Šventoji

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šventoji
Šventoji ties Šventupe
Šventoji ties Šventupe
Ilgis 246 km
Baseino plotas 6888,8 km²
Vidutinis debitas 55,1 m³/s
Ištakos Dūkšto ežeras
Žiotys Neris
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠventojiVikiteka
Šventoji Lietuvos žemėlapyje
Mikierių kilpa
Šventosios aukštupys ties Antaliepte

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.

Tėkmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras[1] (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto) . Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %.[2].

Baseinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Šventosios intakai.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje)[3] plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai. Upės maitinimas mišrus: požeminis vanduo sudaro trečdalį bendro nuotėkio, kitą dalį – lietaus ir sniego tirpsmo vandenys. Ežerai išlygina nuotėkį, todėl Šventoji net ir vasarą yra vandeninga.

Didžiausi intakai:

Hidrologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.

Debitas, m³/s ties Antaliepte ties Anykščiais ties Ukmerge ties Baltromiške
Vidutinis 4,29 25,8 39,3 56,1
Didžiausias 38,6 423 594 794
Minimalus 0,17 2,1 3,9 7,63

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje[4]. Ukmergėje matuojama: vandens lygis, vandens temperatūra, vandens debitas. Anykščiuose papildomai matuoja vandens būklę ir (jei yra) ledo storį[5].

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas[6]), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“.[7][8] Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose[9].

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios draustinis (kraštovaizdžio). Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos draustinis (geologinis)[10].

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai, Jonava.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventosios kilpa ties Mičionimis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. uetk.am.lt
  2. Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).
  3. Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  4. http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php
  5. http://www.meteo.lt/lt/stebejimu-tinklas
  6. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.
  7. Владимир Николаевич Топоров. Об одном архаичном индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре – *svęt-. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва: Наука, 1987.
  8. Dainius Razauskas. Lietuviškosios šventumo sąvokos kilmė. Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4 (169), p. 13–18
  9. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.
  10. https://www.vle.lt/Straipsnis/Sventoji-93330