Japonijos–Lietuvos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Japan Lithuania Locator.png

Tarptautiniai JaponijosLietuvos santykiai oficialiai užmegzti 1922 m. gruodžio 20 d., tuometei Japonijos imperijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tarpvalstybinių kontaktų pradžia laikomi 1919 m. sausio 3 d., kai Japonija Lietuvą pripažino de facto.[1]

Japonija pripažino sovietų įvykdytą Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, aneksiją. 1991 m. rugsėjo 6 d. Japonija pripažino atsikūrusios Lietuvos nepriklausomybę, o 1991 m. spalio 10 d. atnaujinti diplomatiniai santykiai. Lietuva savo šalies ambasadą turi Tokijuje bei garbės konsulatus Sapore, Osakoje, Fukujamoje ir Gifu, tuo tarpu Vilniuje yra įsikūrusi Japonijos ambasada.

Santykių istorija iki 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai tarp japonų ir lietuvių XIX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fukuzawa Yukichi

Pirmieji kontaktai tarp Lietuvos ir Japonijos užsimezgė tuometei Japonijai nutraukus savo izoliacionizmo politiką. 1858 m. Rusijos imperijos atstovu Japonijoje paskirtas garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės palikuonis Josifas Goškevičius, dalį savo gyvenimo praleidęs Vilniaus gubernijoje. 1852 m. jis aplankė Japoniją kaip vertėjas derybose dėl santykių tarp Rusijos ir Japonijos užmezgimo, vėliau išleido rusų-japonų žodyną. Laikomas japonistikos pradininku Lietuvos teritorijoje.

Tuo tarpu pirmasis kontaktas iš Japonijos pusės įvyko 1862 m., kuomet rugsėjo 18 d. japonų delegacija, taip vadinamoji Bunkiū misija keliaudama traukiniu iš Sankt Peterburgo į Berlyną pravažiavo Lietuvos teritoriją ir trumpam išlipo Kaune. Šis įvykis yra aprašytas misijos dalyvio valstybės veikėjo ir žurnalisto Jukičio Fukudzavos, kuris misijoje dirbo vertėju.

Vis dėlto dėl Lietuvos geopolitinės padėties ir atstumo ryšiai išliko visiškai minimalūs, apie daugiau netiesioginių ryšių duomenų nėra.

1905–1919 m. laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Steponas Kairys

1905 m. vykusio karo tarp Rusijos ir Japonijos metu dalis lietuvių, kaip carinės Rusijos karių, dalyvavo kovodami mūšiuose. Vienas jų – generolas Silvestras Žukauskas, vadovavęs mūšiams Mandžiūrijoje.[2] Japonijai laimėjus karą, ženkliai išaugo lietuvių inteligentijos, siekiančios autonomijos ar nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos, susidomėjimas Japonija. 1906 m. būsimo socialdemokratų partijos pirmininko ir Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio išleistos trys pirmosios lietuviškos knygelės apie Japoniją. Jose nagrinėjama Japonijos visuomenė, istorija, mąstymo būdas, konstitucija. Šis įvykis neretai laikomas kertiniu japonologijos sklaidai Lietuvoje.[3]

1916 m. rugpjūčio mėnesį keliaudami iš Lietuvos į JAV dvi savaites Japonijoje praleido Martynas Yčas ir Jonas Žilius.[4] 1917 m. grįždamas iš JAV į Lietuvą Japonijoje lankėsi Jonas Šliūpas su dukra Aldona.[5] 1918 m. Lietuvai paskelbus apie valstybingumo atkūrimą buvo aktualus Japonijos imperijos, kaip vienos Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų, prielankumas. Pirmieji diplomatiniai kontaktai prasidėjo pačioje 1919 m. pradžioje.

Santykiai Tarpukario laikotarpiu (1919–1940)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sugiharos namai, buvęs Japonijos konsulatas Kaune.

