Merių kalba
| Merių kalba | |
| Kalbama | Rusija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 0 |
| Kilmė | Uralo kalbos Finų kalbos Volgos finų grupė |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | niekur |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | - |
| ISO 639-3 | - |
Merių kalba – išnykusi finougrų kalba, kuria kalbėjo Centrinėje Rusijos dalyje gyvenusi merių gentis. Pagal metraščius bei archeologinius duomenis jie gyveno apie Nero ir Pleščejevo ežerus, kur stovi atitinkamai Didysis Rostovas ir Perejaslavlis-Zaleskis.
Apie kalbą žinoma labai mažai. Dabartinius laikus pasiekė tik toponimikos duomenys, kurie traktuojami nevienareikšmiškai. Kalba išnyko dar viduramžiais, merius asimiliavus slavams. Paskutinį kartą merius minėjo 907 m. Merių gentinė struktūra, manoma, suiro Jaroslavo Išmintingojo laikais.
Egzistuoja dvi hipotezės apie merių kalbos vietą finougrų kalbų šeimoje:
- Pagal pirmą hipotezę merių kalba buvo artima marių kalbai. Etnonimai mariai ir meriai artimi. Šios hipotezės šalininkas buvo Maksas Fasmeris (vok. Max Julius Friedrich Vasmer). Merių toponimiką bandyta aiškinti remiantis lygiagrečiais dalykais marių kalboje.[1]
- Pagal antrą hipotezę merių kalba buvo artimesnė Pabaltijo finų kalboms. Šios hipotezės šalininkas yra Jevgenijus Chelimskis (rus. Евгений Хелимский), sukūręs savą merių toponimikos analizę.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||||||||
