Pilies gatvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pilies gatvė
Pilies Street at dusk, Vilnius, Lithuania - Diliff.jpg

Pilies gatvė – seniausia gatvė Vilniaus senamiestyje. Joje išlikusi senojo Vilniaus architektūra iš įvairių laikotarpių. Pilies gatvė prasideda nuo Katedros aikštės pietrytinio kampo, kur baigiasi Šventaragio g., ir prasideda Barboros Radvilaitės g., ir veda iš šiaurės į pietus Rotušės aikštės kryptimi.

Tai yra pagrindinė senamiesčio ašis, populiari vaikščiojimų vieta, iš gatvės matyti Gedimino pilis. Pilies gatvėje daugybė architektūrinių, istorinių ir kultūrinių įžymybių, gausu kavinių, restoranų, muziejų ir galerijų, viešbučių, papuošalų ir suvenyrų parduotuvių.

Šiuo metu ši gatvė garsėja kaip gausiai turistų lankoma vieta.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendra gatvės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilies gatvė XVIII amžiuje (Pietro de Rossi, 1796 m.)

Pilies gatvė šitaip vadinama dėl karališkosios pilies ir Pilies vartų.[1] Senajam Vilniui buvo būdinga trikampė gatvių tinklo sistema aplink Turgaus aikštę. Šią sistemą sudarė Pilies Didžioji, Subačiaus, Vokiečių gatvės ir Trakų - Panerių kelias į vakarus, taip pat šalutiniai skersgatviai. Pilies Didžioji gatvė, jungė pilį su turgaviete bei rotuše.[2]

Šaltiniuose aptinkama, jog pirmieji mediniai namai seniausioje Vilniaus gatvėje stovėjo jau XIII amžiuje. Juos niokojo gaisrai. XV amžiuje pradėti statyti mūriniai pastatai. Po 1610 metų gaisro gatvėje medinių namų nebeliko. Į gatvę buvo patenkama pro vartus. Gatvė grįsta akmenimis jau nuo XV amžiaus.[3][4]

Nuo 1642 m. Pilies gatvėje įrengti nutekamieji kanalai vandeniui. Tačiau jie prisipildydavo dumblo, miestiečių šiukšlių.[3]

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai 1387 m. įkūrus Vilniaus vyskupystę, jos vyskupas buvo apdovanotas nemaža dalimi namų, tarp jų ir stovėjusių Pilies gatvės pradžioje. Prie vyskupo veikė patariamasis organas – Vilniaus katedros kapitula, kurios nariai gyveno namuose netoli Vilniaus katedros. Tai buvo daugiausia dabartinės Šventaragio, Barboros Radvilaitės gatvės, Pilies gatvės pradžia, Skapo gatvės pietinė pusė ir nuo XVI a. antrosios pusės – dabartinės Bernardinų gatvės teritorija. Šis rajonas istorijoje gavo Kapitulos kvartalo vardą. Kapitula Pilies gatvėje disponavo 14 namų. Nemaža dalis pastatų Pilies gatvėje priklausė Vilniaus universitetui.[5][3]

Pilies gatvė labai nukentėjo, kai sovietinė aviacija II pasaulinio karo metu nuniokojo beveik visus 37 namus. Po karo jų liekanos buvo nugriautos. Įrengtas Konstantino Sirvydo skveras, kas pakeitė gatvės vaizdą.[3]

Nuo gatvės pradžios iki Skapo gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventaragio/Pilies gatvių kampe stovintis trijų aukštų namas, kuriame įsikūrusi Vidaus reikalų ministerija, taip pat priklausė kapitulai.[5] XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo viena Radvilų rezidencijų. [2] Ją sudarė keletas pastatų. Šių pastatų ansamblis pavaizduotas Brauno ir Hogenbergo atlase 13 numeriu. XVIII a. viduryje vietoj šių statinių žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius pastatė vieną didelį pastatą. 1790 m. Vilniaus namų schemoje nurodyti nauji Lopacinskių rūmai. 1790-1795 m. rūmai atiteko Oginskiams. 1797 m. jie parduoti valdžiai. XIX a. pastatas buvo dviejų aukštų, fasadine dalimi atgręžtas į katedros pusę, pastato išorės būklė bloga, jis apie 30 metų negyvenamas. 1864–1867 m. pastatas suremontuotas, pastatytas trečias aukštas. Jame veikė gubernijos įstaigos. XIX a. pab.- XX a. pradž. į pastatą perkelta gubernijos spaustuvė. Tarpukaryje pastate būta ir gyvenamųjų butų.[3][6]

