Giminė (gramatika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Giminė – gramatinė klasifikacinė arba kaitybinė vardažodžių kategorija, būdinga semitų ir indoeuropiečių kalboms.

Dalyje indoeuropiečių kalbų, pvz., armėnų, iš dalies anglų, jau išnykusi. Klasifikacinė – tik daiktavardžių giminė. Kai kuriose kalbose, kurios turi giminės kategoriją, kiekvienas daiktavardis yra arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės. Yra kalbų, kuriose daiktavardis gali būti vyriškosios, moteriškosios, bevardės (niekatrosios giminės). Daiktavardžių, reiškiančių asmenį, giminė dažniausiai priklauso nuo asmens lyties. Kitų daiktavardžių giminė nėra motyvuota.

Giminę parodo kamieno ypatybės, galūnės, kai kuriose kalbose (pvz., prancūzų, vokiečių) – artikeliai. Būdvardžių, dalyvių bei kitų žodžių, sakinyje derinamų su daiktavardžiu, giminė yra kaitybinė ir priklauso nuo daiktavardžio (pvz., „lietinga diena“).

Lietuvių kalboje dalis būdvardžių, kelintiniai skaitvardžiai, kiekinis skaitvardis „vienas“, neveikiamieji dalyviai („yra pasakyta“), dalis gimininių įvardžių turi ir nuo daiktavardžio nepriklausomą, su juo nederinamą formą, tradiciškai vadinamą bevarde arba niekatrąja gimine (pvz., „gražu“).[1]

Indoeuropiečių prokalbė turėjusi animuotą ir neanimuotą gimines. Pirmajai priklausė gyvi, judantys organizmai, antrajai – įvairūs kiti objektai. Vėliau pirmoji giminė suskilo į vyriškąją ir moteriškąją, o antroji davė pagrindą niekatrajai giminei (neutrum). Ši giminė naudojama daiktavardžiuose, turinčiuose abstrakčią, pirminę prasmę (plg. lot. coelum, skr. vyoman, rus. небо – 'dangus'). Kai kuriuose kalbose animuotos ir neanimuotos giminės idėja perėjo ir į vyriškosios giminės suskilimą į vyriškąją gyvąją bei vyriškąją negyvąją gimines (plg. ček. muž, ček. stroj).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Giminė (gramatika). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 92 psl.