Balsių harmonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Balsių harmonija, arba sinharmonizmas, – fonologinis balsių asimiliacijos procesas. Priklausomai nuo terminologijos, tai yra viena iš dviejų metafonijos atmainų.[1] Kalbose, kuriose galioja balsių harmonija, yra apribojimų, kokie balsiai gali atsidurti vienas greta kito, tai yra balsiai pagal tam tikrą kriterijų turi būti suderinti.

Kryptys ir kriterijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Progresyvinė metafonija – balsių derinimas iš kairės į dešinę, arba nuo žodžio pradžios į galą. Siauresne prasme, tik progresyvinė metafonija vadinama balsių harmonija. Progresyvinė balsių harmonija galioja įvairiose Uralo ir tiurkų kalbose. Pavyzdžiui, šiuose turkų kalbos žodžiuose priesaga suderinta su šaknies balsiu: evim 'mano namas', kolum 'mano ranka', ulusum 'mano tauta', gülüm 'mano rožė'.[1] Šiuose pavyzdžiuose matyti derinimas tiek pagal priešakinę (⟨e⟩ su ⟨i⟩, (⟨ü⟩ su ⟨ü⟩), tiek pagal užpakalinę (⟨o, u⟩ su ⟨u⟩) balsių eiles, kaip ir pagal balsių sulūpinimą/ suapvalinamą (⟨ü⟩ su ⟨ü⟩).
  • Regresyvinė metafonija – balsių derinimas iš dešinės į kairę, arba nuo žodžio pabaigos į pradžią. Regresyvinė metafonija dažnai vadinama umliautu. Dar siauresne prasme, umliautas yra būtent užpakalinės eilės balsių virtimas priešakinės eilės balsiais dėl tolesnio priešakinės eilės balsio įtakos, pavyzdžiui, kaip vokiečių kalbos žodžiuose der Gast — die Gäste ' svečias — svečiai', der Wolf — die Wölfe 'vilkas — vilkai', der Baum — die Bäume 'medis — medžiai'.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]