Pereiti prie turinio

Žodžių daryba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žodžių darybos struktūra

Žodžių daryba – kalbotyros šaka, kurios objektą sudaro turimų ir naujų žodžių darymo morfologiniai būdai ir priemonės.[1]

Gaunamas rezultatas, arba darinys, – žodžių darybos priemonėmis sudarytas žodis. Darybinio skaidymo pagalba apsprendžiami dariniai, jų sudėtinės dalys, kilmė. Žodžių darybos mokslas apima visumą procesų ir taisyklių, kuriomis iš vienų kalboje vartojamų žodžių morfologinėmis priemonėmis yra padaromi kiti žodžiai.

Darybos pagrindai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės žodžių darybos rūšys grindžiamos:

  • Vedyba, kai vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu:
grožisgražus
  • Dūryba, kai dūriniai remiasi dviejų ar kelių žodžių junginiu:
senamiestissenas + miestas

Darybos priemonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodžių daryba – tai žodžių darymas iš kitų žodžių: iš paprastųjų, kurie iš nieko nedaryti, arba iš darinių. Žodžių daryboje naudojamos šios pagrindinės priemonės:

  • kamienas (žodžio dalis be galūnės);
  • šaknis (ji parodo žodžio priklausomybę konkrečiai kalbos daliai);
  • visi afiksai, t. y., bet kurios žodžio dalys, neskaitant šaknies:
    • priešdėlis (žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę, bet nerodanti žodžio priklausymo kalbos daliai);
    • galūnė (kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais);
    • priesaga (žodžio dalis tarp šaknies ir galūnės, parodanti, kuriai kalbos daliai priklauso žodis).

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Kazimieras Gaivenis, Stasys Keinys Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas : Šviesa, 1990 m., 277 psl.