Michailas Gorbačiovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Michailas Sergejevičius Gorbačiovas
rus. Михаи́л Серге́евич Горбачёв
Sovietų Sąjungos vadovas, prezidentas
RIAN archive 850809 General Secretary of the CPSU CC M. Gorbachev (crop).jpg
Gimė: 1931 m. kovo 2 d. (84 metai)
Privolnojės kaimas, Stavropolio kraštas,
Rusijos TFSR
Tautybė: rusas
Sutuoktinis(-ė): Raisa Gorbačiova
Sovietų Sąjungos prezidentas
Kelintas: 1
Ėjo pareigas: 1990 m. kovo 15 d. -
1991 m. rugpjūčio 24 d. (1 metai)
Ankstesnis: Konstantinas Černenka
SSKP generalinis sekretorius
Ėjo pareigas: 1985 m. kovo 11 d. -
1991 m. rugpjūčio 24 d. (6 metai)
Ankstesnis: Konstantinas Černenka
Kiti postai
SSRS AT prezidiumo pirmininkas
Kelintas: 12
Ėjo pareigas: 1988 m. spalio 1 d. -
1989 m. liepos 15 d. (1 metai)
SSRS AT pirmininkas
Ėjo pareigas: 1989 m. gegužės 25 d. -
1990 m. kovo 15 d. (9 mėn.)
Alma mater: Maskvos universitetas
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Michailas GorbačiovasVikiteka
Parašas
Gorbachev Signature.svg

Michailas Sergejevičius Gorbačiovas (rus. Михаил Сергеевич Горбачёв, g. 1931 m. kovo 2 d.) yra buvęs Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas. Jis buvo aštuntasis ir paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis, ėjęs SSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas nuo 1985 m. iki 1991 m. Iki pat SSRS žlugimo jis ėjo šias valstybės vadovo pareigas – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas (1988–1989 m.), Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (1989–1990 m.), SSRS prezidentas (1990–1991 m.). M. Gorbačiovas yra vienintelis generalinis sekretorius, per visą SSRS istoriją gimęs po Spalio revoliucijos.

Gorbačiovas gimė Stavropolio krašte ukrainiečių ir rusų valstiečių šeimoje. Paauglystėje dirbo kolektyviniame ūkyje. 1955 m. Maskvos valstybiniame universitete baigė teisę. Studijų metais prisijungė ir aktyviai veikė Komunistų partijoje. 1970 m. buvo paskirtas Stavropolio krašto komiteto pirmuoju partijos sekretoriumi, o 1974 m. – Aukščiausiosios Tarybos pirmuoju sekretoriumi. 1979 metais buvo paskirtas Politbiuro nariu. Praėjus trims metams nuo Leonido Brežnevo mirties, po trumpo Andropovo ir Černenkos tarpuvaldžio laikotarpio, 1985 metais Politbiuras išrinko Gorbačiovą eiti Generalinio sekretoriaus pareigas. Prieš paskyrimą į pareigas, Vakarų spaudoje Gorbačiovas ne kartą buvo minimas kaip jaunesnės kartos atstovas, potencialus šalies lyderis.

Gorbačiovo vykdyta „atvirumo” („glasnost”) ir „pertvarkos” („perestroika”) politika bei SSRS strateginių tikslų perorientavimas prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos. M. Gorbačiovas iš Komunistų partijos atėmė konstitucines šalies valdymo galias. Jo pradėti pertvarkos procesai galiausiai lėmė SSRS žlugimą. 1989 m. Gorbačiovas buvo apdovanotas Otto Hahn Taikos medaliu, 1990 metais tapo Nobelio taikos premijos laureatu, be to jis yra įvairių universitetų garbės daktaras.

Žmona – Raisa Gorbačiova (1932–1999 m.), duktė Irina Virganskaja.

Iškilimas Komunistų partijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Gorbačiovas 1961 m. spalį dalyvavo svarbiame 22-ajame SSRS Komunistų partijos suvažiavime, kuriame Nikita Chruščiovas pareiškė apie planus per 20 metų SSRS bendrasis vidaus produktas (BVP) pasieks ir pralenks JAV bendrąjį vidaus produktą. Gorbačiovas Komunistų partijos hierarchijoje kilo veikdamas teritorinėse partijos dalyse. 1963 m. jis buvo paaukštintas ir paskirtas Stavropolio krašto komiteto Partijos organų skyriaus vadovu.[1]

Gorbačiovas 1966 metais

1970 m. M. Gorbačiovas buvo paskirtas SSRS Komunistų partijos organo – Stavropolio krašto komiteto pirmuoju partijos sekretoriumi, ir tapo jauniausiu iš regioninių partijos vadovų šalyje.[1] Eidamas šias pareigas, jis padėjo reorganizuoti kolektyvinius ūkius, pagerinti darbininkų gyvenimo sąlygas, išplėtė jų asmeninių žemės sklypų plotą ir suteikė jiems daugiau sprendimo teisių planavimuose.[1]