Pilies gatvė 1840 metais, (nežinomas dailininkas), Lietuvos dailės muziejus

Kapitulai priklausęs namas Pilies ir Barboros Radvilaitės gatvių kampe (Pilies g. 2) buvo pastatytas XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje. Jis ne kartą degė ir įvairių kapitulos narių buvo restauruojamas, ypač puošniai pastatą buvo sutvarkęs prelatas Antanas Juozapas Žolkovskis. 1833 m. name gyveno kanaunininkas, poetas Simonas Stanevičius. Kiemo fasade išlikę gotikinio mūro fragmentų.[3]

Dviejų aukštų Pilies g. 3 namą pasistatė Vilniaus miestietis auksakalys Klementas, kuris testamentu jį paliko katedros kapitulai. Kapitulos teises į šį namą patvirtino pats karalius Žygimantas Senasis.[5] Pagal Čaplinską 1646 m. šis namas buvo nupirktas katedros kapitulai, o apie Žygimanto Senojo dekretą dokumentuose nėra minima.[3] Namas degė 1737 ir 1748 m. gaisruose, ne kartą buvo remontuotas ir XVIII a. viduryje rekonstruotas. 1822 m. pagal architekto Žozefo Pusjė projektą (sudarytą 1810 m.) namą suremontavo Livonijos vyskupas Adomas Korvin - Kosakovskis. Namą gražino ir kiti šeimininkai, jis įvairiais metais keliavo per kanauninkų ir kunigų rankas. Tarpukariu šiame name buvo įsikūrę amatininkai. Butą nuomojo dailininkai Liucija Balzukevičiūtė ir jos brolis Boleslovas Balzukevičius. Namo įvažiavimas ir arkos užmūryti 1958 metais. 1969 m. padidinti pirmojo aukšto langai. Šiuo metu buvusios užmūrytos arkos vėl atidengtos.[5][3]

Pilies g. 4 name gyveno Katedros kapitulos iždininkai. Name posėdžiaudavo kapitula. Namo aukštą stogą užstoja renesanso stiliaus atikas, papuoštas arkomis.[4] Antanas Rimvydas Čaplinskas apie kapitulos pposėdžius nemini, tačiau vardina, jog name gyveno ne vienas kapitulos narys, kurie remontavo ir gražino šį namą.[3] Pastatas iki šių dienų išsaugojo įdomų fasadą.[3]

Pilies g. 5 numeriu pažymėtą, priklausiusių Vilniaus kapitulai, namą XVIII a. valdė kunigas Joakimas Sulistrovskis, vėliau kiti kunigai ir prelatai. 1969 m. namas rekonstruotas, panaikinti vartai iš gatvės, jų vietoje likusi niša.[3]

Pilies g. 6 namas priklausė Radviloms, kurie 1575 m. jį pardavė vyskupui Valerijonui Protasevičiui, o šis namą padovanojo katedros kapitulai. Nuo to laiko name gyveno įvairūs prelatai, kanaunininkai, vyskupai. 1849 m. kapitula pastatą perdavė Vilniaus vyskupystės konsistorijai ir jos archyvui, kurie jame veikė iki 1934 m. 1937 m. pastate įsikūrė laikraščio „Vilniaus vakaro žinios” (lenk. „Wieczorowa gazeta Wilenska”) spaustuvė. Už šio namo yra posūkis į Bernardinų gatvę.[3][4]

Pilies g. 7 namas XVII a. buvo parduotas Vilniaus magistrato tarėjui (vėliau burmistras) Matui Klarovskiui. Po 1710 m. maro namą valdė įvairūs šeimininkai. 1714 m. jis atiteko katedros kapitulai. Namas susideda iš dviejų triaukščių, lygiagrečių prie gatvės sujungtų korpusų. Tarp jų yra vartai į kiemą. Šiame name yra gyvenęs Vilniaus arkivyskupas Kazimieras Dmochovskis. Dėl to namas ilgą laiką buvo vadinamas jo vardu.[3][6]

Pilies gatvė 1873–1881 m., autorius Juzefas Čechavičius, Vilniaus universiteto biblioteka

Pilies g. 8 mūrinis namas, priklausęs katedros kapitulai, stovėjo nuo XVII amžiaus. Degė per 1748 metų gaisrą. 1800 metais pastatytas jo trečias aukštas. 1827 - 1830 m. namas priklausė Vilniaus vyskupui Andriui Benediktui Klongevičiui. Nuo 1837 m. name buvo saugomas Vilniaus arkivyskupijos archyvas. Kelis kambarius nuomojosi spaustuvininkas Juozapas Zavadskis, kažkiek laiko čia veikė jo knygynas. Name taip pat gyveno vyskupas Valerijonas Protasevičius. Namo dalį, kuri šliejosi prie Bernardinų gatvės, vyskupas buvo paskyręs Vilniaus kolegijos (būsimo universiteto) studentų bendrabučiui, gavusiam Valerijono bursos vardą. Kitas korpusas buvo skirtas katedros reikmėms. Šiame name nuo 1918 m. gyveno ir Vilniaus vyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis. Yra gyvenęs ir vyskupas Mečislovas Reinys.[5][4]

Kapitulai ir kanauninkams priklausęs kampinis mūrinis namas (Pilies g. 9/Skapo g.) žinomas nuo 1537 metų. Šis namas arka su patalpa viršuje per Skapo gatvę sujungtas su Pilies g. 11 namu. Aukšta mūro siena Skapo gatvėje juosia kiemą, kuris sujungtas sugretimo namo kiemu. Šiame name yra gyvenęs Teodoras Narbutas[3]

Pilies g. 10 namas priklausė Radviloms, statytas XVI a. pabaigoje. Namą Ona Radvilaitė pardavė vyskupui Valerijonui Protasevičiui. Namas daug kartų remontuotas ir perstatytas. Yra išlikę gotikos ir klasicizmo detalių. Šiame name gyveno katedros pamokslininkai. Taip pat namo šeimininku yra buvęs kanauninkas Juozapas Konstantinas Boguslavskis. 1829–1830 m. name gyveno ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka, 1946–1987 m. namo antrame aukšte – dainininkas Antanas Šabaniauskas.[5][3][4]

Nuo Skapo iki Švento Mykolo gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kvartalas, esantis dešinėje pusėje tarp Skapo ir švento Jono gatvių, priklausė Vilniaus universitetui.

Pilies g. 11 namas vadinamas Vilniaus universiteto namu. Jis sudarytas iš trijų didikų rūmų: Pliaterių, Masalskių ir Oginskių pastatų, stovėjusių Pilies ir Skapo gatvių sankirtoje. Namas arka sujungtas su kitoje Skapo gatvės pusėje stovinčiu namu. Namo korpusai supa Lauryno Gucevičiaus kiemą.[3]

Pilies gatvė 12 namas

Raudonų plytų Pilies g. 12 namo dešinėje iškilęs trikampis frontonas. Fasado nišose skirtingame aukštyje įkomponuoti arkiniai langai. Dešiniosios namo dalies pirmą ir antrą aukštą skiria frizo juosta. Vienas pirmųjų šio namo savininkų buvo Petras Volfgangas, žinomas XVI a. Vilniaus auksakalys.[3][5]

Pilies g. 13 buvo vadinamas Rektorių namu. Name veikė kadetų mokykla, paskaitas skaitė Laurynas Gucevičius. 1806 m. pastate buvo įsikūrusi Vilniaus gimnazija. Napoleono žygių metu name veikė karo ligoninė. Šiame name yra gyvenęs Adomas Mickevičius. Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką Kazimierą Kontrimą gyveno ir Tomas Zanas bei VU profesoriaus, rektoriaus Simono Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas Malevskis. [7] Tarpukaryje pastatas atiduotas Vilniaus universitetui. Jame gyveno profesoriai Jurgis Aleksandravičius, Tadas Čiulkovskis, Mykolas Reicheris, Julius Retingeris, Kazimieras Opočinskis ir kt. Ant namo kabo memorialinė lenta, skirta Adomui Mickevičiui su užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis.[3][2]

