Josifas Goškevičius

Josifas Goškevičius

Gimė	1814 m. Rečycos apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1875 m. spalio 5 d. Vilniaus gubernija, Rusijos imperija
Tėvas	Antonijus Goškevičius
Motina	Glikerija Goškevič
Sutuoktinis (-ė)	Elizaveta Goškevič Jekaterina Goškevič
Vaikai	Josifas Goškevičius jaunesnysis

Veikla	Rusijos diplomatas, kalbininkas, orientalistas, gamtininkas

Alma mater	Sankt Peterburgo dvasinė akademija
Žinomas (-a) už	japonistikos pradininkas Lietuvos teritorijoje

Žymūs apdovanojimai
medalis 1853-1865 m. karui atminti, Peterburgo mokslų akademija; Demidovo premija (1858 m.)

Josifas Goškevičius (rus. Иосиф Антонович Гошкевич = Josif Antonovič Goškevič, blrs. Іосіф Антонавіч Гашкевіч, g. 1814 m. Rečycos apskrityje, Minsko gubernijoje, m. 1875 m. spalio 5 d. Vilniaus gubernijoje) – baltarusių kilmės kalbininkas, orientalistas, gamtininkas, carinės Rusijos diplomatas, 1858–1865 m. ėjęs pirmojo Rusijos atstovo Japonijoje pareigas. Laikomas japonistikos pradininku Lietuvos teritorijoje^[1].

Gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje Gomelio srityje. Buvo kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. Tėvas – Michailovo cerkvės šventikas Rečyvos apskrityje buvusioje Streličiovo kaimo cerkvėje Antonijus Ivanovičius Goškevičius, motina – Glikerija Jakovlevna Goškevič, brolis Ivanas Antonovičius Goškevičius (Kijevo-Podolės Konstantinovsko cerkvės protojerėjas, pusbrolis Viktoras Goškevičius (istorikas).

1835 m. Josifas baigė mokslus Minsko dvasinėje seminarijoje su pagyrimu ir buvo priimtas į Sankt Peterburgo Dvasinę Akademiją, kurią baigė 1839 m. Darbo tema – „Istorinė atgailos slėpinio apžvalga“ (Историческое обозрение таинства покаяния). Užsiėmė Senojo Testamento litografinio leidinio vertimui iš senovės hebrajų į rusų kalbą. Už Sinodo nesankcionuotą vertimą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Švenčiausiojo Sinodo sprendimu nuo 1839 m. rugpjūčio 29 d. buvo paskirtas į Rusijos dvasinę misiją Kinijai (1839–1848 m.), buvo 12-osios misijos į Pekiną dalyvis. Ten būdamas išleido leidinį „Rusijos dvasinės misijos Pekine darbai“. Netrukus jam buvo paskirtas Stanislovo 3-ojo lygio medalis. Leisdamas laiką Kinijoje daug laiko skyrė kaip gamtininkas; jo surinkta vabzdžių ir drugelių asmeninė kolekcija papildė Rusijos Mokslų Akademijos kolekciją.

1852 m. Azijos departamento direktoriaus L. Seniavino nurodymu J.Goškevičius kaip kinų ir japonų kalbų vertėjas buvo paskirtas į viceadmirolo, generolo adjutanto Jefimijaus Putiatino diplomatinę misiją, susirengusią į Japoniją. J. Putiatino ekspedicija link Nagasakio krantų pajudėjo 1852 m. spalio 7 d., tačiau derybos užtruko iki 1855 m. vasario 7 d., kai tarp Rusijos ir Japonijos buvo pasirašyta sutartis.

1857 m. gruodžio 18 d. gavo „aukščiausią pamaloninimą“ (соизволение) dėl japonų-rusų k. žodyno sudarymo kartu su Tačibana no Kosai.

1857 m. gruodžio 21 d. aukščiausiu pilietinės žinybos įsaku paskirtas pirmuoju Rusijos imperijos konsulu Japonijoje. Pareigas pradėjo eiti 1858 m. lapkričio 5 d. Hakodatėje laive (kliperyje) „Džigitas“. Tais pačiais metais vyko į Edo į šiogūno rezidenciją dėl prekybos ir laivybos sutarties. 1858 m. tapo Demidovo premijos ir Aukso medalio laureatas.

Baigęs konsulo tarnybą 1865 m. grįžo į Rusiją, kur dirbo patarėju Užsienio reikalų ministerijos Azijos departamente.

Vėliau persikėlė gyventi į Vilniaus guberniją. Ten parašė knygą „Apie japonų kalbos šaknis“ (О корнях японского языка), kuri buvo išleista 1899 m.

1871 m. J. Goškevičiui su žmona buvo patvirtinta bajorų kilmė. 1872 m. jie susilaukė sūnaus Josifo, kuris vėliau tapo Vilniaus apskrities teisėju ir išleido knygą „Vilniaus gubernijos valstiečių žemėtvarkos statistinis žinynas“.

Sukaupė didelę biblioteką ir vertingų žemėlapių kolekciją.

Mirė 1875 m. spalio 5 d. Molių kaime dabartiniame Astravo rajone. Kai kurie šaltiniai mirties metus nurodo 1872 m.

Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Goškevičiaus atminimas įamžintas Malio kaime baltarusių skulptoriaus R. B. Grušio. Taip pat pačiame Astravo mieste atidengtas bronzinis biustas, kurio autorius - baltarusių skulptorius Valerijus Januškevičius. Minske Lošycos mikrorajone šio veikėjo vardu pavadinta gatvė. Rusų skulptoriaus Olego Kamovo nulietas biustas pastatytas ir Hakodatės muziejuje.

Goškevičiaus vardu pavadintos ir kai kurios iki tol nežinomos vabzdžių rūšys Pietų Korėjoje.