Jukio Mišima

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jukio Mišima
Yukio Mishima.jpg
Jukio Mišima, 1956 m.
Gimė: 1925 m. sausio 14 d.
Tokijas, Japonija
Mirė: 1970 m. lapkričio 25 d.
Tokijas, Japonija
Tautybė: japonas
Tėvas: Adzusa Hiraoka
Motina: Šidzue Hiraoka
Sutuoktinis(-ė): Joko Sugijama
Vaikai:

Noriko Tomita
Ičiro Hiraoka

Veikla: rašytojas, dramaturgas, poetas, novelistas

Jukio Mišima (jap. 三島 由紀夫, tikrasis vardas – Kimitake Hiraoka, jap. 平岡 公威, 1925 m. sausio 14 d. – 1970 m. lapkričio 25 d.) – žymus japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Vienas ryškiausių XX a. Japonijos literatų, išgarsėjęs tiek savo nihilistiniais kūriniais, tiek ritualine savižudybesepuku – ir jos aplinkybėmis. Jis tris kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premija.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mišima gimė Tokijuje, valstybės tarnautojo Adzusa Hiraoka šeimoje. Iki 12 metų rašytojas gyveno senelės namuose, kuri įskiepijo jam meilę literatūrai ir teatrui bei savo gimtosios šalies tradicijoms. Vėliau tai turėjo didelę įtaką Mišimos kūrybai. 1931 m. įstojo į elitinę Gakusiuin mokyklą Tokijuje.[2] Būdamas 16 metų parašė savo pirmąjį kurinį „Žydintys miškas“. 1944-1947m. studijuodamas Tokijo universitete rašytojas įgijo advokato specialybę, tačiau pagal savo profesiją jis dirbo mažiau nei metus ir nuo to laiko jis visiškai atsidavė literatūros kūrimui. 1951-1952 m. rašytojas leidosi į kelionę aplink pasaulį, kuri pakeitė jo kūrybinį stilių ir požiūrį į gyvenimą. Nuo 1955 m. Mišima pradeda domėtis nacionaliniais kovos menais – kendo, karate taip pat kultūrizmu ir boksu. 1958 m. jis vedė Joko Sugijama, žinomo klasikinės japonų tapybos meistro Jasuši Sugijama dukrą. 1967 m. rašytojas įkūrė „Skydo draugiją“, tai buvo sukarinta organizacija.

Ritualinė savižudybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1970 m. lapkričio 25 dieną Mišima, jau būdamas garsus Japonijos rašytojas, kartu su keturiais savo Skydo Draugijos nariais oficialaus vizito pretekstu apsilankė pas Ičigajos regiono karinės stovyklos komendantą. Patekę į būstinę, jie paėmę komendantą įkaitu, pririšo jį prie kėdės ir užsibarikadavo kambaryje. Po to rašytojas išėjo į balkoną ir pasakė apačioje susirinkusiems kariams iš anksto paruoštą kalbą, turėjusią įkvėpti juos ankstesnės, imperialistinės Japonijos atkūrimui, iš esmės – revoliucijai. Tačiau Mišima buvo nušvilptas, galiausiai per triukšmą jo visai nebesigirdėjo. Tuomet, kai tapo aišku, jog perversmas nepavyko, jis grįžo atgal į kambarį, kur įvykdė sepuku persirėždamas pilvą tanto peiliu. Ritualo dalis – galvos nukirtimas – buvo patikėta Skydo Draugijos nariui Masakacu Moritai, tačiau šiam neužteko ryžto ar drąsos ir po kelių bandymų jis perdavė kataną Hirojasu Kogai. Tuomet Morita taip pat pasidarė sepuku, jam irgi asistavo Koga.

Mišima sako savo paskutinę kalbą kariams, 1970 m.

