Vilniaus rotušės aikštė
54°40′43″š. pl. 25°17′14″r. ilg. / 54.6787°š. pl. 25.2873°r. ilg.
Rotušės aikštė – viena iš seniausių Vilniaus senamiesčio aikščių.
Didžioji gatvė platėja ties Pacų rūmais ir suformuoja trikampę aikštę. Į šią aikštę vedė didžiosios Vokiečių, Aušros Vartų, Savičiaus, Subačiaus ir Rūdninkų gatvės.[1][2]
Rotušės, arba Turgaus, aikštė iki XIX a. vidurio buvo pagrindinė miesto turgavietė, susiformavusi svarbiausių prekybinių kelių kryžkelėje. Joje stovėjo svarbiausias miesto savivaldos pastatas – Rotušė.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduramžiais buvo svarbi susirinkimų, bausmių vykdymo ir pramogų vieta. Aikštėje skelbti svarbūs dokumentai. Sutikti didieji kunigaikščiai, svarbūs bažnyčios pareigūnai. Ginkluotų amatininkų paradus priimdavo magistratų vadovai. Vykdydavo ir mirties bausmes: pasmerktajam nukirsdavo galvą, plakdavo prasikaltusius. Prieš Rotušę stovėjo gėdos stulpas, prie kurio rišdavo nusikaltėlius. 1580 m. aikštėje nukirsdintas netoliese gyvenęs ir rūmus turėjęs Grigalius Astikas.[1][3][4]
Vilniaus prekyba telkėsi turgavietėje prie Rotušės. Aplink ją stovėjusiuose namuose stengėsi įsikurti pirkliai. Stambesnieji pirkliai turėjo krautuves su sandėliais. Didžioji pirklių gildija buvo įsikūrusi Didžioji g. 28, o Mažoji pirklių gildija – Didžioji g. 26. Aikštės viduryje magistrato lėšomis pastatytose stoginėse vyko prekyba. Siauriausioje aikštės dalyje, kuri vadinta žuvų galu, žvejai prekiavo žuvimi. Žygimanto Augusto privilegija nuo 1547 m. Rotušės aikštėje rinkdavosi norintys parsisamdyti padieniam darbui. Prekiautojai žuvimi dar buvo išlikę XVII amžiuje, o mėsininkai iškelti 1536 m. į gretimą Mėsinių gatvę (dabartinė Antokolskio gatvė). Kiti nešvarūs prekybininkai iškelti už miesto.[1][2]
1604 m. gegužės 10 d. Rotušės aikštėje įvyko puošnios iškilmės karalaičio Šv. Kazimiero kanonizacijos proga.[2]
Turgaus aikštėje aplink Rotušę magistratas statė mūrines krautuvėles, palaipsniui jų daugėjo. krautuvėlės buvo nuomojamos pirkliams. XVII a. viduryje Rotušės aikštėje stovėjo apie 800 krautuvėlių. Tvarką turguje prižiūrėjo vižų (stebėtojų) komisija.[1] Aikštė pasikeitė po XVIII a. vidurio. Magistrato nutarimu buvo pašalintos nedidelės krautuvėlės. Jų vietoje pastatytos mūrinės.[2]
1792 m. birželio 25 d. aikštėje prorusiški Targovicos konfederantai Vilniaus užėmimo proga iškėlė šventę miestiečiams.[1] 1794 m. balandžio 24 d. aikštėje paskelbtas Kosciuškos sukilimo aktas. Aikštės prieigose sukilėliai atrėmė Rusijos kariuomenės pulkus.[2] 1794 m. aikštėje pastatytos kartuvės Targovicos konfederacijos etmonui Simonui Kosakovskiui.[1] 1812 m. gruodžio mėn. per aikštę traukėsi sutriuškinta Napoleono kariuomenė. 1919 m. balandžio 19 d. aikštėje vyko mūšis tarp bolševikų ir lenkų legionierių.[2]
-
1797 m. (J.Peška) -
1808 m. (J.Peška), VU bibliotekos Grafikos kabinetas -
1812 m. grįžtanti Napoleono armija -
1882 m. -
1920–1928 m. Foto: Jonas Bulhakas
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Dabar[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
2008 m. gegužė -
2008 m. gegužė -
2008 m. birželis -
2008 m. birželis -
2008 m. rugpjūtis -
2011 m. -
Nuo Rotušės (2020) -
2020 m. -
2022 m. gruodį
_-_city_hall_square_(Rotu%C5%A1%C4%97s_aik%C5%A1t%C4%97).JPG){kind=small}
Renginių, susitikimų, poilsio vieta. Kasmet vyksta Kaziuko mugė.
2002 m. lapkričio 23 m. lankydamas Lietuvą JAV prezidentas Džordžas Bušas istoriniame susitikime su Lietuvos žmonėmis pasakė įžymiąją kalbą, kurioje pažymėjo, kad „…bet kas, kas pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu.“[5]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
- ↑ J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20021127/liet_01.html