Michailas Gorbačiovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Michailas Sergejevičius Gorbačiovas
rus. Михаи́л Серге́евич Горбачёв
Sovietų Sąjungos vadovas, prezidentas
RIAN archive 850809 General Secretary of the CPSU CC M. Gorbachev (crop).jpg
Gimė: 1931 m. kovo 2 d. (84 metai)
Privolnojės kaimas, Stavropolio kraštas,
Rusijos TFSR
Tautybė: rusas
Sutuoktinis(-ė): Raisa Gorbačiova
Sovietų Sąjungos prezidentas
Kelintas: 1
Ėjo pareigas: 1990 m. kovo 15 d. -
1991 m. rugpjūčio 24 d. (1 metai)
Ankstesnis: Konstantinas Černenka
SSKP generalinis sekretorius
Ėjo pareigas: 1985 m. kovo 11 d. -
1991 m. rugpjūčio 24 d. (6 metai)
Ankstesnis: Konstantinas Černenka
Kiti postai
SSRS AT prezidiumo pirmininkas
Kelintas: 12
Ėjo pareigas: 1988 m. spalio 1 d. -
1989 m. liepos 15 d. (1 metai)
SSRS AT pirmininkas
Ėjo pareigas: 1989 m. gegužės 25 d. -
1990 m. kovo 15 d. (9 mėn.)
Alma mater: Maskvos universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Nobelio taikos premija

Commons-logo.svg Vikiteka: Michailas GorbačiovasVikiteka
Parašas
Gorbachev Signature.svg

Michailas Sergejevičius Gorbačiovas (rus. Михаил Сергеевич Горбачёв, g. 1931 m. kovo 2 d.) yra buvęs Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas. Jis buvo aštuntasis ir paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis, ėjęs SSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas nuo 1985 iki 1991 metų. Iki pat SSRS žlugimo jis ėjo šias valstybės vadovo pareigas - Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas (1988-1989 m.), Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (1989-1990 m.), SSRS prezidentas (1990-1991 m.). M. Gorbačiovas yra vienintelis generalinis sekretorius per visą SSRS istoriją, gimęs po Spalio revoliucijos.

Gorbačiovas gimė Stavropolio krašte ukrainiečių ir rusų valstiečių šeimoje. Paauglystėje dirbo kolektyviniame ūkyje. 1955 metais Maskvos valstybiniame universitete baigė teisę. Studijų metais prisijungė ir aktyviai veikė Komunistų partijoje. 1970 metais buvo paskirtas Stavropolio krašto komiteto pirmuoju partijos sekretoriumi, o 1974 metais - Aukščiausiosios Tarybos pirmuoju sekretoriumi. 1979 metais buvo paskirtas Politbiuro nariu. Praėjus trims metams nuo Leonido Brežnevo mirties, po trumpo Andropovo ir Černenkos tarpuvaldžio laikotarpio, 1985 metais Politbiuras išrinko Gorbačiovą eiti Generalinio sekretoriaus pareigas. Prieš paskyrimą į pareigas, Vakarų spaudoje Gorbačiovas ne kartą buvo minimas kaip jaunesnės kartos atstovas, potencialus šalies lyderis.

Gorbačiovo vykdyta „atvirumo” („glasnost”) ir „pertvarkos” („perestroika”) politika bei SSRS strateginių tikslų perorientavimas prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos. M. Gorbačiovas iš Komunistų partijos atėmė konstitucines šalies valdymo galias. Jo pradėti pertvarkos procesai galiausiai lėmė SSRS žlugimą. 1989 metais Gorbačiovas buvo apdovanotas Otto Hahn Taikos medaliu, 1990 metais tapo Nobelio taikos premijos laureatu, be to jis yra įvairių universitetų garbės daktaras.

Žmona – Raisa Gorbačiova (1932–1999), duktė Irina Virganskaja.

