Lyvių pakrantė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Latvijos kontūruose lyvių pakrantė nuspalvinta lyvių tautinės vėliavos spalvomis

Lyvių pakrantė (lyv. Līvõd Rānda, latv. Lībiešu krasts) – speciali pajūrio teritorija šiaurės Kurše, Latvijoje, aprėpianti dvylika senųjų lyvių kaimų. 1991 m. vasario 4 d. Latvijos vyriausybė priėmė nutartį šį regioną išskirti tam, kad būtų išsaugoti lyvių tautinis, istorinis ir kultūrinis paveldas bei tradicinė gyvensena, išlaikoma ir stiprinama lyvių tautinė tapatybė. Regionui suteiktas lyviškas pavadinimas Līvõd Rānda – Lyvių pakrantė.[1]

Mazirbėje veikia Lyvių tautos namai.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki II pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lyvių pakrantė – Kuršo šiaurėje išlikusi senojo etninio lyvių arealo dalis. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo lyvių gyvenvietės susisiekdavo miškų, kaimo ir jūros keliais. Jūros keliais lyviai kontaktavo ir su jiems giminingais estais bei Gotlando salos gyventojais. Saunage, Pitrage ir Mazirbėje yra senųjų prieplaukų liekanų, o Kolkoje prieplauka veikia iki šiol.

15621795 m. Lyvių pakrantė priklausė Abiejų Tautų Respublikos vasalei Kuršo hercogystei, o po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijos imperijai.

1851 m. buvo sudaryta lyvių kalbos abėcėlė. 1861 m. buvo išleistas pirmasis lyvių kalbos žodynas. 1863 m. į lyvių kalbą išversta Evangelija pagal Matą.[a] 1884 m. buvo pastatytas 62 m aukščio Mikeltuornio švyturys, jis yra aukščiausias Baltijos šalyse.[b]

Pirmojo pasaulinio karo metais Lyvių pakrantė tapo mūšių arena. Maždaug 2 000 vietinių gyventojų 1915 m. buvo priverstinai evakuoti. Šis tremties laikotarpis (1915-1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Nepriklausoma Latvijos valstybė į savo kaimus jiems leido grįžti 1920 m. Dėl šios evakuacijos gimtajame krašte gyvenančių lyvių 1925 m. sumažėjo iki 1 238.[3] 1917–1918 m. Vokietijos kariuomenė už kopų nutiesė siaurąjį geležinkelį (bėgių plotis – 600 mm, daugiausia buvo skirtas medienai gabenti). Šis geležinkelis Pitragą, Mazirbę ir Lielirbę jungė su Dundaga.

1923 m. buvo įsteigta Lyvių sąjunga, jos nariai kreipėsi į Latvijos Ministrų kabinetą, prašydami sudaryti Nacionalinę lyvių apygardą, tačiau Latvijos vyriausybė nesutiko. Tuomet Uldrikis Kapbergas (lyv. Uļi Kīnkamäg, latv. Uldriķis Kāpbergs, 1869–1932) pasivadino lyvių karaliumi Uldrikiu I ir paskelbė gimtojo kranto nepriklausomybę nuo Latvijos. Jis tvirtino, kad lyviai yra savarankiška tauta ir neturi priklausyti jokiai valstybei. Dėl atsisakymo vykdyti Latvijos institucijų įstatymus buvo įkalintas Ventspilio kalėjime, kur mirė nuo širdies smūgio. Palaidotas Mikeltuornyje.[4]

1923–1939 m. kai kuriose Lyvių pakrantės mokyklose buvo mokoma lyvių kalbos. Vienas mokytojas arkliu keliaudavo per penkias kaimo mokyklas. 1931 m. lyvių patriotai pradėjo leisti mėnesinį žurnalą Līvli (Lyvis). 4-ame dešimtmetyje kaimyninėje Estijoje buvo pradėta rengti šventė, vadinama Giminingų tautų diena. Tą dieną miestų gatvėse būdavo iškeliamos Estijos, Suomijos ir Vengrijos vėliavos, mokyklose vykdavo tam skirti renginiai, bažnyčiose laikomos šiai dienai skirtos pamaldos. Lyviams pavyko užmegzti ryšius su giminingų tautų valstybėmis – Estija, Suomija ir Vengrija.