Pro Pilies g. 13 triaukščio namo vartus patenkama į universiteto Simono Stanevičiaus kiemą. Ant namo fasado yra Eglės Jokūbonytės-Žukauskienės horeljefas „Filologija“.[3][8]

Arčiau dabartinio Pilies g.14 namo stovėjęs pastatas nuo 1663 m. priklausė vienam garsiausių varpų liejikui Europoje Jonui Delamarsui. 1748 m. namas sudegė. XIX a. namas buvo atstatytas.[5]

Ambraziejaus bursa arba Pilies g. 15 namas, pastatytas dviejų aukštų, XVI a. pabaigoje. Jame gyveno neturtingi studentai, vėliau namą perėmė kapitula. XIX a. namas suremontuotas architekto Žozefo Pusjė. 1808 m. šiame name veikė Lorenco Volfo cukrainė. Vėliau namą perėmė Vilniaus universitetas. Šiuo metu namas priklauso universiteto Filologijos fakultetui.[3]

Nuo Švento Mykolo iki Literatų gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J.Szechovičiaus nuotrauka. Pilies gatvė 1873-1881 m., matyti aukšta šv. Jonų bažnyčios siena - frontonas, atsigręžusi į Pilies gatvę. Už Bažnyčios matyti Kardinalijos, buvusių Radvilų rūmų pastatas. Nuo XIX a, pastate veikė paštas. Po II pasaulinio karo pastatas nugriautas.[9]

Pilies g. 16 namas triaukštis, kampinis, už jo posūkis į šv. Mykolo gatvę. Šis susiformavo iš dviejų namų. Pilies g. 17 namas priklausė vokiečių kilmės burmistrui Tomui Gibeliui, buvo kelis kartus restauruotas. Pilies g. 18 name 1545 m. buvo įsikūrę auksakaliai Zeligmacheriai. Jų namas sudegė ir vietoj jo buvo atstatytas trijų aukštų mūrinis pastatas. Pilies g. 19 name yra gyvenę Vilniaus universiteto profesorius Jokūbas Briotė bei botanikos profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas.[3]

Kylant Pilies gatve, kairėje pusėje stovi Pilies g. 20 namas, nuo XVIII a. priklausęs Vilniaus universitetui, jame buvo profesorių butai. Name gyveno medicinos profesorius Ferdinandas Špicnagelis, vėliau namas atiteko Vilniaus medicinos – chirurgijos imperatoriškajai akademijai. 1940–1950 m. šiame name gyveno profesorius filosofas Vosylius Sezemanas.[3][4]

Pilies g. 21 – Šv. Jonų bažnyčia. Ant bažnyčios sienos yra išlikusi marmurinė plokštė, apipavidalinta rėmeliu, su Chreptavičių epitafija, virš jos balkonas su metaline išgraviruota tvorele ir stogeliu. Anksčiau ant sienos buvo pakabinta nukryžiuotojo skulptūra ir kabojo didelė freska su 1710 m. maro scenomis. Ši freska užtapyta XIX amžiuje.[4][2][10]

Pilies g. 22 namas istoriškai susiformavo iš kelių pastatų, sujungtų į vieną, priklausė didikui Konstantinui Ostrogiškiui. Vėliau šį namą valdė LDK etmonas Kristupas Radvila. Name veikė Vilniaus akademijos (universiteto) jėzuitų Kilmingųjų kolegija. Jėzuitų ordiną panaikinus, pastatas atiduotas Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui. Nuo XVIII a. name gyveno profesoriai. XIX a. čia gyveno poetas Julijus Slovackis, jo tėvas Euzebijus Slovackis, vėliau patėvis Augustas Liudvikas Bekiu. XX a. pradžioje butą šiame name turėjo tapytojas profesorius Ferdinandas Ruščicas. Slovackio ir Ruščico memorialinės lentos kabo namo kieme.[4][2]