Iškilimas Komunistų partijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Gorbačiovas dalyvavo svarbiame 22-ajame SSRS Komunistų partijos suvažiavime 1961 metų spalį, kuriame Nikita Chruščiovas pareiškė apie planus per 20 metų SSRS bendrasis vidaus produktas (BVP) pasieks ir pralenks JAV bendrajį vidaus produktą. Gorbačiovas Komunistų partijos hierarchijoje kilo veikdamas teritorinėse partijos dalyse. 1963 metais jis buvo paaukštintas ir paskirtas Stavropolio krašto komiteto Partijos organų skyriaus vadovu.[1]

Gorbačiovas 1966 metais

1970 metais M. Gorbačiovas buvo paskirtas SSRS Komunistų partijos organo - Stavropolio krašto komiteto pirmuoju partijos sekretoriumi, ir tapo jauniausiu iš regioninių partijos vadovų šalyje.[1] Eidamas šias pareigas, jis padėjo reorganizuoti kolektyvinius ūkius, pagerinti darbininkų gyvenimo sąlygas, išplėtė jų asmeninių žemės slypų plotą ir suteikė jiems daugiau sprendimo teisių planavimuose.[1]

1971 metais Gorbačiovas tapo SSRS Komunistų partijos Centrinio komiteto nariu. 1974 metais buvo paskirtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir Jaunimo reikalų komisijos pirmininku. 1978 metais, po Fiodoro Kulakovo mirties Gorbačiovas buvo paskirtas TSKP CK sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį.[2] 1979 metais buvo išrinktas kandidatu į Politbiuro, aukščiausio šalies valdymo organo, narius, o 1980 metais tapo visaverčiu jo nariu. Gorbačiovo spartų kilimą partijos hierarchijoje lėmė galingo Komunistų partijos ideologo Michailo Suslovo palaikymas ir globa.[3]

Jurijaus Andropovo valdymo metu (1982-1984 metais) Gprnačiovas tapo vienu iš labiausiai matomų ir aktyviausių Politinio biuro narių.[3] Gorbačiovas, būdamas atsakingas už kadrų politiką, 20 procentų aukščiausios grandies valstybės ministrų ir regioninių gubernatorių pakeitė jaunesniais žmonėmis.

Gorbačiovo pareigos Komunistų partijoje suteikė jam daugiau galimybių išvykti į užsienį. Kelionės padarė didelę įtaką Gorbačiovo politinėms ir socialinėms pažiūroms. 1972 metais jis vadovavo sovietų delegacijai į Belgiją, po trijų metų - delegacijai į Vakarų Vokietiją. 1983 metais jo vadovaujama delegacija Kanadoje susitiko su ministru pirmininku Pierre Trudeau ir Kanados Bendruomenių rūmų ir Senato nariais. 1984 metais Gorbačiovas vyko į Jungtinę Karalystę, kur susitiko su ministre pirmininke Margaret Tečer.

Andropovas mirė 1984 metais, prieš mirtį leisdamas suprasti, kad savo įpėdiniu norėtų matyti M. Gorbačiovą. Tačiau valdžią perėmė Konstantinas Černenka, nors šis sirgo nepagydoma liga.[4] Kitais metais mirus Černenkai, partijos hierarchijai tapo aišku, kad reikalingas jaunesnės kartos lyderis.[5] 1985 metų kovo 11 dieną, praėjus vos trims valandoms po Černenkos mirties, Gorbačiovas buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi.

SSRS Komunistų partijos Generalinis sekretorius[taisyti | redaguoti kodą]

JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas spaudžia vienas kitam rankas JAV-SSRS viršūnių susitikime Vašingtone 1987 metais.

Michailas Gorbačiovas buvo pirmasis Komunistų partijos lyderis gimęs po Rusijos revoliucijos. Kaip faktinis SSRS vadovas, norėdamas reformuoti stagnuojančią partiją ir šalies ekonomiką, pradėjo vykdyti atvirumo (glasnost), pertvarkos (perestroika), demokratizacijos (demokratizatsiya) ir ekonominės plėtros pagreitinimo (uskoreniye) politiką, kuri buvo pristatyta 27-ajame Komunistų partijos suvažiavime 1986 metais.

Vidaus politikos reformos[taisyti | redaguoti kodą]

Gorbačiovui tapus Generaliniu sekretoriumi, jo pagrindinis tikslas buvo atgaivinti nuo Brežnevo valdymo metų stagnuojančią Sovietų Sąjungos ekonomiką.[3] 1985 metais Gorbačiovas teigė, kad ekonomika sustojo ir kad reikalinga jos reorganizacija. Gorbačiovas pasiūlė „neapibrėžtą reformų programą”, kuriai buvo pritarta balandžio mėnesio Centrinio komiteto plenumo metu.[2] Jis reikalavo greitos technologinės modernizacijos ir padidinto pramoninio ir agrikultūrinio produktyvumo. Gorbačiovas taip pat stengėsi reformuoti sovietinę biurokratiją, kad ji būtų efektyvesnė ir labiau klestinti.[3]

Goračiovas gana greitai suprato, kad nepertvarkius visos komunistinės valstybės politinės ir socialinės struktūros, SSRS ekonomikos sutvarkyti beveik neįmanoma.[6] Savo valdymo metu atsirado „valstybinis produkcijos pripažinimas” (gospriyomka)[7], kuris reiškė, kad į SSRS rinką įvedama produktų kokybės kontrolė.[8]

1985 metų kalboje, pasakytoje Leningrade, Gorbačiovas pasisakė už plačią pertvarką. Pertvarka prasidėjo nuo kadrų pokyčių. Ryškiausias pasikeitimas buvo Eduardo Ševardnadzės paskyrimas užsienio reikalų ministru vietoj Andrejaus Gromykos. Gromyka, Vakaruose pagarsėjęs kaip „ponas Nyet” („ponas Ne”), užsienio reikalų ministru dirbo 28 metus ir buvo laikytas senos mąstysenos politiku. Robert D. English pažymi, kad nepaisant Ševardnadzės diplomatinės patirties stokos, jis buvo panašios pasaulėžiūros kaip ir Gorbačiovas, be to jie abu turėjo patirties valdant agrikultūrinį SSRS regioną (Gruzijos SSR), o tai reiškė, kad jie abu nebuvo stipriai susiję su karine pramone.[9]

Politbiuro nariai svarstė daug Gorbačiovo reformistinių idėjų. Viena iš pirmųjų reformų, kurias įgyvendino Gorbačiovas, buvo prieš alkoholį nukreipta kampanija, kuri prasidėjo 1985 metų gegužę. Jos tikslas buvo kovoti su Sovietų Sąjungoje plačiai paplitusiu alkoholizmu. Degtinės, vyno ir alaus kainos buvo pakeltos, o šių gėrimų pardavimas apribotas. Kampanija buvo vykdoma aktyviai, kas lėmė alkoholio produkcijos pardavimo ir valstybės biudžeto įplaukų sumažėjimą.[10] Alkoholio produkcijos pardavimas persikėlė į juodąją rinką, dėl to SSRS prarado maždaug 100 milijardų rublių įplaukų. Tačiau ši programa buvo naudingas pokyčių šalyje simbolis.[10]

Reformų tikslas buvo paremti planinę ekonomiką, o ne pereiti prie rinkos socializmo. 1985 metų vasarą kalbėdamas Rytų Europos komunistinių partijų centrinių komitetų ekonominių reikalų sekretoriams, Gorbačiovas teigė: „Daugelis iš jūsų mūsų problemų sprendimą mato rinkos mechanizmuose, o ne tiesioginiame planavime. Kai kurie iš jūsų rinką laikote jūsų ekonomikų gelbėtoja. Bet, draugai, jums reikia galvoti ne apie gelbėtojus, o apie laivą, o laivas yra socializmas.”[11]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka

  1. 1,0 1,1 1,2 (1985) Current Biography, 1985. New York: The H. W. Wilson Co..
  2. 2,0 2,1 Gorbachev, M. S., Memoirs, 1996 (London: Bantam Books)
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 "Mikhail Gorbachev." Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2 April 2009.
  4. Union of Soviet Socialist Republics at Encyclopedia Britannica
  5. "Mikhail Gorbachev Biography: Glasnost, Perestroika, and Leadership", American Academy of Achievement, 1 February 2005. Nuoroda tikrinta 2 April 2009.
  6. "Михаил Сергеевич Горбачёв (Mikhail Sergeyevičh Gorbačhëv)." Archontology.org: 27 March 2009. Nuoroda tikrinta 3 April 2009.
  7. Chiesa, Giulietto (1991). Time of change: an insider's view of Russia's transformation. I.B.Tauris.
  8. Hosking, Geoffrey Alan (1991). The awakening of the Soviet Union. Harvard University Press.
  9. English, R., D, Russia and the Idea of the West: Gorbachev, Intellectuals and the End of the Cold War, 2000 (Columbia University Press)
  10. 10,0 10,1 Hough, Jerry F. (1997), pp. 124–125
  11. Bialer, Seweryn, and Joan Afferica. "The Genesis of Gorbachev's World", Foreign Affairs 64, no. 3 (1985): 605–644.