1971 m. Gorbačiovas tapo SSRS Komunistų partijos Centrinio komiteto nariu. 1974 m. buvo paskirtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir Jaunimo reikalų komisijos pirmininku. 1978 m., po Fiodoro Kulakovo mirties, Gorbačiovas buvo paskirtas TSKP CK sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį.[2] 1979 m. buvo išrinktas kandidatu į Politbiuro, aukščiausio šalies valdymo organo, narius, o 1980 m. tapo visaverčiu jo nariu. Gorbačiovo spartų kilimą partijos hierarchijoje lėmė galingo Komunistų partijos ideologo Michailo Suslovo palaikymas ir globa.[3]

Jurijaus Andropovo valdymo metu (19821984 metais) Gorbačiovas tapo vienu iš labiausiai matomų ir aktyviausių Politinio biuro narių.[3] Gorbačiovas, būdamas atsakingas už kadrų politiką, 20 procentų aukščiausios grandies valstybės ministrų ir regioninių gubernatorių pakeitė jaunesniais žmonėmis.

Gorbačiovo pareigos Komunistų partijoje suteikė jam daugiau galimybių išvykti į užsienį. Kelionės padarė didelę įtaką Gorbačiovo politinėms ir socialinėms pažiūroms. 1972 metais jis vadovavo sovietų delegacijai į Belgiją, po trijų metų – delegacijai į Vakarų Vokietiją. 1983 metais jo vadovaujama delegacija Kanadoje susitiko su ministru pirmininku Pierre Trudeau ir Kanados Bendruomenių rūmų ir Senato nariais. 1984 metais Gorbačiovas vyko į Jungtinę Karalystę, kur susitiko su ministre pirmininke Margaret Tečer.

Andropovas mirė 1984 m., prieš mirtį leisdamas suprasti, kad savo įpėdiniu norėtų matyti M. Gorbačiovą. Tačiau valdžią perėmė Konstantinas Černenka, nors šis sirgo nepagydoma liga.[4] Kitais metais mirus Černenkai, partijos hierarchijai tapo aišku, kad reikalingas jaunesnės kartos lyderis.[5] 1985 m. kovo 11 d., praėjus vos trims valandoms po Černenkos mirties, Gorbačiovas buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi.

Vadovavimo SSRS metai[taisyti | redaguoti kodą]

JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas spaudžia vienas kitam rankas JAV–SSRS viršūnių susitikime Vašingtone 1987 metais.

Michailas Gorbačiovas buvo pirmasis Komunistų partijos lyderis, gimęs po Rusijos revoliucijos. Kaip faktinis SSRS vadovas, norėdamas reformuoti stagnuojančią partiją ir šalies ekonomiką, pradėjo vykdyti atvirumo (glasnost), pertvarkos (perestroika), demokratizacijos (demokratizatsiya) ir ekonominės plėtros pagreitinimo (uskoreniye) politiką, kuri buvo pristatyta 27-ajame Komunistų partijos suvažiavime 1986 m.

Vidaus politikos reformos[taisyti | redaguoti kodą]

Gorbačiovui tapus Generaliniu sekretoriumi, jo pagrindinis tikslas buvo atgaivinti nuo Brežnevo valdymo metų stagnuojančią Sovietų Sąjungos ekonomiką.[3] 1985 m. Gorbačiovas teigė, kad ekonomika sustojo ir kad reikalinga jos reorganizacija. Gorbačiovas pasiūlė „neapibrėžtą reformų programą”, kuriai buvo pritarta balandžio mėnesio Centrinio komiteto plenumo metu.[2] Jis reikalavo greitos technologinės modernizacijos ir padidinto pramoninio ir agrikultūrinio produktyvumo. Gorbačiovas taip pat stengėsi reformuoti sovietinę biurokratiją, kad ji būtų efektyvesnė ir labiau klestinti.[3]

Gorbačiovas gana greitai suprato, kad nepertvarkius visos komunistinės valstybės politinės ir socialinės struktūros, SSRS ekonomikos sutvarkyti būtų beveik neįmanoma.[6] Savo valdymo metu atsirado „valstybinis produkcijos pripažinimas” (gospriyomka)[7], kuris reiškė, kad į SSRS rinką įvedama produktų kokybės kontrolė.[8]

1985 m. kalboje, pasakytoje Leningrade, Gorbačiovas pasisakė už plačią pertvarką. Pertvarka prasidėjo nuo kadrų pokyčių. Ryškiausias pasikeitimas buvo Eduardo Ševardnadzės paskyrimas užsienio reikalų ministru vietoj Andrejaus Gromykos. Gromyka, Vakaruose pagarsėjęs kaip „ponas Nyet” („ponas Ne”), užsienio reikalų ministru dirbo 28 metus ir buvo laikytas senos mąstysenos politiku. Robert D. English pažymi, kad nepaisant Ševardnadzės diplomatinės patirties stokos, jis buvo panašios pasaulėžiūros kaip ir Gorbačiovas, be to jie abu turėjo patirties valdant agrikultūrinį SSRS regioną (Gruzijos SSR), o tai reiškė, kad jie abu nebuvo stipriai susiję su karine pramone.[9]

Politbiuro nariai svarstė daug Gorbačiovo reformistinių idėjų. Viena iš pirmųjų reformų, kurias įgyvendino Gorbačiovas, buvo prieš alkoholį nukreipta kampanija, kuri prasidėjo 1985 m. gegužę. Jos tikslas buvo kovoti su Sovietų Sąjungoje plačiai paplitusiu alkoholizmu. Degtinės, vyno ir alaus kainos buvo pakeltos, o šių gėrimų pardavimas apribotas. Kampanija buvo vykdoma aktyviai, kas lėmė alkoholio produkcijos pardavimo ir valstybės biudžeto įplaukų sumažėjimą.[10] Alkoholio produkcijos pardavimas persikėlė į juodąją rinką, dėl to SSRS prarado maždaug 100 milijardų rublių įplaukų. Tačiau ši programa buvo naudingas pokyčių šalyje simbolis.[10]

Reformų tikslas buvo paremti planinę ekonomiką, o ne pereiti prie rinkos socializmo. 1985 m. vasarą kalbėdamas Rytų Europos komunistinių partijų centrinių komitetų ekonominių reikalų sekretoriams, Gorbačiovas teigė: „Daugelis iš jūsų mūsų problemų sprendimą mato rinkos mechanizmuose, o ne tiesioginiame planavime. Kai kurie iš jūsų rinką laikote jūsų ekonomikų gelbėtoja. Bet, draugai, jums reikia galvoti ne apie gelbėtojus, o apie laivą, o laivas yra socializmas.”[11]

Perestroika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Perestroika.
Gorbačiovas prie Brandenburgo vartų 1986 m. vizito Rytų Vokietijoje metu.

1986 metais Michailas Gorbačiovas inicijavo naują perestroikos (liet. pertvarkos) politiką ir ją lydinčias radikalias reformas. 1986 metų vasarį–kovą vykusiame 17-ajame Komunistų partijos suvažiavime buvo pateiktos šios politikos gairės, tačiau jos dar nebuvo iki galo išgrynintos. „Pertvarkos” tikslas buvo įveikti ekonominę stagnaciją, sukuriant patikimą ir efektyvų ekonomikos ir socialinio progreso skatinimo mechanizmą.[12]

Pats Gorbačiovas perestroiką apibūdino kaip tokių veiksnių - demokratijos raidos, socialistinių valstybių savivaldos, privačių iniciatyvų ir kūrybinių pastangų skatinimo, pagerintos tvarkos ir disciplinos, didesnio atvirumo, kritikos ir savikritikos visose visuomenės srityse, visumą. Pasak jo, perestroika yra susijusi su didžiausia pagarba individui ir dėmesiu asmens orumui.[12]

Pokyčiai šalies viduje tęsėsi. 1987 m. jaunas Armėnijos Hrazdano regioninės Komunistų partijos pirmasis sekretorius Hayk Kotanjian Armėnijos TSR Komunistų partijos Centrinio komiteto plenumo metu rėžė ugningą kalbą, sukritikuodamas nevaldomą korupciją Armėnijos Komunistų partijos aukščiausiuose ešelonuose, sukompromituodamas Armėnijos TSR Komunistų partijos pirmąjį sekretorių Kareną Demirčjaną ir ragindamas jį atsistatydinti. Simboliškai, 1986 m gruodį Gorbačiovas pakvietė intelektualą Andrejų Sacharovą grįžti iš jo šešerius metus trukusios vidinės tremties Gorkyje. Tą patį mėnesį pasirodė pirmieji tautinių sąjūdžių, kurie savo kulminaciją pasiekė paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais, požymiai. Po Gorbačiovo sprendimo pakeisti Dinmuchamedą Kunajevą kaip Kazachstano TSR Komunistų partijos pirmąjį sekretorių, prasidėjo Želostkano riaušės.