Tarpukariu labai svarų indėlį į lyvių kalbos studijavimą ir išsaugojimą įnešė suomių profesorius Lauris Kettunenas (1885–1963), išsamaus lyvių–vokiečių žodyno ir lyvių fonetikos bei morfologijos aprašo (1938) sudarytojas.

Lyvių tautos namai Mazirbėje

1939 m. rugpjūčio 6 d. už Suomijoje, Estijoje ir Vengrijoje surinktas lėšas Mazirbėje buvo atidaryti Lyvių tautos namai, kuriuos suomių funkcionalizmo stiliumi suprojektavo suomių architektas E. J. Huttunenas. Šios valstybės lyvių kultūrai teikė ir kitokią paramą. Mokyklose atsirado galimybė mokytis gimtosios kalbos, kūrėsi lyvių chorai.[5]

II pasaulinis karas ir sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepraėjus nė mėnesiui nuo Lyvių tautos namų atidarymo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo laikotarpiu Lyvių pakrantę, kaip ir visą Latviją, tris kartus okupavo tai Vokietija, tai Sovietų Sąjunga. 1940 m., kai Latviją užėmė Sovietų Sąjunga, Lyvių tautos namai buvo uždaryti, Lyvių sąjunga panaikinta. 1941 metų birželio pradžioje ir viduryje sovietai surengė masines gyventojų tremtis, daug lyvių jose neišgyveno.

1946 m. Sovietų Sąjunga pradėjo vykdyti geležinės uždangos politiką. 1949 m. kovą pradėtos naujos tremtys. Į Sibirą tremiamus lyvius paprastai registruodavo kaip „latvius”. Nuolatiniai areštai ir tremtys tęsėsi ir 6-ame dešimtmetyje, lyvių labai sumažėjo.

Sovietų Sąjungos laikais Lyvių pakrantė virto sukarinta vakarų pasienio zona. Lyvių kaimuose ir šalia jų buvo dislokuoti pasienio postai ir kariniai daliniai, įrengtos tankų aikštelės. Lyvių pakrantėje 6-ame dešimtmetyje sovietų kariuomenės statybų batalionai strateginiais tikslais suformavo plačius gruntinius kelius.

Buvo vykdoma žvejybos ir žemės ūkio kolektyvizacija. Dėl to žvejyba, kaip tradicinis verslas, ėmė koncentruotis didesniuose centruose – Ventspilyje, Kolkoje ir Ruojoje. Nuogąstaudama, kad vietiniai lyviai savo žvejų valtelėmis gali bėgti iš Sovietų Sąjungos (pavyzdžiui, į Gotlandą), sovietų valdžia pajūryje apribojo žvejybą. Nemažai valčių buvo sudeginta, kai kurios pateko į Mazirbės valčių kapines.

Paminklas lyviams Mazirbėje

Buvo sunaikintos ir tradicinės žemės ūkio šakos bei amatai. Siaurasis geležinkelis 1963 m. buvo uždarytas (dalis bėgių išliko už Saunago, Pitrago, Mazirbės ir Lielirbės sodybų). Sunyko paslaugų sektorius (buvo uždaryta daug mokyklų, parduotuvių, medicinos įstaigų). Dėl to dauguma darbingų žmonių paliko pajūrio kaimus, išsibarstė po visą Latviją ir ilgainiui prarado lyvišką tapatybę. Lyvių kaimai vis labiau tuštėjo, dalis jų iš esmės išnyko. Nebeliko ir vientisai gyvenamos lyvių teritorijos.

Saugomos kultūrinės-istorinės
teritorijos statusas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. lapkričio 26 d. buvo atkurta 1940-aisias panaikinta Lyvių sąjunga, o 1989 m. lyviams grąžinti Lyvių tautos namai. Iki 1994 m. pavasario Lyvių sąjungos vadovė buvo istorikė Ieva Neilandė. Lyvių sąjunga atlieka svarbų kultūrinį ir šviečiamąjį darbą, rūpinasi lyvių kalbos ir kultūros išsaugojimu. Vienas iš pagrindinių Lyvių sąjungos tikslų – stiprinti lyvių tautinį sąmoningumą ir atgaivinti senosios gyvensenos principus. Organizacinė veikla nukreipta į siekį istorinėse lyvių gyvenamosiose vietovėse šiaurės Kuršo pajūryje sukurti tokias sąlygas, kad čia grįžti ir nuolatos gyventi bei dirbti norėtų lyviai, kurie dėl įvairių aplinkybių buvo priversti palikti tėvynę. Lyvių sąjunga – etnografinio turizmo rėmėja.[6]

