Merių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Merių kalba
KalbamaRusija
Kalbančiųjų skaičius0
KilmėUralo kalbos
 Finų kalbos
  Volgos finų grupė
Oficialus statusas
Oficiali kalbaniekur
Kalbos kodai
ISO 639-1-
ISO 639-2-
ISO 639-3-

Merių kalba – išnykusi finougrų kalba, kuria kalbėjo Centrinėje Rusijos dalyje gyvenusi merių gentis. Pagal metraščius bei archeologinius duomenis jie gyveno apie Nero ir Pleščejevo ežerus, kur stovi atitinkamai Didysis Rostovas ir Perejaslavlis-Zaleskis.

Apie kalbą žinoma labai mažai. Mūsų laikus pasiekė tik toponimikos duomenys, kurie traktuojami nevienareikšmiškai. Kalba išnyko dar viduramžiais. po to, kai merius asimiliavo slavai. Paskutinį kartą merius minėjo 907 m. Merių gentinė struktūra, manoma, suiro Jaroslavo Išmintingojo laikais.

Egzistuoja dvi hipotezės apie merių kalbos vietą finougrų kalbų šeimoje:

  • Pagal pirmą hipotezę merių kalba buvo artima marių kalbai. Etnonimai mariai ir meriai artimi. Šios hipotezės šalininkas buvo Maksas Vasmeris (vok. Max Julius Friedrich Vasmer). Merių toponimiką bandyta aiškinti remiantis lygiagrečiais dalykais marių kalboje.[1]
  • Pagal antrą hipotezę merių kalba buvo artimesnė Pabaltijo finų kalboms. Šios hipotezės šalininkas yra Jevgenijus Chelimskis (rus. Евгений Хелимский), sukūręs savą merių toponimikos analizę.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]