Japonija de jure pripažino Lietuvą 1922 m. Iki tol tarp Japonijos ir Lietuvos būta nemažai diplomatinių kontaktų, daugiausiai dėl to, kad Japonija buvo Ambasadorių konferencijos, atsakingos už Klaipėdos krašto administravimą, narė. 1925 m. Japonija, kartu su Italija, Didžiąja Britanija ir Prancūzija ratifikavo Klaipėdos konvenciją, kuria buvo nustatytas Klaipėdos krašto, kaip autonominio regiono, priklausančio Lietuvai, statusas.

Dėl geografinės padėties ir kitų priežasčių santykiai tarp šalių glaudžiai vystomi nebuvo. Vis dėlto Lietuvoje buvo gan populiarus japonų kovos menas džiudžitsu, kurio 1929–1930 m. Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje buvo mokoma kaip privalomos disciplinos. Lietuvos visuomenininkas Matas Šalčius net tris kartus lankėsi Japonijoje. Pirmąjį kartą lankėsi 1919 m., paskutinįjį kartą - 1934 m., ir sugrįžęs į Lietuvą parašė knygą Svečiuose pas keturiasdešimt tautų, kurioje detaliai aprašo ir Japonijos situaciją, kultūrą. Apie Japoniją lietuviškoje spaudoje taip pat rašė nuo 1933 m. ten gyvenęs kunigas Albinas Margevičius.

1929 m. vasario 18 d. tarp Lietuvos ir Japonijos pasirašytas susitarimas dėl vizų panaikinimo, o 1930 m. gegužės 2 d. - Prekybos ir laivininkystės sutartis. 1930 m. Lietuvoje taip pat lankėsi Tautų Sąjungos pasekretoriaus pareigas einantis Jotaro Sugimura[6]. Vis dėlto glaudesni dvišaliai santykiai nesivystė. Japonijai užėmus Mandžiūriją ir tęsiant karinius veiksmus Kinijoje, Tarpukario Lietuvos spauda tai atvaizduodavo neigiamai.

1939 m. Nacių Vokietijai pareiškus ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto, Japonija, nepaisant Klaipėdos konvencijos įsipareigojimų, buvo viena iš Vokietijos pretenzijas parėmusių šalių (Lietuvos neparėmė nė viena signatarė). Tai nesutrukdė tais pačiais metais atidaryti Japonijos konsulato - jis įsteigtas 1939 m. profesoriaus Juozo Tonkūno išnuomotame name Vaižganto g. Būtent konsulate 1940 m. vasarą konsulas Čiunės Sugiharos išdavė didžiąją dalį tranzitinių vizų Lenkijos ir Lietuvos žydams, bėgusiems nuo galimo nacių persekiojimo.

Santykiai okupacijų metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietinė okupacija nutraukė ir po truputį besiplėtojančius dvišalius santykius. Tačiau tikėtina, kad neformalių kontaktų tarp abiejų tautų būta Sibire, kur buvo ištremti ir japonų karo belaisviai ir dalis pietinio Sachalino salos gyventojų.[7] Sovietinės okupacijos metais Japonija buvo viena iš kelių valstybių, nepriklausiusių Varšuvos pakto valstybių, pripažinusių Baltijos valstybes Sovietų Sąjungos dalimi. Vis dėlto nėra žinių, kad tuo laikotarpiu tuometėje Lietuvos TSR būtų lankęsi Japonijos diplomatai, vyriausybės atstovai ar net privatūs svečiai, nes santykiai tarp pačios Japonijos ir TSRS išliko sudėtingi.

Paskutiniaisiais TSRS dešimtmečiais Lietuvoje Japonija domėjosi keletas lietuvių. Romualdas Neimantas (1939-2009) užmezgė santykius su keletu Japonijos mokslininkų, buvo į šią šalį nuvykęs ir parašė savo knygas Gyvenimas ant ugnikalnio (1984), Rytai ir Lietuva (1988) bei Nuo Nemuno iki Fudzijamos (1992). Arvydas Ališauskas, japonų kalbos išmokęs Maskvoje, buvo pirmasis lietuvis vertęs literatūrą iš japonų kalbos. Jam priklauso Sakyo Komatsu, Rieko Nakagawa, Pimei Ogawa kūrinių vertimai.

