Džiudžitsu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Džiudžitsu

Džiudžitsu (jp. 柔術 švelnumo menas) - japonų kovos menas, pasižymintis imtynių, laužimo ir smūgiavimo elementais. Pirmiausia džiudžitsu meną studijavo samurajai, norėdami plikomis rankomis apsiginti nuo kardais ginkluotų užpuolikų. Iš džiudžitsu atsirado kiti panašūs menai, kaip aikido ir dziudo.

Sportas turi daug atšakų, vadinamųjų mokyklų (riū). Priklausomai nuo jų iki tam tikro laipsnio leidžiami įvairūs imtyniavimo veiksmai, tokie kaip metimas, sąnarių užlaužimai, sugriebimai, akių dūrimai, kandžiojimai, spyriai ir smūgiai. Be džiudžitsu daugelis mokyklų taip pat moko naudotis ginklais.

Šiais laikais džiudžitsu praktikuojama tiek savo tradicine, tiek šiuolaikine forma. Dziudo kovos menas, praktikuojamas kaip olimpinė sporto šaka, yra Kano Džigoro XIX a. pab. vystytos džiudžitsu mokyklos ir braziliško džiudžitsu derinys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džiudžitsu ištakomis laikomas Sengoku periodas (Muromači laikotarpis), kurio metu inkorporuoti įvairūs ankstesni japoniški kovos menai, pasitarnaujantys kovos lauke, esant artimam kontaktui su priešu, kai ginklai tampa neefektyvūs. Skirtingai nei kaimyninėse Kinijoje ir Okinavoje, Japonijoje kovojimo plikomis rankomis technika rėmėsi daugiausia metimais, imobilizavimu, sąnarių užlaužimu, smaugimu, nes smūgiavimo technikos buvo neefektyvios dėvint šarvus. Pradinės džiudžitsu mokyklos, tokios kaip takenouči-riū, taip pat mokė smūgių atrėmimo ir kontratakos prieš kardus ar ietis naudojant mažesnius ginklus technikų.

XVII a. džiudžitsu įgavo dar daugiau reikšmės dėl neokonfucianizmo plitimo ir jo sąlygoto ginklų ir šarvų atsisakymo, prioritetizuojant plikų rankų technikas savigynai. Džiudžitsu radosi smūgiavimo technikų, įskaitant smūgius į gyvybinius taškus. Tačiau XVIII a. smūgiavimas vėl tapo nežymia džiudžitsu dalimi.

Atšakos ir įtakos kitiems kovų menams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džiudžitsu turi daug atšakų (riū), tačiau žinomiausios senosios mokyklos yra šios:

Džiudžitsu padarė įtaką plėtojantis tokioms sporto šakoms kaip aikido, bartitsu, hapkido, dziudo (ir savo ruožtu braziliškam džiudžitsu bei sambo), kadžiukenbo, krav maga, kapap, vado riū karatė mokyklai ir kenpo.

Džiudžitsu Lietuvoje ir pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijai pakeitus savo izoliacionizmo politiką ir atsivėrus, palaipsniui jos kovos menai ėmė populiarėti už jos ribų. Dėl to Europoje džiudžitsu atsirado XIX a. pab. - XX a. pr. Prie kovos meno propagavimo daug prisidėjo Kacukuma Higaši, kartu su Irvingu Hancock‘u 1905 m. parašęs apie tai 2 knygas.

Lietuvoje džiudžitsu susidomėta jau bent tarpukariu. 1929–1930 metais džiudžitsu meno buvo mokoma Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privalomos disciplinos.[1] Vienas pagrindinių entuziastų ir šio kovos meno pradininkų buvo Vytautas Reivytis, 1936 m. apie tai išleidęs knygą, kurioje aprašęs 130 pagrindinių veiksmų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]