Nemuno sala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°53′32″N 23°54′37″E / 54.89222°N 23.91028°E / 54.89222; 23.91028

Parkas Nemuno saloje. Horizonte – Vytauto bažnyčia
Tiltas į salą iš A.Mickevičiaus g. Toliau – Simono Daukanto tiltas

Nemuno (Karmelitų) salasala Kauno miesto centrinėje dalyje (Naujamiestyje), dešiniajame Nemuno krante. Atskirta kanalu nuo Karaliaus Mindaugo prospekto. Į salą veda 4 tiltai (pasroviui):

Šalia salos įsikūrusi gaisrinė, nebaigtas statyti „Respublikos“ viešbutis, „Akropolio“ prekybos ir pramogų centras, Karmelitų bažnyčia.

Salos ilgis apie 1,5 km. Saloje suformuoti du sklypai, kuriems suteikti adresai Karaliaus Mindaugo pr. 50 ir 50a. Savininkas – Kauno miesto savivaldybė (sklypas valdomas panaudos teise). [1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau seniausiuose žemėlapiuose fiksuojama didelė sala Nemune ties Kaunu. Užstatymo saloje nebuvo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1917 m. kaizerinė vokiečių kariuomenė greta Naujamiesčio įkūrė žiemos uostą, kuriame laivai turėjo būti apsaugoti nuo ledonešio. Ties Karmelitų bažnyčia siaura upės prataka nuo Nemuno buvo atskirta žemės pylimu. Iš pratakos susidarė apie 70 m pločio vandens kanalas-įlanka. Iš geležinkelio stoties palei Nemuno krantą atvesta geležinkelio atšaka į susidariusį pusiasalį. Žiemos uostas tapo patogia garlaivių ir baidokų žiemojimo vieta.

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukariu šiaurinėje salos dalyje, buvusioje Nemuno pratakoje, veikė žiemos uostas, o pietinėje, prie Nemuno upės, įkurta poilsio-sporto zona. Uostas buvo plečiamas: saloje pastatytos papildomos geležinkelio atšakos, sandėliai, remonto dirbtuvės, sutvirtintos krantinės. 1920 m. gilintas Nemuno dugnas ties įplaukimu į Žiemos uostą.

To meto spaudoje žiemos uostas aprašomas taip: „Pakrantė tęsiasi iki 2000 metrų, žiemos uostas, vokiečių pastatytas karo metu, gali sutalpinti visą upės laivyną: uosto aikštė turi arti 500 metrų, yra privažiuojamieji geležinkeliai plačiomis ir siauromis vėžėmis, yra 3 pakeliamieji kranai: 1 garinis pajėgos iki 15 tonų ir 2 motoriniai po 6000 tonų ir didelis plotas kroviniams sukrauti. Aukščiau uosto, prie kranto geležinkelio šakos, apie 900 metrų yra medinė prieplauka. <...> Prie uosto yra nedidelės dirbtuvės.“ [2]

1935 m. įrengtas krantinės ruožas nuo S. Daukanto iki I. Kanto gatvės. 1936 m. netoli salos, prie Geležinkelio tilto, atidaryta keleivinė prieplauka, nors naudotasi ir senąja prieplauka prie Vytauto bažnyčios. Pietrytinėje salos dalyje veikė paplūdimys ir viena oficialių miesto maudyklų. Nemuno saloje įsikūrė Lietuvos jachtklubas (1921 m.), plaukimo sporto centras. Vakariniame salos kampe įrengtas atskirtas nuo Nemuno plaukimo baseinas. Nuo kranto į salą kursavo keltas.

Nemuno upėje vyko įvairios šventės. 1936 m. gegužės 16 d. surengtas iliuminuotų valčių karnavalas, kurio pasižiūrėti susirinko daugiau nei 30 tūkst. žmonių. Tuo metu pradėjo formuotis visuomenės nuomonė, kad miesto centre ne vieta įmonėms, neatitinkančioms išvaizdos standartų. [3]

Sovietmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pėsčiųjų tiltas prie Maironio g.

Po Antrojo pasaulinio karo dar kurį laiką veikė Žiemos uostas, tačiau apie 70-uosius metus uostas buvo iškeltas į Vilijampolę, o pusiasalis pavadintas miesto poilsio parku. Nors jo rytinėje dalyje kurį laiką veikė sendaikčių turgus, jį panaikinus ši teritorija tapo oficialiu sąvartynu. Apie 30 ha plotas buvo apleistas ir mažai naudojamas. Vėliau pusiasalį nuo miesto centro atskyrė Pergalės krantinė (dab. Karaliaus Mindaugo pr.).

1974 m. parengtas parko Nemuno saloje projektas. Pagal projektą numatyta sudaryti sąlygas maudytis, plaukioti, kaitintis saulėje, įrengti atvirus maudymosi baseinus. Parką planuota apželdinti gluosniais ir kitais nereikliais lapuočiais medžiais, pagrindinis kraštovaizdžio elementas turėjo likti pievos. Parkas turėjo užimti 28 ha plotą.

1980 m. įvyko konkursas „Karmelitų salos parko išplanavimo projektui parengti“. Jį laimėjo Komunalinio ūkio projektavimo instituto kolektyvo projektas (V. Budvytis, G. Korizna, A. Jačiauskas). Projekte siūlyta formuoti salą, paverčiant ją pramogų centru. Numatytas 3,5 tūkst. vietų amfiteatras, čiuožykla, vasaros kavinė, restoranas, prieplauka, teniso kortai, pliažai. Šie projektai taip ir nebuvo įgyvendinti.

XX a. 9-ajame dešimtmetyje KPI hidraulikos katedroje buvo modeliuojamas ir tiriamas galimas poveikis upės vagai atlikus kanalo ir upės krantinių tvarkymo darbus. Topografiškai išmatuoti 3700 Nemuno vagos vandens gyliai, 1300 kampų. Atliekant tyrimus modeliuose vandens greičiai išmatuoti 4300 kartų. Išanalizavus matavimų ir skaičiavimų medžiagą, paruoštos rekomendacijos. [4] 1988 m. pastatytas pėsčiųjų Simono Daukanto tiltas į Nemuno salą.

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m. gegužės 19 d. Nemuno saloje Kauno miesto gyventojai naujojo tūkstantmečio proga nusifotografavo kolektyviniame portrete. [5]

2008 m. rugsėjo 26 d. Nemuno salos rytinėje dalyje pradėta Kauno arenos statyba. Arena atidaryta 2011 m. rugpjūčio 18 d. Siekiant pagerinti susisiekimą su statoma arena, 2008 m. birželio 3 d. atidarytas automobilių eismui skirtas tiltas. Jis sujungė A. Mickevičiaus gatvę ir Nemuno salą. Projektas pradėtas 2007 m. vasario mėnesį, statybos darbai baigti 2008 m. gegužės mėnesį. Tilto ilgis 60 m, plotis – 13,7 m, dvi eismo juostos. [6] 2009 m. liepos mėn. pradėta dar vieno automobilių tilto į Nemuno salą statyba. Tilto ilgis 89,66 m, plotis – 14,6 m, trys eismo juostos. 2010 m. gruodį antrasis automobilių Karmelitų tiltas į Nemuno salą buvo atidarytas.

Kanalo valymas su žemsiurbe

Senvagė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi kanale (senvagėje) praeityje būta uosto, kuriame buvo vykdomi upių laivų remonto darbai, ilgainiui uždumblėjęs kanalo dugnas tapo stipriai užterštas naftos produktais, sunkiaisiais metalais ir kitomis atliekomis.[7] Dumblui šalinti iš įrengtų jo sėsdintuvų pasinaudota žemsiurbe ir baržomis jo išplukdymui. Darbai buvo vykdomi su pertraukomis 20102012 m.[8] Kanalo valymas ir sutvarkymas vyko nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, todėl buvo sukėlę didelį visuomenės dėmesį dėl galimo neigiamo poveikio aplinkai ir nemalonių kvapų miestiečių sveikatai.[9]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.krda.lt/investments/investobjekt/invobjkaunas/sala
  2. Lietuvos vandens keliai // Lietuva, 1920 m. sausio 20 d., Nr. 15 (297) - 3 psl. [1]
  3. Jurgis Getneris. Kelios urbanistinės gairės „uosto“ kvartalui planuoti // Naujoji Romuva, 1938 m. spalio 2 d., Nr. 39 (401) - 715-716 psl. [2]
  4. Zenonas Vainoras, Narimantas Ždankus. Nemunas tekėjo... laboratorijos modelyje. O kaip jis tekės ties Kaunu? // Statyba ir architektūra, 1987 m. Nr. 4. - 10-11 psl.
  5. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=268352
  6. http://www.kaunotiltai.lt/index.php?cid=531
  7. Nemuno salos kanalo išvalymo darbai
  8. Kanalo valymo darbų trukdžiai
  9. Nemuno krantinės remontą stabdo dvokas