Nors sovietmečiu santykiai tarp Lietuvos ir Japonijos neplėtoti, Atgimimo laikotarpiu 1989 m. Klaipėda pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje užmezgė miestų partnerių ryšius su Kudži miestu Ivatės prefektūroje. Santykiai buvo tokie šilti, kad po 1991 m. sausio įvykių, remdamas Lietuvos gyventojų siekį išlaikyti nepriklausomybę, tuometis Kudži miesto meras Jošiakis Kudžis išsiuntė SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui protesto laišką, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją, dėl ko vėliau apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Pažymėtina ir tai, kad per Sausio įvykius Vilniuje būta žurnalistų iš Japonijos, filmavusių tuomečius įvykius, vėliau transliuotus per Japonijos televiziją. Žurnalistai apdovanoti sausio 13-osios atminimo medaliais.

Santykiai tarp atkurtos Lietuvos Respublikos ir Japonijos (nuo 1991 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politiniai ryšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonija atkurtą Lietuvos valstybingumą pripažino 1991 m. rugsėjo 6 d., tą pačią dieną, kai tai padarė ir TSRS, o diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 m. spalio 10 d. Tais pačiais metais Japonijoje apsilankė tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius.

1997 m. Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas lankėsi Japonijoje. Tais pačiais metais Vilniuje atidaryta Japonijos ambasada, 1999 m. - Lietuvos ambasada Tokijuje, tarp šalių pasirašyta bevizio režimo sutartis (pirmiausia ją vienašališkai 1994 m. sausio 25 d. Japonijos piliečiams įvedė Lietuva, o 2000 m. vasario 24 d. pasirašyta abiejų vyriausybių, pasikeičiant notomis).

2000 m. pabaigoje LR ambasados Japonijoje iniciatyva įkurta Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacija įvairiapusiam bendradarbiavimui skatinti. Pirmuoju asociacijos pirmininku tapo Seiiči Mizuno.

2000-2018 m. laikotarpiu įvyko 13 aukšto rango Japonijos pareigūnų apsilankymų Lietuvoje ir 36 aukšto rango Lietuvos pareigūnų apsilankymų Japonijoje.

2006 m. Lietuvoje lankėsi Japonijos užsienio reikalų ministras Taro Aso.

2007 m. Lietuvoje lankėsi Japonijos imperatorius Akihito su žmona Mičiko, o prieš tai, 2001 m., Japonijoje lankėsi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma. Nuo 2008 m. Lietuvoje pastoviai reziduoja ambasadorius, Seime įkurta bendradarbiavimo su Japonija Seimo grupė (pirmoji pirmininkė Vida Marija Čigriejienė, veikia ir dabar), o Japonijos parlamente savo ruožtu veikia Japonijos-Lietuvos parlamentinė grupė (pirmasis vadovas Hirofumi Nakasone, 2008 m. lankęsis Lietuvos Seime). 2009 m. lankėsi Šintaro Ito, užsienio reikalų viceministras.

2005 m. Lietuvos delegacija dalyvavo EXPO parodoje, vykusioje Aiči prefektūroje, kurioje turėjo veikiantį paviljoną. Tais pačiais metais Japonijoje lankėsi premjeras Algirdas Brazauskas.

2010 m. lapkričio mėnesį Japonijoje lankėsi Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, ten susitikęs su Japonijos užsienio reikalų ministru Seidži Maehara, apsilankęs nepriklausomoje administracinėje tyrimo įstaigoje RIKEN (pavaldžiai Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerijai, susitiko su įstaigos prezidentu, Nobelio premijos laureatu Riodži Nojori. 2011 m. gegužės mėn. Lietuvoje lankęsis valstybės sekretorius užsienio reikalams Jutaka Banno aptarė abipusius ir regionius klausimus, susitikdamas su Vyriausybės vadovais, Seimo nariais, Energetikos ministru Arvydu Sekmoku bei viceministre Asta Skaisgiryte-Liauškiene.

2018 m. sausio 13-14 d. Lietuvoje pirmą kartą lankėsi Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė, vizito metu aplankęs Vilnių, buvusį Japonijos konsulatą Kaune ir Trakus.[8] 2018 m. spalio 9‐12 dienomis su atsakomuoju vizitu Japonijoje apsilankė Lietuvos mininistras pirmininkas Saulius Skvernelis, kur susitiko su Japonijos premjeru ir aptarė stiprėjančius dvišalius ekonominius santykius bei saugumo situaciją, lankėsi Hirošimoje esančiame memoriale ir Nagojoje, kur neseniai pastatytas paminklas buvusiam Lietuvos konsului Čiunei Sugiharai.[9]

Lietuvoje gyvenančių japonų ir Japonijoje gyvenančių lietuvių skaičius išlieka mažas, tačiau sparčiai augantis. Japonijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, Japonijoje gyvena 643 lietuviai (2016 m. gruodžio mėnesio duomenys), Lietuvoje - 82 japonai (2017 m. balandžio mėn. duomenys).[10]

Daugiašalis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas bendrų pasaulinio bendradarbiavimo projektų – bendras darbas Afganistane. Lietuvos kariai, vadovavę Provincijos atkūrimo grupei (PAG), kartu su Japonijos civilių komanda nuo 2009 m. kelerius metus atliko Goro provincijos atstatymą ir plėtrą. Tarp įvykdytų darbų – Čagčarano ligoninės atstatymas ir Čagčarano vaikų centro statyba.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Japonistika Lietuvoje ir Lituanistika Japonijoje.

Po nepriklausomybės atkūrimo dvi institucijos Lietuvoje vykdo japonistikos studijas. Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (iki 2018 m. - Orientalistikos centras) vykdo Japonologijos bakalauro programą. Čia dirbantys mokslininkai koncentruojasi ties Japonijos istorijos, kalbos, klasikinės literatūros tyrimais. Čia buvo išleistas Japonų-lietuvių kalbų hieroglifų žodynas (2002, aut. Dalia Švambarytė), Japonų kalbos vadovėlis (2017, aut. Violeta Devėnaitė), Japonijos istorija lietuviškai (2017, Dalia Švambarytė) ir kiti moksliniai darbai. Buvusios VU auklėtinės Gabija Čepulionytė, Ieva Susnytė, Indrė Baronina aktyviai verčia japonų grožinę literatūrą į lietuvių kalbą.

VDU Azijos studijų centre (iki 2009 m. Japonistikos centras) japonistika yra integruota į bakalauro ir magistro programas, orientuotas į Rytų Azijos regiono studijas. Japonų kalbą studijuoja daugiau nei 100 lietuvių studentų (2018 m. duomenimis). Vytauto Didžiojo universitetas yra užmezgęs sutartis su 19 partnerinių universitetų Japonijoje, iš kurių kasmet atvyksta daugiau nei 20 studentų. Čia dirbantys mokslininkai koncentruojasi ties japonų kalbos, visuomenės, politikos tyrimais. Centre buvo išleistas Japonų-lietuvių kalbų žodynas (2016, aut. Aurelijus Zykas), Elektroninis japonų kalbos vadovėlis (2014, aut. Linas Didvalis), Japonijos švelniosios galios klausimams skirta monografija (2017, Aurelijus Zykas) ir kiti moksliniai darbai.

Klaipėdos universitete kurį laiką veikusiame Orientalistikos centre irgi buvo dėstoma japonų kalba, vyko japonų kultūros paskaitos. Šio universiteto dėstytojas Vytautas Dumčius yra išvertęs japoniškos poezijos rinkinius.

Pirmasis lietuvių kalbą mokėjęs japonas buvo Ikuo Murata, kuris į japonų kalbą išvertė keletą pasakų, Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Jono Meko, Valdo Adamkaus knygas. Jis taip pat paruošė Japonų-lietuvių kalbų žodynėlį, o 1999 m. Tamio Janagisava išleido Trumpą lietuvių-japonų kalbų žodyną. Jų darbus tęsia mokslininkė Eiko Sakurai, kuri dėsto lietuvių kalbą Tokijo užsienio studijų universitete, kuriame kasmet mokosi keliasdešimt studentų. Siekiant gerinti švietimo mainus tarp abiejų šalių, šio universiteto iniciatyva 2017 m. VDU buvo įkurtas Global Japan Office, pirmasis toks Šiaurės Rytų Europoje.

Japonų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą galėjo pasirinkti Vilniaus Užupio gimnazijos mokiniai, o tuometis Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjus 1999 m. pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Ricumeikan Keišio mokykla[11].

Tarp Japonijos ir Lietuvos vystomi mokslo ir technologiniai mainai. 2011 m. gegužės mėn. RIKEN ir Lietuvos valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras pasirašė dvišalio bendradarbiavimo sutartį. 2014 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos mokslo tarybos ir analogės Japonijoje‚ Japan Society for Promotion of Sciences.[12] 2016 m. MITA prisijungė prie ES Bendradarbiavimo su Japonija mokslo ir technologijų srityje EIG CONCERT Japan, kur partneriu Japonijos pusėje yra Japonijos mokslo ir technologijų agentūra. 2017 m. kovo 9 d. tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Japonijos medicinos tyrimų agentūros AMED pasirašytas memorandumas, reikšmingas žinių ir technologijų mainams įvairiose biomedicinos srityse.[13]

Ekonominiai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2016 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Japonijos siekė 168 mln. eurų, sparčiai augo ir buvo 30-ta pagal dydį.[12] Nuo 2012 m. dominuoja eksportas iš Lietuvos. Eksportuojami tabakas, maisto produktai, lazeriai, drabužiai, baldai, tekstilė ir kita. Importuojama buitinė technika, plastiko ir gumos gaminiai, chemikalai ir kita.

Metai 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
Eksportas į Japoniją (mln. Eur.) 14 18 26 35 36 48 130 118
Importas iš Japonijos (mln. Eur.) 24 40 24 25 26 38 37 28

Žinomiausi Japonijos investuotojai Lietuvoje – Japan Tobacco International, Nippon Kaiji Kyokai, Fujitsu, Yazaki, Hitachi, Panasonic. Dėl padidėjusių prekybos apimčių įkurta žemės ūkio atašė Japonijoje pareigybė.[14] Pirmuoju atašė paskirtas Deividas Kliučinskas.

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turistų iš Japonijos skaičius Lietuvoje per 2008-2018 metų laikotarpį išaugo beveik keturis kartus ir perkopė 28 tūkst. Lietuvių turistų Japonijoje skaičiai kuklesni – 2016 m. skaičiavimais Japoniją aplankė 4303 turistai.

Į Lietuvą atvykstančių japonų turistų skaičius:[15][16][17][18][19][20]

Metai 2000 2005 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018
Turistai 5649 7437 7654 8528 9465 10079 14526 21118 22674 23028 28100

Bendradarbiavimas gynybos srityje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2016 m. rugpjūčio mėn. 8-11 d. Klaipėdos uoste lankėsi Japonijos savigynos jūrų pajėgų pratybų eskadra, lankėsi apie 750 Japonijos savigynos pajėgų jūrininkų ir civilio personalo, vadovaujamų kontradmirolo Hidetošio Ivasakio. Laivai buvo atviri lankytojams. Japonijos atstovai vizito metu taip pat lankėsi Kaune, Vilniuje ir Medininkuose, dalyvavo bendruose renginiuose su Lietuvos kariuomene, diskutavo apie jūrinį saugumą Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, aptarė tarptautinį bendradarbiavimą.[21]

Japonijos pasiuntinių ir ambasadorių Lietuvoje sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Respublikos ambasada Japonijoje, Tokijuje.

Pasiuntiniai Japonijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939-1940 m. Kaune rezidavo vicekonsulas Čiunė Sugihara.

Nuo 2008 m. Japoniją Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Jų sąrašas:

Garbės konsulai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos garbės konsulatai veikia penkiose Japonijos vietose: Sapore, Osakoje, Gifu, Fukujamoje ir Čiboje.[22]

Japonijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai japonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už nuopelnus Lietuvai iki 2018 m. vasario 14 d. apdovanoti 28 Japonijos piliečiai. Tai didžiausias skaičius lyginant su kitomis Rytų Azijos šalimis.

