Rusijos-Japonijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Japonijos laivyno flagmanas „Mikasa“ Jokosukos muziejuje
Rusijos kreiseris „Variagas“
Cusimos mūšio schema
Port Artūro puolimas

Japonijos–Rusijos karas19041905 m. vykęs Japonijos ir Rusijos karas dėl Mandžiūrijos ir Korėjos kontrolės. Karas prasidėjo japonų antpuoliu prieš Port Artūrą 1904 m. vasario mėn. ir baigėsi Rusijos pralaimėjimu 1905 m. rudenį. Pagrindiniai karo teatrai buvo Pietų Mandžiūrija, ypač teritorija aplink Liaodongo pusiasalį ir Mukdeną, jūros aplink Korėją, Japoniją ir Geltonoji jūra.

Tai buvo pirmasis didelis karas po keleto dešimtmečių pertraukos, kuriame buvo naudojama naujausia ginkluotė: toliašaudė artilerija, šarvuočiai, minininkai.

Prielaidos ir priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoje imperatoriaus Nikolajaus II valdymo pusėje Rusijos politikoje vyravo Tolimųjų Rytų problematika, "didžiosios Azijos programos" realizavimas. Susitikimo su imperatoriumi Vilhelmu II Revalyje metu Rusijos imperatorius atvirai pareiškė, kad Rusijos įtakos Rytų Azijoje stiprinimą laiko "Savo valdymo užduotimi". Pagrindine kliūtimi Rusijos vyravimui Tolimuosiuose Rytuose buvo Japonija[1], o neišvengiamą susidūrimą su ja Nikolajus II numatė ir ruošėsi jam tiek diplomatinėmis, tiek karinėmis priemonėmis (susitarimas su Austrija ir santykių su Vokietija pagerinimas užtikrino Rusijos užnugario saugumą; Sibiro kelio statyba ir laivyno stiprinimas sudarė materialines galimybes karui), tačiau Rusijos valdančiuosiuose sluoksniuose vyravo viltis, kad Rusijos jėgos baimė sutrukdys Japonijai pulti tiesiogiai.

Nuo XIX a. vidurio Japonijoje prasidėjo plačios permainos. Iki tol izoliuota šalis, po Meidži restauracijos 1868 m., sparčiai modernizavosi. XIX a. dešimtajame dešimtmetyje Japonija perėjo prie išorinės ekspansijos, visų pirma geografiškai artimoje Korėjoje, kuri tuomet buvo vasaline Kinijos valstybe. 1876 m. sausį Japonija į Seulą nusiuntė tris kanonieres ir privertė Korėją sudaryti prekybos sutartį bei užmegzti diplomatinius santykius.

Tai sukėlė 1894–1895 m. Japonijos–Kinijos karą, kurio metu Japonija visiškai sutriuškino Kiniją. Šimonosekio sutartimi, kuri užbaigė karą, Kinija atsisakė visų savo teisių į Korėją ir perdavė Japonijai keletą teritorijų, įskaitant Liaodongo pusiasalį ir Port Artūro uostą Mandžiūrijoje. Šie pasiekimai sustiprino Japonijos galią ir įtaką, o tai neatitiko Europos didžiųjų valstybių interesų[2], dėl to Vokietija, Rusija ir Prancūzija privertė Japoniją pasitraukti iš Liaodongo pusiasalio. 1897 m. gruodžio 4 d. Rusija okupavo Port Artūro uostą prie Geltonosios jūros ir 1898 m. kovo mėn. uostą ir pietinę Liaodongo pusiasalio dalį išsinuomavo 25 metams. Jame buvo įrengta Port Artūro karinė bazė, tapusi neužšąlančiu uostu Rusijos Ramiojo vandenyno laivynui. Tai, kad Rusija faktiškai atėmė iš Japonijos karo metu užimtą Liaodongo pusiasalį, lėmė naują Japonijos militarizacijos bangą, kuri jau buvo nukreipta prieš Rusiją.

Rusija taip pat stiprino savo įtaką Mandžiūrijoje. 1896 m. Kinija suteikė Rusijai teisę pratęsti Transsibiro geležinkelį per Mandžiūriją iki Vladivostoko. Rusijos imperijos kariuomenė, dalyvaudama slopinant Boksininkų sukilimą, 1900 m. užėmė Mandžiūriją. Į Japonijos reikalavimus išvesti kariuomenę Rusija, laikydama ją silpna priešininke, menkai tereagavo.