Pilies g. 23 – garsioji Kardinalija, Radvilų rezidencija. 1834 m. rūmai pavaizduoti dviejų aukštų, ilgu fasadu, viduriniąją dalį puošė 14 piliastrų. 1950 m. viename iš rūmų ansambliui priklausiusių namų juose buvo įrengtas miesto paštas. 1975 m. Kardinalijos rūmų vietoje buvo pastatytas penkių aukštų gyvenamasis namas.[2]

Greta buvusio Medicinos kolegijos namo įsikūręs keturių aukštų Naručio viešbutis (Pilies g. 24). Prieš šimtą metų name veikė viešbutis „Versal”. 1830–1835 m. butą šiame name nuomojo istorikas, publicistas Juozapas Ignotas Kraševskis. Dabartinę išvaizdą pastatas įgavo po 1966–1967 m. rekonstrukcijos. Pilies g. 25 ir 25 a namai taip pat priklausė Kardinalijos pastatų kompleksui.[2][5]

Pilies g. 26 įsikūrę Signatarų namai, kuriuose 1918-ųjų metų vasario 16-ą dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Dabar šiame name veikia muziejus, ekspozicijose išsaugotas to laikmečio interjeras, taip pat saugomi Nepriklausomybės akto signatarų daiktai. Tarpukaryje šiuo namu prasidėjo Didžioji gatvė, jis buvo žymimas Didžiosios g. 2 numeriu. Namas susideda iš dviejų XIX a. sujungtų namų.[3][2]

Pilies g. 28 namas arba Švarco namas statytas XVI a. Iki šių dienų pastate išliko gotikinių skliautų fragmentų. XVIII a. name gyveno Vilniaus universiteto studentai. Pilies g. 30 namas stovi Pilies ir Literatų gatvių kampe. Šis namas neturi vidaus kiemo.[3]

Nuo Literatų iki Pilies gatvės pabaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Jonų bažnyčios varpinė

Kitas Literatų ir Pilies g. kampe stovintis Nr. 32 namas XVII a. priklausė burmistrui Liachovičiui ir jo palikuonims, vėliau atiteko Riomeriams. XIX a. name veikė dvi vyninės ir kavinė „Viktorija”, kurioje mėgo lankytis Filaretai. Ferdinandas Ruščisas 1899 m. yra nutapęs šio namo kiemo vaizdą.[5][2]

Pilies g. 34 namas statytas XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje. Jame buvo įsikūręs siuvėjų cechas. Pilies g. 36 name yra gyvenęs XIX a. vaistininkas Jurgis Gutas, name buvo įrengęs vaistinę. Vėliau namas atiteko Tyzenhauzų šeimos atstovui, dar vėliau – Juozapo Zavadskio sūnui Feliksui. Tarpukariu šiame name gyveno Antano Vileišio žmona Emilija Jasmantaitė – Vileišienė. Name veikė Lietuvių labdarybės draugija.[3]

Pilies g. 38 namas turi du pereinamuosius kiemus. Namas nemažą laikotarpį priklausė šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčiai. Vėliau namą įsigijo pirklys Sava Syrkinas, kuris jame įrengė knygyną ir spaustuvę. Tarpukariu name veikė biblioteka.[3]

Nedidelis uždaro kiemo Pilies g. 40 namas – Marijos ir Jurgio Šlapelių namas.[3]

Pilies g. 42 trijų aukštų namas turi išlikusius gotikinius rūsius, dengtus cilindriniais skliautais. Pilies g. 44 yra valdžiusi kunigaikštienė Marija Radvilienė, antroji Jonušo Radvilos žmona. Vėliau namo savininkai keitėsi. 1902–1905 m. ketinta šį pastatą nugriauti, pagerinti susisiekimą iš Pilies gatvės į Užupį, tačiau namas išliko. II pasaulinio karo metu pastatas buvo subombarduotas, vėliau atstatytas.[3]

Gatvės pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gatvė turėjo senuosius istorinius pavadinimus: „Zamkowa”, „Die Schlosgasse” (vok.), “Kanoniczna”, „Wielka Zamkowa, „Большая”, Wielka, Pilies. [11][12] Anksčiau Pilies ir Didžioji gatvės buvo sujungtos ir viena jungtinė gatvė buvo vadinama “Didžiąja Pilies” gatve. Sovietiniais laikais trims Vilniaus gatvėms – Pilies, Didžiajai bei Aušros Vartų buvo suteiktas rusų rašytojo Maksimo Gorkio vardas.

