Karelų kalba
| Karelų kalba karjala | |
| Kalbama | Suomijoje, Rusijoje (Karelijoje) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 35 600[1] |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | ? |
| Kilmė | Uralo Finougrų Finų Baltijos finų Karelų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Karelijos Respublika |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | krl |
| ISO 639-3 | krl |
Karelų kalba – finougrų kalbų atšakos finų kalbų grupės Baltijos finų pogrupio kalba. Vartojama istorinėje Karelijoje: dab. Karelijos respublikoje, iš dalies Jaroslavlio, Kalinino, Leningrado, Novgorodo srityse, taip pat rytinėje Suomijoje. Kalbančiųjų Rusijoje 25 600 (2010), Suomijoje 10 000 – 20 000.[2][3] Skiriamos karelų (artima suomių kalbai), liudikų ir Oloneco karelų tarmės. Seniausi rašto paminklai iš XIII a. Karelų kalba daugiausiai vartojama kaip šnekamoji (rašomosios kalbos funkcijas atlieka rusų ir suomių kalbos).[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Закон Республики Карелия о государственной поддержке карельского, вепсского и финского языков в Республике Карелия.
- ↑ „Калинина Г.Н., Рыбалкина П. В. Проектное мышление и "человек проектирующий" (философско-культурологическая экспликация)“. Человек и культура 5, 5: 13—20. 2018-05. ISSN 2409-8744. doi:10.25136/2409-8744.2018.5.27073.
- ↑ „Karjalan kieli | Karjalan Sivistysseura“ (suomių). Nuoroda tikrinta 2020-05-07.
- ↑ Karelų kalba. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||||||||
