4,6

Termodinaminės savybės
Tankis

7,874 g/cm³

Šiluminė talpa

440 J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

80,2 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

1808 K

Lydymosi šiluma

13,8 kJ/mol

Virimo temperatūra

3023 K

Garavimo šiluma

349,6 kJ/mol

Molinis tūris

7,09 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

kubinė, tūriškai centruota

Gardelės periodas

?? Å

Geležis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Fe (lot. ferrum), eilės numeris 26, sidabriškai pilkas, blizgus metalas. Tai gausiausias metalas Žemėje (Žemės plutoje – antras pagal gausumą, pirmas – aliuminis – 8 %) ir manoma, kad 10 pagal gausumą elementas visatoje. Geležis – didžiausią Žemės dalį pagal masę sudarantis elementas (34,6 %), taip pat sudaro 4,65 % Žemės plutos masės. Manoma, kad didelė geležies koncentracija labiausiai veikia magnetinį Žemės lauką.

Pagrindinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Geležis būna 3 alotropinių atmainų, kurios viena nuo kitos skiriasi kristaline struktūra arba magnetinėmis savybėmis: αFe – stabili iki 910 °C temperatūros, γFe – nuo 910 °C iki 1400 °C, Fe – nuo 1400 °C iki 1539 °C.

Iki 769 °C geležis yra feromagnetikas, o kai temperatūra aukštesnė – paramagnetikas. Tai plastiškas metalas, kalus, lengvai štampuojamas ir valcuojamas. Geležis tirpina anglį ir kitas vienines medžiagas, todėl galima gauti įvairių savybių geležies lydinių. Kietasis anglies tirpalas α geležyje vadinamas feritu, γ geležyje – austenitu.

Svarbiausi mineralai magnetitas ir hematitas sudaro geležies rūdos telkinius. Iš geležies rūdos gaunami geležies ir anglies lydiniai – ketus ir plienas. Gryna geležis išgaunama perdirbant rūdą. Nedideliais kiekiais gryna miltelių pavidalo geležis gaunama 300 °C temperatūroje skaidant karbonilą Fe(CO)5 amoniako terpėje, po to dar redukuojant vandeniliu 500–600 °C temperatūroje. Labai gryna geležis gaunama zoninio lydymo būdu.

Pritaikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Geležis ir jos lydiniai yra plačiausiai naudojamas metalas (jie sudaro 95 % visų metalinių gaminių masės). Toks populiarumas susijęs su geležies santykiniu pigumu ir tvirtumu, dėl kurio ją galima panaudoti įvairiose srityse, įskaitant automobilių pramonę, laivų statybą, statybinių konstrukcijų gamybą.

Geležies pagrindu kuriamos naujos medžiagos, atsparios aukštai arba žemai temperatūrai, vakuumui ar dideliam slėgiui, agresyvioms aplinkoms, didelėms kintamoms apkrovoms, jonizuojantiems spinduliams.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Geležies amžiaus kirvis rastas Gotlande, Švedija

Pirmieji žinomi geležies panaudojimai – Egipto ir Šumerų civilizacijose, kur apie 4000 m. pr. m. e. buvo gaminami smulkūs daiktai (strėlių antgaliai, ornamentai) iš meteoritų liekanų.

Apie 3000-2000 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, Egipte naudota lydyta geležis, ne meteoritinės kilmės (nes nerandama nikelio priemaišų). Tačiau geležis tuomet buvo brangesnė už auksą ir naudota tik ceremoniniais tikslais.

Nuo XII iki X a. pr. m. e., Artimuosiuose Rytuose bronzinius įrankius ir ginklus sparčiai keitė geležiniai. Manoma, kad geležies panaudojimą lėmė ne ištobulėjusi geležies perdirbimo technologija, bet alavo stygius. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu skirtinguose regionuose skirtingu laiku prasidėjo geležies amžius.

Geležies gavyba baltų teritorijoje pradėta I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. O geležies lydymo krosnies liekanų aptikta IV a. Jose geležį lydydavo iš vietinės balų rūdos su medžio anglimis. Lietuvoje daug geležies rūdos randama prie Varėnos.

Biologinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Geležis yra būtina medžiaga visiems gyviems organizmams, išskyrus kai kurias bakterijas. Dažniausiai geležis kaupiama metaloproteinuose, nes grynoje formoje įtakotų laisvųjų radikalų, kurie yra nuodingi organizmui, kūrimąsi. Geležis yra sudedamoji deguonį pernešančių proteinų (hemoglobinų ir mioglobinų) dalis, taip pat reikalinga kitiems audiniams ir procesams. Žmogaus organizme yra apie 4 gramai šio metalo katijonų.

Per parą suaugusiam vyrui reikia apie 10 mg, moteriai – 15 mg geležies. Paauglystės, nėštumo bei maitinimo krūtimi laikotarpiu šio mineralo poreikis yra didesnis. [1] Geri geležies šaltiniai yra raudona mėsa, paukštiena, sezamai, moliūgų sėklos, įvairios pupelės, lęšiai, rugiai, lapinės daržovės (sėjamoji gražgarstė, lapiniai kopūstai, špinatai, dilgėlės ir kt.).[2] Sveikas organizmas iš gyvūninės kilmės produktų pasisavina iki 31 % juose esančios geležies, iš augalinių – iki 7,5 %. Esant jos trūkumui pasisavinimas išauga atitinkamai iki 47 % ir 21 %. [3] Augalinės geležies pasisavinimą iki 6 kartų padidina tuo pat metu su maistu gaunamas vitaminas C, o neigiamą įtaką daro taninai ir fitino rūgštis. [4][5] Geležies trūkumas gali būti viena iš anemijos priežasčių.

Geležis organizme[taisyti | redaguoti kodą]

Augaluose – chlorofilo sintezės katalizatorius; gyvūnų organizme – kraujo baltymo hemoglobino sudedamoji dalis, reikalinga O2 pernešti.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Dietary Reference Intakes (DRIs): Recommended Intakes for Individuals.." Nuoroda tikrinta 2009-07-12.
  2. "Nutritiondata.com, Foods highest in Iron." Nuoroda tikrinta 2009-07-12.
  3. "Cook JD. Adaptation in iron metabolism. Am J Clin Nutr 1990; 51:301–8." Nuoroda tikrinta 2009-07-12.
  4. Gillooly M, Bothwell TH, Torrance JD, MacPhail AP, Derman DP, Bezwoda WR, Mills W, Charlton RW, Mayet F. The effects of organic acids, phytates and polyphenols on the absorption of iron from vegetables. British Journal of Nutrition, 1983 May;49(3):331-42
  5. Lynch SR, Stoltzfus RJ. Iron and ascorbic acid: proposed fortification levels and recommended iron compounds. JNutr 2003;133:2978S–84S

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Geležis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka