Algirdas Kudzys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Algirdas Kudzys
Gimė 1956 m. liepos 24 d. (67 metai)
Kaune
Sutuoktinis (-ė) Masako
Vaikai Justė, Erika
Veikla inžinierius - statybininkas, diplomatas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos ir Vilniaus politinis bei visuomenės veikėjas
Partija 2000-2001 m. Lietuvos liberalų sajunga
Alma mater

Algirdas Kudzys (g. 1956 m. liepos 24 d. Kaune) – inžinierius – statybininkas, diplomatas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos ir Vilniaus politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1974 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą. 1979 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto statybos fakultetą įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę. 1985 m. Kauno statybos ir architektūros institute apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją (1994 m. nostrifikuotas mokslinis daktaro laipsnis). 1990 m. išvyko stažuotis į Japoniją, 1995 m. Hokaido universitete apgynė Japonijos inžinerinių mokslų daktaro disertaciją, o 2000 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete apgynė technologijos mokslų habilitacinį darbą, suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. 1990 m. suteiktas mokslinis docento vardas.

19791981 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto statybos fakulteto statybinių konstrukcijų laboratorijos inžinerius, 19851990 m. ir 19952001 m. instituto, vėliau Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros fakulteto asistentas, vyresnysis dėstytojas, docentas, profesorius. 19952000 m. statybos kompanijos „Eika“ direktorius inovacijoms. 2000 m. Vilniaus miesto savivaldybės mero pirmasis pavaduotojas, laikinai einantis pareigas meras, 20002001 m. Vilniaus apskrities viršininkas. 20022006 m. pirmasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Japonijoje ir Filipinų Respublikai. Nuo 2007 m. skaitė paskaitas Japonijos universitetuose ir konsultavo statybos klausimais (buvo ir ES delegacijos atstovybės Tokijuje "Europe House" statybos 2007-2011 metais techniniu konsultantu). Nuo 2011 m. kompanijos "Kudzys&Hammers" (nuo 2020 m. kompanijos pavadinimas pasikeitė į "Kudzys&Heath") generalinis direktorius.

20002001 m. Lietuvos liberalų sajungos narys, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

Studijų metais VISI krepšinio rinktinės „Inžinerija“ komandos narys, 1978 m. VISI Sporto klubo pirmininkas, 19791981 m. VISI kultūros klubo pirmininkas. 1979 m. studija apie gelžbetoninių konstrukcijų mazgų darbą atžymėta sąjunginio konkurso diplomu. 1996 m. Vilniaus jaunimo rūmų prezidentas, 19971998 m. Lietuvos jaunimo rūmų prezidentas, 19931995 m. Japonijos architektūros instituto, nuo 1993 m. Japonijos betono instituto narys. 19952006 m. Lietuvos–Japonijos asociacijos viceprezidentas, nuo 2006 m. pabaigos asociacijos valdybos narys – atstovas Japonijoje. 19981999 m. piliečių judėjimo „Vilniaus forumas“ koordinatorius.

Tėvai profesorius Antanas Kudzys ir mokslų daktarė Birutė Kudzienė. Brolis Vytautas Kudzys, buvęs verslininkas. Vaikai Justė (g.1983 m.) ir Erika (g.1996 m.), vaikaitis Rokas (g. 2020 m.).

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausios mokslinio tyrimo sritys: gelžbetonio ir metalinių konstrukcijų sandūros, jų patikimumas, atnaujinimas.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mūrinės konstrukcijos, 1986 m.;
  • Gelžbetoninės ir mūrinės konstrukcijos, su Antanu Kudziu, 1 d. 1988 m., rusų kalba;
  • Gelžbetoninės ir mūrinės konstrukcijos, su kitais, 1992 m.;
  • Konstrukcinė daugiaaukščių gelžbetoninių pastatų jungčių laikysena (Structural behaviour of multistorey concrete buildings), 2002 m., anglų kalba.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2004 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO atminimo ženklu,2006 m. apdovanotas Kauno miesto Santakos garbės ženklu ir Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sporto garbės komandoro ženklu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Kudzys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 195 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]