Katedros aikštė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°41′08″ š. pl. 25°17′16″ r. ilg. / 54.68556°š. pl. 25.28778°r. ilg. / 54.68556; 25.28778

VilniusCathedral square 2014.jpg
Katedra ir jos bokštas
50 litų banknoto reversas. Objektai: 1. Vilniaus katedra 2. Katedros bokštas 3. Gedimino pilis 4. Trijų kryžių kalnas 5. Paminklas Gediminui 6. Valdovų rūmai
Istorinis vaizdas

Katedros aikštė – žymiausia Lietuvos aikštė, esanti Vilniaus senamiestyje, į dešinę nuo neoklasicistinio stiliaus Katedros; viena iš anksčiausiai paminėtų Vilniaus vietovių, senovės kronikose ir legendose vadinta Šventaragio slėniu. Žinoma kaip renginių, susibūrimų, Atgimimo laikotarpiu – mitingų vieta.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIII a. šioje aikštėje stovėjo žemutinė pilis, kurią sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis ir gynybinis centras, arsenalas ir religinės institucijos.

Katedros bokšto apatinė dalis – gotikos laikus menantis gynybinis bokštas. Už jo kadaise, ribodama pilies įtvirtinimus, tekėjo Vilnia.

Nuo XIV a. pabaigos vakarinė kalno papėdės dalis priklausė Vilniaus vyskupui.

Per 1831 m. sukilimą caro nurodymu pilių teritorijoje buvo įrengta antros kategorijos tvirtovė, apėmusi visą akimis aprėpiamą peizažą, dalį šalia esančio Botanikos (dab. Sereikiškių sodo). Išsiplėtė prie Neries. Kai kurie įtvirtinimai buvo perkelti ir į kitą Neries krantą (priešais Vilnios žiotis)[1].

XIX a. pradžioje nugriovus Žemutinės pilies gynybinę sieną, buvo suformuota Aikštė.

1905 m. Katedros aikštėje pastatytas paminklas Jekaterinai II. Išmontuotas 1915 m.[2]

1996 m. pastatytas paminklas Gediminui.

Vilnius Katedros aikštė 1904 m. su paminklu Jekaterinai II

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vilniaus miesto informacija (istorija)
  2. Wilno. Przewodnik krajoznawczy Juljusza Kłosa Prof. Uniwersytetu St. Batorego. Wydanie trzecie poprawione, Wydawnictwo Wileńskiego Oddziału Polskiego Towarzystwa Turystyczno-Krajoznawczego, Wilno 1937, s. 35

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]