Wi-Fi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Wi-Fi – belaidžio ryšio technologijos prekinis ženklas, priklausantis Wi-Fi alijansui [1] Wi-Fi belaidžio ryšio technologija leidžia realizuoti duomenų perdavimo tinklus panaudojant plačiajuostį radijo ryšį. Wi-Fi belaidis ryšys naudoja DSSS (angl. Direct Sequence Spread Spectrum) ir OFDM (angl. Orthogonal Frequency Division Multiplexing) radio signalų moduliacijos technologijas. Wi-Fi technologija apibendrina IEEE 802.11 standartais reglamentuotas technologijas (pvz., 802.11a, 802.11b, 802.11g, 802.11n, 802.11ac), kurios yra pilnai suderinamos su labiausiai paplitusiomis personalinių, nešiojamų, planšetinių kompiuterių platformomis, išmaniaisiais telefonais bei periferiniais įrenginiais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belaidžio ryšio technologijos principais veikiantys produktai (kasos aparatai) buvo pristatyti "NCR Corporation/AT&T" 1991 metais. Iki 1997 metų (kai buvo ratifikuotas IEEE 802.11 technologijos standartas) jis buvo žinomas kaip "Pre-IEEE 802.11" arba "WaveLAN". 1999 metais buvo suformuota nepriklausoma ekspertų grupė WECA, žymiai prisidėjusi prie 802.11a standarto ratifikavimo. Nuo 2000 metų ši grupė (žinoma kaip "Wi-Fi" Aliansas [2] ) rūpinasi belaidžių įrenginių suderinamumo su 802.11a, 802.11b, 802.11g standartais testavimo tvarkos sudarymu bei sertifikavimu. 802.11n standartas buvo ratifikuotas 2009 rugsėjo mėnesį, [3] 802.11ac standartas - 2014 sausio mėnesį.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wi-Fi technologija naudojama komunikacijų sprendimams realizuoti. Jos dėka belaidžio ryšio įrenginiai sujungiami į vietinį kompiuterių tinklą, panaudojant prieigos tašką-mašrutizatorių, užtikrinantį prieigą prie interneto resursų. Interneto paslaugų tiekėjai belaidžio ryšio įrenginius naudoja tarptinkliniams ryšiams (angl. backhaul) realizuoti, sujungiant kompiuterių tinklus, esančius atskiruose pastatuose ar gyvenvietėse. Maksimalus patikimo belaidžio ryšio atstumas tarp dviejų Wi-Fi įrenginių labai priklauso nuo pastarųjų techninių parametrų ir aplinkos sąlygų - jis gali skirtis nuo keliolikos metrų iki kelių šimtų kilometrų. [4]

Dvejų vartotojų TCP/IP duomenų srautas per vieną bevielio ryšio stotelę (802.11g).

Wi-Fi technologijos užtikrinama maksimali duomenų perdavimo sparta priklauso nuo naudojamo standarto (pvz., su 802.11b standartu suderinamas įrenginys teoriškai gali išsiųsti/priimti 11 Mbps, su 802.11n standartu suderinamas įrenginys - 300 Mbps duomenų srautą, su 802.11ac standartu suderinamas įrenginys - 867 Mbps duomenų srautą), . Maksimali vartotojo duomenų perdavimo sparta praktikoje paprastai neviršija 50 % teorinės dėl perteklinės ryšio ir duomenų perdavimo protokolų informacijos bei belaidį ryšį slopinančios aplinkos poveikio.


Wi-Fi technologijos palaikymas įdiegtas visose populiariausiose operacinėse sistemose. Belaidžio ryšio įranga komplektuojama daugelyje šiuolaikinių nešiojamų, planšetinių bei delninių kompiuterių, kai kuriuose mobiliuose telefonuose ir praktiškai visuose išmaniuosiuose telefonuose. Tai suteikia galimybę mobilioms ir stacionarioms darbo (ar žaidimų) stotims prisijungti prie interneto, komfortiškai naudotis internetine balso telefonija. Wi-Fi viešosios prieigos taškų (angl. hot-spot) tinklas yra sparčiai plečiamas. Interneto prieigos taškai įrengti daugelyje viešųjų vietų - degalinėse, viešbučiuose, restoranuose, oro uostuose, geležinkelio stotyse, parduotuvėse, klubuose, bibliotekose, pėsčiųjų alėjose. Kai kurie telefonai ryšiui su tinklo operatoriumi gali naudoti ne tik GSM, bet ir Wi-Fi ryšį. Wi-Fi ryšys taip pat naudojamas duomenų mainams tarp įvairių buitinių elektroninių prietaisų (DVD grotuvų, televizorių, vaizdo kamerų).

Privalumai ir trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wi-Fi belaidis ryšys suteikia galimybę patogiai (per atstumą) prisijungti prie kompiuterių tinklo aprūpinto prieigos tašku (angl. access point).

Wi-Fi belaidis ryšys suteikia galimybę vartotojui judėti kartu su kompiuteriu, neprarandant ryšio - Wi-Fi įrenginys esant galimybei automatiškai prisijungs prie kito prieigos taško jei pirmasis taps nebepasiekiamas.

Wi-Fi belaidis ryšys leidžia greitai ir nebrangiai išplėsti kompiuterių tinklus kai technologijos, kurių realizacijai reikalingi kabeliai ar šviesolaidžiai, yra ekonomiškai neefektyvios.

Skirtingai nuo paketinio duomenų perdavimo radijo ryšio sistemų, Wi-Fi naudoja nelicencijuotą radijo dažnių ruožą dėl ko vartotojams nereikalingas ryšių reguliavimo tarnybos leidimas.

Wi-Fi belaidis ryšys užtikrina saugią informacijos persiuntimo terpę tik tuomet, kai naudojami Wi-Fi Alianso reglamentuoti belaidžio tinklo apsaugos protokolai (WPA, WPA2).

Belaidžiam ryšiui naudojama radijo bangų spektro juosta (Ultraaukštas ar Superaukštas dažnis) gali būti užgožtas pašalinių radijo triukšmų (pvz., trikdžių, kuriuos generuoja mikrobanginė krosnelė ar radijo telefonas), dėl ko gali nukentėti ryšio kokybė (duomenų perdavimo greitis).

Nelicencijuoto radijo dažnių ruožo apribojimai skirtingose pasaulio šalyse gali skirtis, dėl ko belaidžio ryšio įrenginys suderintas vienam pasaulio regionui (pvz., suderintas pagal Europos Sąjungos standartus) gali nedirbti su analogišku įrenginiu suderintu kitam pasaulio regionui (pvz., JAV).

Wi-Fi konkuruoja su kitomis technologijomis (pvz., WiMAX, Bluetooth).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Wi-Fi Alliance Brands“. www.wi-fi.org. Nuoroda tikrinta 2008-11-20. 
  2. „Wi-Fi Alliance Organization“. www.wi-fi.org. Nuoroda tikrinta 2010-02-09. 
  3. „IEEE Ratifies 802.11n“. IEEE-SA. Nuoroda tikrinta 20010-02-09. 
  4. „World Record WiFi Distance Link Powered by Ubiquiti“. Ubiquiti Networks, Inc. Nuoroda tikrinta 2008-11-20. 


Vikiteka