Šį įvykį Jukio Mišima pradėjo ruošti bent prieš metus, tačiau niekas, išskyrus Skydo Draugijos narius, apie tokius rašytojo planus nenutuokė. Jo biografas John Nathan mano jog perversmas buvo tik dingstis sepuku apie kurį Jukio mastė jau seniai.[3] Jukio Mišima paliko pinigų dalyvavusių narių teisinei gynybai. Šie buvo nuteisti ketveriems metams kalėti tačiau paleisti po kelių mėnesių už gerą elgesį.[4]

Debiutinis romanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaukės išpažintis“ – debiutinis rašytojo romanas, kuris šokiravo Japonijos visuomenę savo atvirumu, seksualumu, dramatizmu ir tuo, jog buvo paliesta tema, apie kuria nebuvo priimtina viešai kalbėti, – homoseksualumo tema. Tai nulėmė dideli romano populiarumą bei pelnė daugelio kritikų palankumą. “Kaukės išpažintis“ – vienas garsiausių šio autoriaus romanų tiek Japonijoje, tiek už jos ribų.

Knygoje yra pasakojama pirmuoju asmeniu, autorius paliečia tokias temas, kaip asmenybės formavimas ir tapsmas, savojo Aš ieškojimas, meilė ir disharmonija su supančiu jį pasauliu. Pagrindinio veikėjo atradimai ir praradimai, proto ir jausmų kova, drąsa ir drovumas, mirties išaukštinimas ir jos baimė. Romaną galima suskirstyti į tris dalis: pagrindinio veikėjo vaikystė, mokykloje praleisti metai, kai jis atranda savo polinkius į homoseksualumą, ir prisirišimas prie merginos, kurį jis palaiko meile. Romanas iš dalies yra autobiografinis, jame labai atvirai pasakojama apie laipsnišką autoriaus savo seksualinės orientacijos suvokimą.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jukio Mišimos bibliografinį sąrašą sudaro romanai, novelės, apsakymai bei literatūriniai esė, taip pat pjesės, kurios buvo parašytos tiek šiuolaikiniu stiliumi, tiek klasikiniu japonų teatro stiliumi, ypatingai kabuki ir noh. Bendrai Mišima parašė 34 romanus, apie 50 pjesių, 25 trumpas istorines knygas, bent 30 esė, vieną libretą bei keletą kitų žanrų kūrinių. 1988 m. leidykla „Šinčiošia“ įkūrė premiją Jukio Mišimos vardu, rašytojo atminimui pagerbti.[5]

Leidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanai

* 1949 — 仮面の告白 / Kamen no Kokuhaku / Kaukės išpažintis
* 1950 — 愛の渇き / Ai no kawaki 
* 1951 — 夏子の冒険 / Natsuko no bōken 
* 1951 — 禁色 / Kinjiki 
* 1952 — にっぽん製 / Nipponsei 
* 1953 — 秘楽 / Higyō 
* 1954 — 潮騒 / Shiosai 
* 1955 — 女神 / Megami 
* 1955 — 沈める瀧 / Shizumeru taki 
* 1956 — 永すぎた春 / Nagasugita Haru
* 1956 — 金閣寺 / Kinkaku-ji / Auksinė šventykla

Kūrinių ciklas

豊饒の海 /Hōjō no Umi 
* 1967 — 春の雪 / Haru no Yuki 
* 1968 — 奔馬 / Honba 
* 1970 — 暁の寺 / Akatsuki no Tera 
* 1971 — 天人五衰 / Tennin Gosui 

Vertimai į lietuvių kalbą:

  • Kaukės išpažintis : romanas / iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. Vilnius: Versus aureus, 2004. - 229, p. ISBN 979-9955-60-131-8

Spektaklis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jukio Mišima. AUKSINĖ ŠVENTYKLA (Nepriklausomas projektas). Režisierė – Eglė Mikulionytė. Monospektaklio atlikėjas – Kęstutis Marčiulynas, dzen vienuolis (Bo Haeng SN)[6]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]