1987 metų sausį SSRS Komunistų partijos Centrinio Komiteto plenumo metu buvo sukonkretinto Gorbačiovo politinės reformos. Buvo pritarta pasiūlymams, kad rinkimuose galėtų dalyvauti daugiau kandidatų, ir kad į valdžios postus galėtų būti skiriami nepartiniai asmenys. Gorbačiovas buvo pirmasis pasiūlęs kooperatyvų plėtros idėją. 1987 m. birželį buvo priimtas įstatymas suteikiantis įmonės daugiau nepriklausomybės. Tais pačiais metais buvo reabilituota daugybė Josifo Stalino oponentų. Tai buvo 1956 metais, po Lenino Testamento paskelbimo, prasidėjusios destalinizacijos proceso dalis.

Glasnost[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Glasnost.

1988 metais Gorbačiovas pradėjo vykdyti politiką, kurį buvo žinoma pavadinimu glasnost (liet. atvirumas). Šios politikos dėka SSRS piliečiams buvo suteikta daugiau iki tol nebuvusių teisių, įskaitant didesnę žodžio laisvę. Žiniasklaida tapo daug mažiau kontroliuojama, tūkstančiai politinių kalinių ir disidentų buvo paleista į laisvę. Gorbačiovo vykdomos politikos tikslas buvo daryti spaudimą konservatyviajam Komunistų partijos flangui, kuris priešinosi jo ekonomikos pertvarkymo politikai. Be to, jis tikėjosi, kad dėl didesnio atvirumo, dalyvavimo ir daugiau diskusijų SSRS piliečiai palaikys jo reformų iniciatyvas. Tačiau tuo pat metu, jis atvėrė kelią jo paties ir jo reformų viešai kritikai.[2]

Kooperatyvų įstatymas, įsigaliojęs nuo 1988 metų gegužės, buvo radikaliausia Gorbačiovo eros ekonominė reforma. Pirmą kartą po Lenino naujosios ekonominės politikos, įstatymu leista turėti privatų verslą paslaugų, pramonės ir užsienio prekybos sektoriuose. Iš pradžių įstatymas verslo savininkams numatė didelius mokesčius ir įdarbinimo ribojimus, tačiau kai kurios SSRS respublikos į šiuos apribojimus nekreipė dėmesio. Vėliau tie patys apribojimai buvo peržiūrėti, kad būtų paskatintas privataus sektoriaus aktyvumas. Remiantis naujuoju įstatymu, buvo pradėta ir stambiųjų visasąjunginių pramonės organizacijų restruktūrizacija. Aeroflot buvo padalinta, o jos dalys galiausiai tapo nepriklausomomis avialinijų kompanijomis. Šios naujais susikūrusios autonominės verslo organizacijos buvo skatinamos ieškoti užsienio investicijų.

1988 m. birželį SSRS Komunistų partijos suvažiavime Gorbačiovas pristatė naujas radikalias reformas, skirtas sumažinti partijos įtaką valdžios aparatui. Jis pasiūlė, kad šalies vykdomąja valdžią perimtų prezidentas, o įstatymų leidžiamoji valdžia būtų naujo organo - Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo, rankose. Visuotiniai rinkimai į liaudies deputatų suvažiavimą buvo organizuoti 1989 metų kovo-balandžio mėnesiais. Tai buvo pirmieji laisvi rinkimai Sovietų Sąjungoje nuo 1917 metų. 1989 m. gegužės 25 d. Gorbačiovas tapo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku (arba valstybės vadovu).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 (1985) Current Biography, 1985. New York: The H. W. Wilson Co..
  2. 2,0 2,1 2,2 Gorbachev, M. S., Memoirs, 1996 (London: Bantam Books)
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 "Mikhail Gorbachev." Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2 April 2009.
  4. Union of Soviet Socialist Republics at Encyclopedia Britannica
  5. "Mikhail Gorbachev Biography: Glasnost, Perestroika, and Leadership", American Academy of Achievement, 1 February 2005. Nuoroda tikrinta 2 April 2009.
  6. "Михаил Сергеевич Горбачёв (Mikhail Sergeyevičh Gorbačhëv)." Archontology.org: 27 March 2009. Nuoroda tikrinta 3 April 2009.
  7. Chiesa, Giulietto (1991). Time of change: an insider's view of Russia's transformation. I.B.Tauris.
  8. Hosking, Geoffrey Alan (1991). The awakening of the Soviet Union. Harvard University Press.
  9. English, R., D, Russia and the Idea of the West: Gorbachev, Intellectuals and the End of the Cold War, 2000 (Columbia University Press)
  10. 10,0 10,1 Hough, Jerry F. (1997), pp. 124–125
  11. Bialer, Seweryn, and Joan Afferica. „The Genesis of Gorbachev’s World“, Foreign Affairs 64, no. 3 (1985): 605–644.
  12. 12,0 12,1 Kishlansky, Mark (2001), p. 322

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]