Vykdant 1991 m. vasario 4 d. Latvijos vyriausybės potvarkį, Lyvių pakrantė buvo paskelbta valstybės saugoma lyvių kultūros, kalbos, istorijos, etnografijos ir kitų lyvių tautos tapatybės išsaugojimo sričių teritorija. Vienas iš šio teisinio akto iniciatorių buvo ekonomistas E. Sylis, jis tapo Lyvių pakrantės direktoriumi. Saugomoje teritorijoje yra 12 lyvių kaimų:

Saugomos teritorijos statusas numato apribojimus šiame regione nuolatos gyventi visiems, kurie nėra tiesioginiai lyvių palikuoniai, taip pat ir etniniams latviams.[7][8]

Taip pat galioja teisiniai apribojimai senuosiuose istoriniuose lyvių kaimuose statyti naujus pastatus ir senuosius perstatyti. Šie apribojimai taikomi ir turistų aptarnavimo objektams: draudžiama statyti viešbučius, restoranus ir bet kokius privačius ar valstybinius objektus, kurie galėtų padaryti neigiamą įtaką lyvių tradicinei gyvensenai ir kultūrai.[9]

Tačiau 2003 m. rugpjūtį revizija Lyvių pakrantėje nustatė netikslingą valstybinių lėšų panaudojimą: įgyvendinant Lyvių pakrantės programą, du trečdaliai iš valstybės biudžeto gautų lėšų buvo panaudoti 13 etatų algoms išmokėti.[10] 2003 m. antrąjį pusmetį buvo pradėta Lyvių pakrantės reorganizacija, programos veikla sustabdyta.

2009–2011 m., įgyvendinant firmos „ES Vntspils” finansuojamą Kolkos projektą, buvo modernizuotas gruntinis kelias. Mazirbėje geležinkelio atkarpa naudojama kaip pramoga turistams. Šiame kaime kas vasarą rengiamos stovyklos, kur lyvių vaikai susipažįsta su protėvių kalba ir kultūra. Kiekvienais metais pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Mazirbėje vyksta Lyvių šventė, joje pasirodo lyvių folkloro ansambliai, susiburia lyvių bendruomenė.

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vadovaujami įžymaus finougrų kalbų žinovo Ferdinando Vydermano, evangeliją vertė Nika Polmanis ir Janis Princis. Visą Naująjį Testamentą, 1937-1942 m. išleistą Helsinkyje, vertė Karlis Staltė.
  2. 56 m. aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Latvijas Republikas Augstākās padomes 1993. gada 17. marta sēdes stenogramma.; tikrinta 2017-05-07
  2. livones.net. Ieva Ernštreite (2017-04-02): Līvu tautas namam būt!; tikrinta 2017-05-07
  3. Latvijos istorijos enciklopedija (letonika.lv), (latvių k.); tikrinta 2017-05-03
  4. livones.net (2006-06-06): Uļi Kīnkamegs (latvių k.); tikrinta 2017-05-03
  5. livones.net (2013-02-04): Līvu nams vai mauzolejs; tikrinta 2017-05-03
  6. livones.net: Lībiešu kultūras un sabiedriskā dzīve; tikrinta 2017-05-03
  7. Renāte Blumberga Liivlased 19-21. sajandil, lk 127—153 koguteoses Liivlased. Ajalugu, keel ja kultuur, koostanud ja toimetanud Renāte Blumberga, Tapio Mäkeläinen ja Karl Pajusalu. — Tallinn, Eesti Keele Sihtasutus, 2011.
  8. Toivo Vuorela Suomensukuiset kansat. — Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura.
  9. Dita Arāja, Ilze Grīnuma. Lībiešu krasts atklāj izšķērdību. // Diena. 5. augusts (2003.).
  10. Dita Arāja, Ilze Grīnuma. Lībiešu krasts atklāj izšķērdību. // Diena. 5. augusts (2003.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]