Kvenų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kvenų kalba
Kväänin kieli
KalbamaŠiaurės Norvegija
Kalbančiųjų skaičius2000-8000 (2005 m.[1])
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųNepatenka tarp šimto kalbamiausių
KilmėUralo
 Baltijos finų
  Suomių
   Kvenų
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Prižiūrinčios institucijosKvenų kalbos taryba
Kalbos kodai
ISO 639-1fi
ISO 639-2fin
ISO 639-3fkv

Kvenų kalba yra vartojama šiaurinėje Norvegijos dalyje kvenų tautos kaip suomių kalbos dialektas.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalba labiausiai paplitusi Bugøynes, Neiden, Vestre Jakobselv, Vadsø ir Børselv, šiek tiek mažiau – Nordreisos ir Storfjordo apskrityse. Šiaurės rytų Norvegijoje, daugiausia aplink Varangerio fjordą, žmonės kalba labai panašia į bendrinę suomių kalbą tarme.

Vertinant skirtingais kriterijais, manoma, kad kvenų kalba dabar kalba nuo 2000 iki 8000 žmonių. Kadangi ja šneka vos keli jauni žmonės, ji laikoma nykstančia kalba.

Pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kveniškai:[2]

Kvääninkieli oon se kieli mitä kväänit
oon puhuhneet ja vielä tääpänäki puhhuuvat,
ja mikä oon säilyny ruottalaistumisen
ja norjalaistumisen läpi minuriteettikielenä.
Minun mielestä Torniolakson «meiän kieliki»
oon vanhaa kvääninkieli tahi vanhaala
meiđän kielelä kaihnuunkieli.

Bendrine suomių:

Kveenin kieli on se kieli, jota kveenit
ovat puhuneet ja vielä tänä päivänäkin puhuvat,
ja joka on säilynyt ruotsalaistumisen
ja norjalaistumisen läpi vähemmistökielenä.
Minun mielestäni Torniolaakson „meidän kielikin“
on vanhaa kveenin kieltä tai vanhalla
meidän kielellämme kainun kieltä.

Lietuviškas vertimas:

Kvenų kalba yra kalba, kuria,
kaip mažąja kalba, kvenai
kalbėjo ir dar kalba
ir kuri išgyveno švedinimą
bei norveginimą.
Mano nuomone, Torno slėnio „meänkieli
taip pat yra senosios kvenų kalbos
arba mūsų senosios kainų kalbos paveldas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.kvenskinstitutt.no/kvener Kvenų institutas
  2. „Miksi kvääninkieli kirjakielenä“, Terje Aronsen, Ruijan Kaiku 1/2004