Būtųjų laikų pasakojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
„Būtųjų laikų pasakojimas“ Radvilų kronikoje

Būtųjų laikų pasakojimas, taip pat Senųjų laikų pasakojimas (rus. Повесть временных лет) – Kijeve apie 1113 m. senąja bažnytine slavų kalba surašyta Kijevo Rusios istorijos kronika, kurioje minimi tikri ir mitiniai įvykiai nuo biblinio Nojaus sūnų laikų iki maždaug 1110 m. Šis veikalas laikomas fundamentaliu rytų slavų istorijos šaltiniu. Nestoras tarnavo pas Kijevo kunigaikštį Sviatopolką Iziaslavičių (valdė 1093–1113 m.) ir galbūt pritarė Sviatopolko proskandinaviškai politikai.

Kadangi kronikos originalas kaip atskiras kūrinys ir anksčiausi jo perrašai neišliko, yra sudėtinga nustatyti pradinį kronikos turinį. Dabar žinomi du pagrindiniai kronikos teksto šaltiniai yra Laurentijaus ir Ipatijaus (Volynės) metraščiai.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgai pirmuoju kronikos autoriumi buvo laikomas Kijevo Pečorų lauros stačiatikių vienuolis Nestoras (apie 10561114), todėl istorikų ji vadinta Nestoro kronika arba Nestoro rankraščiu. Jo darbas neišlikęs. Daugeliu Nestoro šaltinių tarnavo ankstesnės, dabar neišlikusios, slavų kronikos, Bizantijos Jono Malalos ir Hamartolus kronikos, slavų bylinos ir skandinavų sagos, kai kurie graikų religiniai raštai, Rusios–Bizantijos sutartys, Jano Vyšatičiaus ir kitų karvedžių žodiniai liudijimai.

Kronikos ankstyvojoje dalyje pateikiama daug vaizdingų pasakojimų, tarp jų ir apie tris variagų brolius (Riuriko broliai Sineus ir Truvor), Kijevo įkūrimą, kunigaikščio Askoldo nužudymą (apie 882 m.), kunigaikščio Olego mirtį (912 m.) įgėlus gyvatei, pasislėpusiai jo žirgo kūne, kunigaikštienės Olgos kerštą drevlianams, kurie nužudė jos vyrą Igorį. Tarp slavų žmonių sklandė legendos apie šventųjų Kirilo ir Metodijaus darbus, o Nestoras aprašė istoriją, kurioje Vladimiras Sviatoslavičius (valdė 9801015 m.) užgniaužė Peruno ir kitų Kijevo tradicinių dievų garbinimą.

Kronikos leidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1116 m. Nestoro raštus smarkiai pataisė šventikas igumenas Silvestras, kronikos pabaigoje pridėdamas savo vardą. Kadangi kunigaikštis Vladimiras Monomachas sergėjo Vydubičių kaimą, kuriame buvo įsikūręs jo vienuolynas, antrajame leidime buvo šlovinamas šis kunigaikštis, jis tapo pagrindiniu veikėju vėlesnėse istorijose. Ši Nestoro darbo antroji versija yra vienuolio Laurentijaus 1377 m. surašytame metraštyje.

Trečiasis leidimas sekė po poros metų ir dėmesys jame telkėsi apie Vladimiro sūnų ir paveldėtoją Mstislavą Vladimirovičių. Šio kronikos varianto autorius galėjo būti iš graikų, nes jis pataisė daug su Bizantija susijusių duomenų. Paskutinė Nestoro darbo versija atsispindi Ipatijaus metraštyje, aprašančiame įvykius iki 1290 m. Jis išlikęs maždaug 1420 m. Ipatijaus bei XVI a. Chlebnikovo nuorašuose.

Lietuvos vardo paminėjimas [1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laurentijaus ir Ipatijaus metraščiai yra svarbūs ir Lietuvos valstybės susidarymui tirti. Rusios metraščiuose pirmosios žinios apie Lietuvą pasirodo XI a. Dauguma jų prasideda 1113 m. Nestoro „Senųjų laikų pasakojimu”. Manoma, kad Naugardo metraščiai prasideda ankstyvesniu kūriniu – 1093 m. sudarytu „Pradiniu sąvadu”, nors kai kurie tyrinėtojai jį laiko tik sutrumpintu „Senųjų laikų pasakojimo” variantu. Žinių apie Lietuvą šiuose šaltiniuose mažai. Naugardo metraščiuose ir „Senųjų laikų pasakojime” paminėta tik po vieną žygį prieš lietuvius, bet jie datuojami skirtingai – 1040 m. (Nestoras) ir 1044 m. („Pradinis sąvadas”). Neaišku, ar iš tiesų buvo du žygiai (pirminis metraščio tekstas galėjo būti trumpinamas), ar viena iš šių datų klaidinga. Be šių žinių lietuviai paminėti tik Nestoro metraščio įvade kaip Rusios duoklininkai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]