  • Jošio Nakajama (1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; vienas iš pirmų trijų lietuvišku ordinu apdovanotų japonų[23])
  • Masaru Sato (1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliuu; vienas iš pirmų trijų lietuvišku ordinu apdovanotų japonų[24])
  • Hirošige Šimmi (1992 m. sausio 9 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliuu; vienas iš pirmų trijų lietuvišku ordinu apdovanotų japonų[25])
  • Hirojukis Fuse (1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Mikidžio Ikuma (1992 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Ičiro Tanigučis (1992 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Koiči Hamazaki (1993 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Kenro Nagošis (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Hirojasu Jamadzakis (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Šigejukis Jošida (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Jošihiko Macušima (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Takešis Ivašita (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Kijošigė Segava (1993 m. – Sausio 13-osios atminimo medaliu)
  • Čiunė Sugihara (1993 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi)
  • Sačiko Hatanaka (2000 m. apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi)
  • Koičiro Macuura (2001 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi)
  • Ikuo Murata (2001 m. – LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi)
  • Acušis Takeda (2002 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi)
  • Jošiakis Kudžis (2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi)
  • Tamamis Honma (2006 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu)
  • Hirofumis Nakasonė (2007 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi)
  • Imperatorius Akihito (2007 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine)
  • Imperatorienė Mičiko (2007 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi)
  • Miki Hamanaka-Paulauskas (2008 m. apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi)
  • Šigejukis Hirokis (2013 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi)
  • Džiuničis Kosugė (2013 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi)
  • Makoto Asašima (2017 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi)
  • Makoto Suemacu (2018 m. adpovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi)

Apdovanotųjų lietuvių sąrašas nėra pilnas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p. 717
  2. Žmonės sukūrę Lietuvą. LRT filmų ciklas. Generolas Silvestras Žukauskas.
  3. VDU – Japonijoje išleistos knygos apie Steponą Kairį sutiktuvės
  4. Martynas Yčas. Atsiminimai : nepriklausomybės keliais. Kaunas: Jono ir Martyno Yčų knygų fondas, 1991, p. 207-220
  5. Šliūpų dinastija, Lietuviškas žodis
  6. 12_LCVA_P-22076, Diplomatijos ženklai Kauno mieste, diplomatiniskaunas.lt
  7. Japonijos karo belaisvių laiškai iš Gulago. BalticAsia, 2014 m. kovo 17 d.
  8. Į Lietuvą atvyko Japonijos premjeras
  9. S. Skvernelis ir Japonijos premjeras pasidžiaugė išaugusia dvišale prekyba
  10. リトアニア共和国(Republic of Lithuania), Japonijos užsienio reikalų ministerija
  11. Japonija, Lietuviuzodynas.lt
  12. 12,0 12,1 „Japonija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Nuoroda tikrinta 2018-02-20. 
  13. Lietuva bendradarbiaus su Japonijos medicinos tyrimų agentūra AMED, Sveikatos apsaugos ministerija, 2017 03 10
  14. Žemės ūkio atašė: iš Kauno – į Japoniją
  15. Turizmas Lietuvoje 2002, Lietuvos statistikos departamentas
  16. Turizmas Lietuvoje 2006, Lietuvos statistikos departamentas
  17. Turizmas Lietuvoje 2011, Lietuvos statistikos departamentas
  18. Turizmas Lietuvoje 2014, Lietuvos statistikos departamentas
  19. Turizmas Lietuvoje 2017, Lietuvos statistikos departamentas
  20. Rekordiniai metai Lietuvos turizmui, Keliauk Lietuvoje
  21. Į Klaipėdą atplaukia Japonijos eskadra, Vakarų ekspresas
  22. Atidarytas penktasis Lietuvos garbės konsulatas Japonijoje, Lietuvos Respublikos ambasada Japonijoje, 2019.05.26
  23. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos prezidentė
  24. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos prezidentė
  25. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos prezidentė
  26. Vytautui Grubliauskui skiriamas „Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir rozete” apdovanojimas, Embassy of Japan in Lithuania, February 1, 2019
  27. Visvaldui Matijošaičiui skiriamas „Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir rozete“ apdovanojimas, Embassy of Japan in Lithuania, May 21, 2019

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.