Livonijos konfederacija

	lot. Terra Mariana ; Livonijos konfederacija
	Buvusi konfederacija
	Herbas
	Location of
Sostinė	Ryga
Kalbos	Vokiečių kalba
Valdymo forma	Konfederacija
Istorija
- Įkūrimas	1207 m., 1207
- Padalinimas	1561 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Livonijos konfederacija, Senoji Livonija (vok. Alt Livland, est. Vana-Liivimaa, latv. Livonia), dar žinoma kaip Marijos žemė (lot. Terra Mariana) – konfederacinio pobūdžio valstybinis junginys, egzistavęs 1207–1561 m. dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose (Livonijos regione), kuriam didžiausio išsiplėtimo laikais priklausė 6 atskiros bažnytinės valstybės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1207 m. buvo įkurta Terra Mariana, kurią sudarė dvi jau seniau įkurtos valdos – Rygos arkivyskupija ir Kalavijuočių ordinas (nuo 1237 m. tapo Vokiečių ordino dalimi, dar vadinamas Livonijos ordinu). Iš pradžių ji priskirta Šventajai Romos Imperijai, tačiau jau 1215 m. jos kontrolę tiesiogiai perėmė pats Romos popiežius. Vykstant užkariavimams, regione buvo kuriamos naujos vyskupijos – Dorpato vyskupija (1224 m.) ir Ozelio-Vikos vyskupija (1228 m.). Kylant nesutarimams tarp vyskupijų ir ordino, 1228 m. Popiežiaus legatas Viljamas iš Modenos paskirstė žemes šioms feodalinėms valdoms. 1234 m. įkūrus Kuršo vyskupiją, galutinai nusistovėjo federacijos narių skaičius.

Nepaisant bendrų interesų kovojant su vietos pagonimis, atskiros feodalinės krikščionių valstybės kovojo tarpusavyje dėl hegemonijos. Nors nominaliai Rygos arkivyskupas buvo laikomas visos konfederacijos galva, jo valdžią nuolat kvestionavo Livonijos ordinas, turėjęs didžiumą konfederacijos teritorijų. Svarbiausi karai tarp ordino ir vyskupo vyko 1296–1330 ir 1313–30. Krikščionių tarpusavio karus papildė ir pagonių sukilimai.

1346 m., po estų sukilimo, Livonijos ordino žemės dar labiau išsiplėtė, kadangi jis prisijungė anksčiau konfederacijai nepriklausiusią Estijos kunigaikštystę šiaurėje, kuri inkorporuota į Ordino žemes.

1418 m. naujai paskirtas Rygos arkivyskupas Johanes Ambundii ėmėsi iniciatyvos sukurti bendradarbiavimą tarp atskirų bažnytinių valdų. 1419 m. pradėti šaukti bendri Livonijos valdymo organai – landtagai, kurių rinkimosi vieta tapo Valkos miestas pačiame konfederacijos centre. Nepaisant to, susipriešinimas išliko iki pat 1435 m., kuomet į Lietuvos pilietinį karą įsitraukęs ordinas patyrė stiprų pralaimėjimą Pabaisko mūšyje. Tai labai nusilpnino ordino viešpatavimą, ir paskatino daryti nuolaidas. Tų pačių metų gruodžio mėnesį sušauktas Valkos landtagas galutinai įtvirtino konfederacinį valstybės pobūdį ir užbaigė tarpusavio karus. Į landtagų sudėtį ir į šalies valdymą buvo įtraukti bajorijos (riterijos) ir miestų atstovai.

Livonijos karo metu 1561 m. konfederacija nustojo egzistuoti. Ozelio-Vikos ir Kuršo vyskupystės buvo parduotos Danijai, šiaurines teritorijas okupavo Švedija (čia įkurta Švedijos Estija). Didžiąją dalį teritorijos gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, padalijusi teritoriją į dvi dalis – šiaurinėje teritorijoje suformuota Livonijos kunigaikštystė, o pietinėje – Kuršo kunigaikštystė.

Sandara ir administravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konfederaciją sudarė:

Ordino žemės sudarė didžiąją dalį konfederacijos teritorijų. Jos buvo skirstomos į maždaug 40 administracinių vienetų, kur vietininkavo fogtai.