Jėgos[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš prasidedant karui Japonija turėjo apie 375 000 karių, 156 karo laivus, Rusija Tolimuosiuose Rytuose – 98 000 karių, 72 laivus. Japonijos kariuomenei vadovavo Ivao Ojama, kariniam laivynui – Heihaširas Togo. Rusijos imperijos kariuomenei iš pradžių vadovavo E. Aleksejevas, nuo 1904 m. spalio iki 1905 m. kovo – Aleksejus Kuropatkinas, vėliau – N. Linevičius. Rusijos kariniam laivynui vadovavo Stepanas Makarovas, nuo 1904 m. gegužės mėn – Vilhelmas Vitheftas.

Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

1904 m. vasario 6 d. Japonija nutraukė diplomatinius santykius su Rusija. 1904 m. vasario 89 naktį Japonijos laivai puolė Rusijos eskadrą netoli Port Artūro, kur buvo sutelkta didžioji Rusijos laivyno dalis. Bet tik 1904 m. vasario 10 d. Japonija paskelbė karą Rusijai.

Karo pradžioje japonai įgijo persvarą jūroje. 1904 m. vasario 3 d. japonai išsilaipino Korėjoje, užėmė Čemulpo (Inčono) ir Nampo uostus ir judėjo į šiaurę, Jaludziango upės link, kur balandžio–gegužės mėn. laimėjo mūšį. Gegužės mėn. japonai išsilaipino Liaodongo pusiasalyje, o birželio mėn. pradėjo Port Artūro apsiaustį. Prasiveržti į Vladivostoką Rusijos laivams nepavyko. 1904 m. rugpjūčio mėn. mūšį Geltonojoje jūroje laimėjo japonų laivynas. 1905 m. sausio mėn. Port Artūras pasidavė.

1904 m. birželio 15 d. Rusijos kariuomenė pralaimėjo mūšį prie Vafangou, 1904 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. – prie Liaojango. 1904 m. spalio bandymas pereiti į kontrpuolimą prie Šahės upės nebuvo sėkmingas. Karo veiksmai sausumoje iš esmės baigėsi Rusijos kariuomenei 1905 m. vasario 3 d. pralaimėjus lemiamą Mukdeno mūšį. Tam tikras viltis Rusijos vyriausybė dar siejo su Baltijos eskadra, kuri nuo 1904 m. rugsėjo mėn. plaukė į Vladivostoką, bet ši 1905 m. gegužės buvo sunaikinta Cušimos mūšyje.

Karo reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1905 m. rugpjūčio JAV prezidentui T. Ruzveltui tarpininkaujant Portsmute (JAV) vyko taikos derybos. Japonijos–Rusijos karas baigėsi 1905 m. rugsėjo mėn. pasirašyta Portsmuto taika. Korėja buvo pripažinta Japonijos įtakos sferai. Rusija perleido Japonijai Liaodongo pusiasalio nuomos teises, Pietų Mandžiūrijos geležinkelio pietinę dalį nuo Port Artūro iki Čangčuno, Sachalino pietinę dalį ir išvedė kariuomenę iš Mandžiūrijos. Šiaurės rytų Azijoje įsitvirtino Japonija, po karo įgijusi didžiosios valstybės statusą. Išryškėjo Rusijos ekonominis ir karinis atsilikimas, smuko jos tarptautinis autoritetas. Netrukus po karo Rusijoje kilo 1905–1907 m. revoliucija.[3]

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Japonijos–Rusijos kare dalyvavo apie 3000 lietuvių karių ir karininkų. Tarp pasižymėjusių buvo Borisas Adomavičius, Antanas Ričardas Druvė, Jonas Galvydis-Bykauskas, Antanas Kaškelis, Maksimas Katchė, Konstantinas Kleščinskis, Juozas Kraucevičius, Kiprijanas Kondratavičius ir daugelis kitų, po 1918 m. savo karinę patirtį galėjusių pritaikyti ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • D. Walder. The Short Victorious War. Russo-Japanese Conflict 1904-05. London, 1975
  • J. N. Westvood. Russia Against Japan 1904-05. New York, 1986.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Боханов А. Н. Николай II / А. Н. Боханов. — М.: Вече, 2008. — 528 с.: ил. — (Императорская Россия в лицах). ISBN 978-5-9533-2541-7, стр. 148
  2. Боханов А. Н. Николай II / А. Н. Боханов. — М.: Вече, 2008. — 528 с.: ил. — (Императорская Россия в лицах). ISBN 978-5-9533-2541-7, стр. 147
  3. Rusijos-Japonijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 561 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Rusijos-Japonijos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka