Šiaurės samių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiaurės samių kalba
davvisámegiella
KalbamaNorvegija
Švedija
Suomija
Kalbančiųjų skaičius15 000 - 25 000
KilmėUralo kalbos
 Finougrų
  Finų - permių
   Samių
    Šiaurės samių
Kalbos kodai
ISO 639-1se
ISO 639-2sme
ISO 639-3sme

Šiaurės samių kalba – Uralo kalbų šeimai priklausanti kalba, gausiausia iš visų samių kalbų. Ja kalba kažkur 15-25 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma gyvena Norvegijoje, 5000-6000 Švedijoje, apie 2000 Suomijoje, taip pat vartojama ir Rusijoje.

Šiaurės samių kalba skirstoma į 4 tarmes: Tornės, Rytų Finmarko, Vakarų Finmarko (standartizuota) ir jūros samių.

Pirmasis šiaurės samių kalbą 1748 m. aprašė norvegų dvasininkas Knud Leem. 1752 ir 1768 m. sudaryti žodynai. Dabartinė šiaurės samių rašyba pagrįsta danų filologo Rasmus Christian Rask 1832 m. gramatika. Jis į kalbą įvedė raides č, đ, ŋ, š, ŧ ir ž. Tuo šiaurės samių kalba skiriasi nuo kitų samių kalbų, kuriose būdinga švedų ar norvegų kalbomis paremta rašyba. XX a. pr. Norvegijoje leistas laikraštis samių kalba Saǥai Muittalægje. Nuo 1979 m. patvirtinta vienoda šiaurės samių kalbos rašyba, kalba dėstoma regiono mokyklose.

Šiaurės samių kalba yra oficiali Finmarko, Tromso apskričių (Norvegija) savivaldybėse (Kautokeinas, Karašjokas, Nesebis, Tana, Porsangeris, Kefjordas).

Šiaurės samių kalba turi 6-7 linksnius, 3 skaičius, 3 asmenis, 4 nuosakas, 4 laikus.

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės samių kalbos abėcėlę sudaro 29 raidės:

A a Á á B b C c Č č D d
Đ đ E e F f G g H h I i
J j K k L l M m N n Ŋ ŋ
O o P p R r S s Š š T t
Ŧ ŧ U u V v Z z Ž ž

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]