Izochronija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Izochronija – tolygus, vienodas ritmo paskirstymas kalboje. Ritmas yra prozodijos (priegaidžių, kirčių, intonacijų) ir kalbėjimo tempo padarinys.[1]

Trys galimi kalbos skaidymo lygiomis atkarpomis veiksniai:

  1. Kiekvieno skiemens trukmė yra vienoda (dalijimas skiemenimis).
  2. Kiekvienos moros (skiemens dalies) trukmė yra vienoda (dalijimas moromis).
  3. Intervalas tarp dviejų kirčiuotų skiemenų yra vienodas (dalijimas kirčiais, vienodomis kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų grupėmis – pėdomis).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Wells, John (2006). English Intonation: An Introduction. Cambridge University Press. p. 3. ISBN 0-521-68380-7.