Louis Lucien Bonaparte
| Louis Lucien Bonaparte | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1813 m. sausio 4 d. Torngrovas, Didžioji Britanija |
| Mirė | 1891 m. lapkričio 3 d. (78 metai) Fanas, Italija |
| Veikla | kalbininkas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Lui Liusjenas Bonapartas (pranc. Louis Lucien Bonaparte, 1813 m. sausio 4 d. Torngrovas, Vusteršyras, Didžioji Britanija – 1891 m. lapkričio 3 d. Fanas, Italija) – prancūzų kalbininkas (didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje), baskų kalbos ir keltų kalbų specialistas, Napoleono Bonaparto sūnėnas.
Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1809 m. Lui Liusjeno Bonaparto tėvas Liusjenas Bonapartas patyrė savo brolio Napoleono Bonaparto spaudimą išsiskirti su žmona Aleksandrina de Blešam ir grįžti į Prancūziją iš savo valdų Italijoje, kur jis iš tiesų buvo įkalintas, nes jam reikėjo leidimo palikti savo žemes. Liusjenas Bonapartas plaukė laivu į JAV, tačiau 1810 m. šioje kelionėje jį ir jo žmoną sugavo Britanijos karališkasis laivynas. Didžiosios Britanijos vyriausybė leido Liusjenui ir jo žmonai apsigyventi Ladlou, o vėliau Torngrove, Vusteršyre. Čia Lui Liusjenas Bonapartas 1813 m. ir gimė. Napoleonas Bonapartas buvo įsitikinęs, kad jo brolis išvyko į Britaniją kaip išdavikas.[1]
1814 m. balandį broliui atsisakius sosto, Lui Liusjeno tėvas grįžo į Prancūziją, o vėliau į Romą, kur 1814 m. rugpjūčio 18 d. popiežius Pijus VII jam suteikė Kanino princo, Apolino grafo ir Nemorio valdovo titulus. 1824 m. popiežius Leonas XII jį paskelbė Musinjano princu.[2]
Po Septintosios koalicijos karo, Napoleonui Bonapartui grįžus į Prancūziją iš tremties Elbos saloje, Liusjenas stojo į savo brolio pusę. Napoleonas padarė jį prancūzų princu ir įtraukė jo vaikus į imperatoriškąją šeimą. Tačiau, kai Napoleonas Bonapartas antrą kartą atsisakė sosto, Burbonų atkurtoji valdžia to nepripažino. 1815 m. Liusjenas Bonapartas buvo pašalintas iš Prancūzijos akademijos.[2]
Lui Liusjenas Bonapartas užaugo Italijoje ir išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže Urbine, po to studijavo chemiją ir mineralogiją.[1]
Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lui Liusjenas Bonapartas, filologas ir trumpą laiką politikas, didžiąją savo ankstyvojo gyvenimo dalį praleido Italijoje. Jis dalyvavo pirmajame Italijos mokslininkų susitikime (Riunione degli Scienziati Italiani), gamtos mokslų mokslininkų konferencijoje Pizoje ir Italijoje paskelbė keletą ankstyvųjų mokslinių darbų. 1840 m. birželio 29 d., mirus tėvui, jis paveldėjo įvairių popiežiaus suteiktų titulų. Pirmasis jo darbas apie kalbas, pavadintas „Lyginamasis leksinis pavyzdys“ („Specimen lexici comparativi“), buvo paskelbtas Florencijoje 1847 m.[1]
Į Prancūziją jis išvyko tik 1848 m., kai Nacionalinėje Asamblėjoje dirbo dvi vienerių metų kadencijas kaip Korsikos (1848 m.) ir Senos departamento (1849 m.) atstovas. 1852 m. jis buvo paskirtas senatoriumi, bet netrukus persikėlė į Londoną, kur praleido didžiąją likusio gyvenimo dalį.[1]
Namuose jis turėjo spausdinimo stakles, kuriomis 1857 m. buvo atspausdinta 10 tomų, o 1858 m. 5 tomai. 1866 m. buvo išrinktas „Athenaeum“ klubo nariu ir tuo metu klubui padovanojo 137 savo leidinius, įrištus į 24 tomus.[3]
Lui Liusjenas Bonapartas dirbo prie baskų kalbos tarmių klasifikavimo, jo darbai vis dar naudojami. Jis taip pat tyrė kornų kalbą ir pasmerkė Viljamą Praisą (William Pryce) už tai, kad šis plagijavo Edvardo Luido ( Edward Lhuyd) tyrimus apie kornų ir kitas keltų kalbas.[1]
Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1833 m. spalio 4 d. Florencijoje Lui Liusjenas Bonapartas vedė Florencijos skulptoriaus dukterį Mariją Aną Čeki (Maria Anna Cecchi). 1850 m. jis išsiskyrė su žmona ir vėliau pradėjo gyventi su Klemens Rišar (Clémence Richard), su kuria susilaukė sūnaus Lui Kloviso Bonaparto (Louis Clovis Bonaparte, 1859–1894). 1891 m., po Marijos Anos mirties 1891 m. kovo 17 d., Lui Liusjenas ir Klemens Rišar Kensingtone susituokė.[4]
Bonaparto sūnus Lui Klovisas tapo statybos inžinieriumi, 1891 m. spalio 14 d. Raigete vedė Lorą Elizabet Skot (Laura Elizabeth Scott), kito inžinieriaus, F. V. Skoto iš Redilo, dukterį.[5]
Lui Liusjenas Bonapartas mirė Fane, Italijoje. Jo našlė Klemens Bonapart gyveno iki 1915 m. Jis palaidotas Šv. Marijos katalikų kapinėse Kensal Gryne, Londone, šalia savo sūnaus ir antrosios žmonos.[1] Lui Liusjenas Bonapartas savo cheminių elementų kolekciją paliko Londono mokslo muziejui[6] ir vėliau ji buvo eksponuojama per UNESCO „Tarptautinius periodinės lentelės metus“ 2019 m.[7]
Lui Liusjeno Bonaparto biblioteką nupirko Čikagos Niuberio biblioteka.[8]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 „Louis-Lucien Bonaparte; Lucien Bonaparte“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-07-17.
- ↑ 2,0 2,1 Stroud, Patricia Tyson, The Emperor of Nature: Charles-Lucien Bonaparte and his world, (University of Pennsylvania Press, 2000), pp.21; 160.
- ↑ Ehrman, Albert. (1960). "The Private Press and Publishing Activities of Prince Louis-Lucien Bonaparte. " The Book Collector 9 no.1 (Spring): 31-37.
- ↑ „Bonaparte Louis Lucien / Kensington 1a 356“; „Richard Clemence / Kensington 1a 356“ in General Register Office Index to Marriages in England and Wales (1891), ancestry.com
- ↑ Register of Marriages solemnized at St Matthew’s Church, Reigate, No 430, October 14th 1891, ancestry.co.uk, Nuoroda tikrinta 2022-07-18
- ↑ „Prince Bonaparte's collection-of-elements“. Suarchyvuotas originalas 2022-09-13. Nuoroda tikrinta 2022-07-18.
- ↑ Cole, Rupert (2019). „150 Years of the Periodic Table“. Nuoroda tikrinta 2022-07-18.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: url-status (link) - ↑ The Newberry. History., Nuoroda tikrinta 2022-07-18