Dauguva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dauguva
Dauguva Latgaloje
Dauguva Latgaloje
Ilgis 1020 km
Baseino plotas 87 900 km²
Vidutinis debitas 678 m³/s
Ištakos Valdajaus aukštuma
Žiotys Baltijos jūra (Rygos įlanka)
Šalys Rusijos vėliava Rusija, Baltarusijos vėliava Baltarusija, Latvijos vėliava Latvija
Commons-logo.svg Vikiteka: DauguvaVikiteka

Dauguva, arba Vakarų Dvina (rus. Западная Двина, brus. Заходняя Дзьвіна, latv. Daugava) – upė Rusijoje, Baltarusijoje ir Latvijoje; didžiausia Latvijos upė. Prasideda Valdajaus aukštumoje, prateka Ochvato ežerą, teka per Rusiją, Baltarusiją ir Latviją, įteka į Rygos įlanką, Baltijos jūroje. Dauguvos ilgis – 1020 km, iš kurių 357 km Latvijoje. Dauguvos baseinas – 87 900 km², iš kurių Lietuvoje sudaro 2,9 % visos Lietuvos upių baseinų plotą.

Teka giliu stačiašlaičiu slėniu, vietomis vagoje yra slenksčių. Žemupyje skaidosi į atšakas, sudaro deltą. Patvinsta pavasarį, vasarą ir rudenį būna poplūdžių. Laikosi užšalusi nuo gruodžio iki kovo. Per Bereziną Dauguva vandens keliu (nebeveikiančiu) sujungta su Dniepru.[1]

Dauguvos upėje yra keturios hidroelektrinės (HE) – Rygos HE 35 km nuo upės žiočių Rygos įlankoje, Kegumo HE, kuri yra 70 km nuo žiočių, Pliavinių HE, kuri yra 107 km nuo žiočių ir Vitebsko HE. Buvo planuota statyti ketvirtą HE Latvijoje, bet dėl griežtos kritikos planų buvo atsisakyta.

Didžiausi intakai – Aiviekstė, Polota, Kasplia, Meža, Dysna, Ūla, Laukesa, Uogrė, Velesa, Topora, Obolia, Drisa, Ušačia.

Svarbesni miestai prie Dauguvos: Veližas (Rusija), Vitebskas, Polockas (Baltarusija), Daugpilis, Jėkabpilis, Uogrė, Salaspilis, Ryga (Latvija).

Upėvardis, matyt, kilęs nuo žodžio daug, reiškiančio (vandens) apstą, gausybę, nors mėginta aiškinti, kad daug- šiuo atveju reiškia „tamsą“.[2]

Tiltas per upę Daugpilyje

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 154 psl.
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. 81 psl., – Vilnius: Mokslas, 1981.