Alfons Bertholds
| Alfons Bertholds | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1910 m. balandžio 2 d. Vaidė, Rusijos imperija, dab. Latvija |
| Mirė | 1993 m. liepos 18 d. (83 metai) Latvija |
| Tautybė | lyvis |
| Tėvas | Kārlis Bertholds |
| Motina | Marija Berholde |
| Sutuoktinis (-ė) | Mirdza Strautmane |
| Vaikai | Ilgonis, Gundars, Egils, Ceronis |
| Veikla | poetas, rašytojas, vertėjas |
| Sritis | lyvių kalba, latvių kalba, suomių kalba |
| Alma mater | Tūsulos liaudies universitetas |
Alfonas Bertholdas (latv. Alfons Bertholds, 1910 m. balandžio 2 d. Vaidė, Rusijos imperija, dab. Latvija – 1993 m. liepos 18 d. Latvija) – lyvių poetas ir vertėjas, nuo Antrojo pasaulinio karo iki XX a. 9–ojo dešimtmečio – produktyviausias lyvių rašytojas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Vaidės kaimo Žuonakų sodyboje Karlio ir Marijos Bertholdų šeimoje, buvo vyriausiasis jų sūnus. Mokėsi Saunago ir Mazirbės pradinėse mokyklose, vėliau išvyko mokytis į Suomiją. Ten Alfonas Bertholdas patraukė drauge su būsimąja muzike, lyvių ansamblio „Kāndla“ dirigente Hilda Cerbaha, kilusia iš Sykrago. Tūsulos liaudies universitete A. Bertholdas studijavo suomių kalbą. 1928 m. mokslus tęsė Virolahčio žvejybos mokykloje. Po studijų grįžo į Latviją ir, kaip ir jo tėvas, dirbo žveju, kol 1970 m. išėjo į pensiją. 1938 m. susituokė su Mirdza Strautmane ir visą likusį gyvenimą praleido Vaidės kaimo Lažų sodyboje. Santuokoje gimė keturi sūnūs: Ilguonis, Gundaras, Egilis ir Ceruonis.[2]
2010 m. laikraštyje „Talsu Vēstis“ išspausdintame Ilzės Karkluvalkos straipsnyje pateikta A. Bertholdo nuomonė apie savo studijas Suomijoje. Pasak A. Bertholdo, praktiniu atžvilgiu studijos buvo nenaudingos, tačiau jis išmoko laisvai kalbėti ir rašyti suomiškai. Žavėjosi suomių patriotiškumu ir vienybe.[2]
Baibos Šuvcanės knygoje „Lībiešu krasts“ („Lyvių pakrantė“, 2017 m.) sakoma, kad A. Bertholdas rado laiko atsidėti rašymui tik išėjęs į pensiją, o jo kūrybiškumas atsiskleidė dar jaunystės dienoraštyje ir ankstyvosiose eilėse, dienoraštyje daug dėmesio skiriama vienatvės ir meilės temoms, religiniams apmąstymams. A. Bertholdas plačiai susirašinėjo su kultūros darbuotojais ir kalbininkais.[2]
A. Bertholdo poezija surinkta į 1998 m. lyvių poezijos antologiją „Ma akūb sīnda vizzõ, tūrska!“ („Aš pagausiu tave, menke!“) ir į 2001 m. išleistą, Rainio Remaso (tikrasis vardas Rainis Krautmanis) parengtą poezijos ir jos vertimų rinkinį „Ūdenszāles un mokas: dzeja un atdzeja” („Monažolės ir kančios: poezija ir jos vertimai”). Poezijos įtraukta ir į B. Šuvcanės knygas „Lībiešu krasta stāsti“ („Lyvių pakrantės pasakojimai“, 2012 m.) bei „Sauc par Vaidi mūsu ciemu“ („Mūsų kaimas Vaidė vadinasi“, 2015 m.). Jo eilėraščių publikuota Latvijos laikraščiuose bei žurnaluose „Literatūra un Māksla“ („Literatūra ir menas“), „Talsu Vēstis“ („Talsų žinios“), „Banga”, „Līvli” („Lyvis“), „Lauku Dzīve“ („Kaimo gyvenimas“) ir „Karogs“ („Vėliava“). A. Bertholdo eilėraščių įtraukta ir į 1994 m. išleistą „1995 m. Talsų kalendorių“ („Talsu kalendārs 1995. gadam“).[2]
A. Bertholdas yra parašęs atsiminimų apie pakrantės mokyklas, lyvių žvejybos tradicijas, buitinių vaizdelių ciklą, kūrė poeziją tiek lyviškai, tiek latviškai. A. Bertholdo atsiminimai latvių kalba spausdinami B. Šuvcanės knygoje „Lībiešu krasta stāsti“ („Lyvių pakrantės pasakojimai“).[2]
Palaidotas Vaidės kapinėse.[2]