Wi-Fi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Wi-Fi – bevielio (belaidžio) ryšio technologijos prekinis ženklas, priklausantis Wi-Fi alijansui [1] Wi-Fi bevielio ryšio technologija leidžia realizuoti duomenų perdavimo tinklus panaudojant plačiajuostį radijo ryšį. Wi-Fi bevielis ryšys naudoja DSSS (angl. Direct Sequence Spread Spectrum) ir OFDM (angl. Orthogonal Frequency Division Multiplexing) radio signalų moduliacijos technologijas. Wi-Fi technologija apibendrina IEEE 802.11 standartais reglamentuotas technologijas (pvz., 802.11a, 802.11b, 802.11g, 802.11n), kurios yra pilnai suderinamos su labiausiai paplitusiomis personalinių, nešiojamų kompiuterių platformomis bei periferiniais įrenginiais.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Bevielio ryšio technologijos principais veikiantys produktai (kasos aparatai) buvo pristatyti "NCR Corporation/AT&T" 1991 metais. Iki 1997 metų (kai buvo ratifikuotas IEEE 802.11 technologijos standartas) jis buvo žinomas kaip "Pre-IEEE 802.11" arba "WaveLAN". 1999 metais buvo suformuota nepriklausoma ekspertų grupė WECA, žymiai prisidėjusi prie 802.11a standarto ratifikavimo. Nuo 2000 metų ši grupė (žinoma kaip "Wi-Fi" Aliansas [2] ) rūpinasi bevielių įrenginių suderinamumo su 802.11a, 802.11b, 802.11g standartais testavimo tvarkos sudarymu bei sertifikavimu. 802.11n standartas buvo ratifikuotas 2009 rugsėjo mėnesį. [3]

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Wi-Fi technologija naudojama komunikacijų sprendimams realizuoti. Jos dėka bevielio ryšio įrenginiai gali būti sujungiami į vietinį kompiuterių tinklą, prijungiami prie prieigos taško-mašrutizatoriaus, užtikrinančio prieigą prie interneto resursų. Interneto paslaugų tiekėjai bevielio ryšio įrenginius naudoja tarptinkliniams ryšiams (angl. backhaul) realizuoti, sujungiant kompiuterių tinklus, esančius atskiruose pastatuose ar gyvenvietėse. Maksimalus patikimo bevielio ryšio atstumas tarp dviejų Wi-Fi įrenginių labai priklauso nuo pastarųjų techninių parametrų ir aplinkos sąlygų - jis gali skirtis nuo keliolikos metrų iki kelių šimtų kilometrų. [4]

Dvejų vartotojų TCP/IP duomenų srautas per vieną bevielio ryšio stotelę (802.11g).

Wi-Fi technologijos užtikrinama maksimali duomenų perdavimo sparta priklauso nuo naudojamo standarto (pvz., su 802.11b standartu suderinamas įrenginys teoriškai gali išsiųsti/priimti 11 Mbps, su 802.11n standartu suderinamas įrenginys - 300 Mbps duomenų srautą). Maksimali vartotojo duomenų perdavimo sparta praktikoje paprastai neviršija 50 % teorinės dėl perteklinės ryšio ir duomenų perdavimo protokolų informacijos bei bevielį ryšį slopinančios aplinkos poveikio.


Wi-Fi technologijos palaikymas įdiegtas visose populiariausiose operacinėse sistemose, bevielio ryšio įranga komplektuojama daugelyje šiuolaikinių nešiojamų bei delninių kompiuterių, kai kuriuose mobiliuose telefonuose. Tai suteikia galimybę mobilioms ir stacionarioms darbo (ar žaidimų) stotims prisijungti prie interneto, komfortiškai naudotis internetine balso telefonija. Wi-Fi viešosios prieigos taškų (angl. hot-spot) tinklas yra sparčiai plečiamas. Interneto prieigos taškai įrengti daugelyje viešųjų vietų - degalinėse, viešbučiuose, restoranuose, oro uostuose, geležinkelio stotyse, parduotuvėse, klubuose, bibliotekose, pėsčiųjų alėjose. Kai kurie telefonai ryšiui su tinklo operatoriumi gali naudoti ne tik GSM, bet ir Wi-Fi ryšį. Wi-Fi ryšys taip pat naudojamas duomenų mainams tarp įvairių buitinių elektroninių prietaisų (DVD grotuvų, televizorių, vaizdo kamerų).

Privalumai ir trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

Wi-Fi bevielis ryšys suteikia galimybę komfortiškai (per atstumą) prisijungti prie kompiuterių tinklo aprūpinto prieigos tašku (angl. access point).

Wi-Fi bevielis ryšys suteikia galimybę vartotojui judėti kartu su kompiuteriu, neprarandant ryšio - Wi-Fi įrenginys esant galimybei automatiškai prisijungs prie kito prieigos taško jei pirmasis taps nebepasiekiamas.

Wi-Fi bevielis ryšys leidžia greitai ir nebrangiai išplėsti kompiuterių tinklus kai technologijos, kurių realizacijai reikalingi kabeliai ar šviesolaidžiai, yra ekonomiškai neefektyvios.

Skirtingai nuo paketinio duomenų perdavimo radio ryšio sistemų, Wi-Fi naudoja nelicencijuotą radio dažnių ruožą dėl ko vartotojams nereikalingas ryšių reguliavimo tarnybos leidimas.

Wi-Fi bevielis ryšys užtikrina saugią informacijos persiuntimo terpę tik tuomet, kai naudojami Wi-Fi Alianso reglamentuoti bevielio tinklo apsaugos protokolai (WPA, WPA2).

Bevieliam ryšiui naudojama radijo bangų spektro juosta (konkretus Ultraaukštas ar Superaukštas dažnis) gali būti užgožtas pašalinių radio triukšmų (pvz., trikdžių, kuriuos generuoja mikrobanginė krosnelė ar radio telefonas), dėl ko gali nukentėti ryšio kokybė (duomenų perdavimo greitis).

Nelicencijuoto radio dažnių ruožo apribojimai skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis, dėl ko bevielio ryšio įrenginys suderintas vienam pasaulio regionui (pvz., suderintas pagal Europos Sajungos standartus) gali nedirbti su analogišku įrenginiu suderintu kitam pasaulio regionui (pvz., JAV).

Wi-Fi konkuruoja su kitomis technologijomis (pvz., WiMAX, Bluetooth).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Wi-Fi Alliance Brands." www.wi-fi.org. Nuoroda tikrinta 2008-11-20.
  2. "Wi-Fi Alliance Organization." www.wi-fi.org. Nuoroda tikrinta 2010-02-09.
  3. "IEEE Ratifies 802.11n." IEEE-SA. Nuoroda tikrinta 20010-02-09.
  4. "World Record WiFi Distance Link Powered by Ubiquiti." Ubiquiti Networks, Inc.. Nuoroda tikrinta 2008-11-20.


Vikiteka