Nepriklausomybės atgavimo metu gatvė atgavo savo tikrą „Pilies” gatvės pavadinimą.

Memorialinės lentos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilies gatvėje įvairiais laikmečiais yra gyvenę daug žinomų žmonių.

Gatvėje ant namų yra iškabintos memorialinės lentelės: ant Pilies g. 10 namo pakabinta atminimo lenta žinomam estrados dainininkui Antanui Šabaniauskui, taip pat ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai. Ant pilies g. 11 namo įrengta atminimo lenta Adomui Mickevičiui. Ant šv. Jonų bažnyčios frontono išlikusi Chreptavičių šeimos memorialinė lenta. Ant Pilies g. 22 namo memorialinė lentelė žymi, jog šiame name buvo įsikūrusi Medicinos kolegija, vėliau – Medicinos-chirurgijos akademija, veikusi iki 1842 m. Grafikui, dailininkui Leonui Lagauskui atminti įrengta atminimo lenta ant Pilies g. 32 namo.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gatvės struktūra ir reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilies gatvė Vilniuje 2012 metais

Pilies gatvėje stovi 36 namai, taip pat į ją atsigręžęs šv. Jonų bažnyčios frontonas. Gatvė išklota trinkelėmis, yra vingiuota. Į gatvę įsilieja Bernardinų, Skapo, šv. Mykolo, šv. Jono, Literatų gatvės. Gatvė prasideda nuo Katedros aikštės ir pasibaigia ties Bokšto ir Didžiosios gatvės išsišakojimu (ties Latako gatve). [13]

Gatvė yra apie 500 metrų ilgio. Namų numeracija prasideda nuo Katedros aikštės. Dešinėje vakarinėje gatvės pusėje, namai turi nelyginius numerius, kairinėje rytinėje pusėje – lyginius numerius.

Pradinė ir svarbiausia Pilies gatvės funkcija buvo prekybinė: vadinamoji Didžioji rinka prie Rotušės ir Žuvų turgus prie Vilniaus Šv. kankinės Paraskevos cerkvės. Šios tradicijos išliko iki šių dienų, gatvėje gausu prekeivių, siūlančių turistams įvairių lietuviškų suvenyrų ar rankdarbių, lino ar gintaro dirbinių.

Pilies gatvė sutraukia būrius žmonių įvairių Vilniaus festivalių ar švenčių metu. Čia būna išsidėsčiusios amatininkų prekybvietės Kaziuko mugės metu, groja muzikantai gatvės muzikos dieną. Pilies gatvė gausiai lankoma, švenčiant tiek Vasario 16-ąją, tiek ir Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Automobilių parkavimas gatvėje ribotas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 19. ISBN 978-5-417-01035-4.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 3,18 3,19 3,20 3,21 3,22 3,23 3,24 3,25 3,26 3,27 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija: Pilies gatvė. Vilnius: Chraribdė, 2005. ISBN 978-9986-745-89-1.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos. ISBN 978-9955-23-952-9.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 5,9 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  6. 6,0 6,1 Павел Кукольник. Путешествие по Замковой улице.//Виленский вестник. 1860.
  7. Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.
  8. Ю. Мацейка, П. Гудинас. Вильнюс. Путеводитель по городу. Перевод с литовского Д. Гельпернаса. Вильнюс: Государственное издательство политической и научной литературы Литовской ССР, 1962. С. 146.
  9. Juzefas Ignacas Kraševskis. Vilnius per amžius. Sudarė Kazys Uscila. Vilnius: Briedis, 2017. ISBN 978-9955-26-607-5.
  10. Lietuvos dailės muziejaus informacija. [1]
  11. Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvės. Istorija, vardynas, žemėlapiai. Vilnius: Charibdė, 2009. ISBN 9986-745-23-3.
  12. Vilniaus gatvių pavadinimai [2]
  13. Vilniaus katalogas. Pilies gatvė Vilniuje. [3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka