1749 m. Vilniaus gaisras

1749 m. Vilniaus gaisras – 1749 m. birželio 8 d. Vilniuje kilęs didelis gaisras.

Priežastys ir eiga

Gaisras prasidėjo miestiečio Gregorovičiaus kieme, pusiau mūriniame, pusiau mediniame name, svovėjusiame už miesto sienos, prie Subačiaus vartų. Karštame ore iš virtuvės kamino išlėkusi peršoko ant stogo, įsiplieslkusi ugnis per miesto sieną išsiplėtė į rusų špitolę, vienuolyną, varpinę su senoviniais garsiais varpais ir šv. Dvasios cerkvę. Greitam ugnies plitimui tiek šiaurės, tiek vakarų kryptimi, be jokios abejonės, turėjo įtakos oro sąlygos, itin aukšta oro temperatūra, būdinga gegužės mėnesiui, ypač jo antrajai pusei. Gaisras apėmė miesto teritoriją tarp Subačiaus, Didžiosios gatvių bei skersgatvio už šv. Kazimiero bažnyčios iki skersgatvio už šv. Mikalojaus bažnyčios, Trakų ir Žydų gatvių.

Iš viso B. B. Jachimovičiaus duomenimis, sudegė ar apdegė 292 įvairūs pastatai – dideli ir maži mūrnamiai bei kiemai, bažnyčios, vienuolynai, špitolės ir kt. Basųjų karmelitų mūriniame name žuvo du žmonės. Dalis pastatų sudegė jau antrą kartą, tarp jų buvo ir jau atstatytų po 1748 m. Didžiojo gaisro. Smarkiai nukentėjo ankstesnio gaisro nepaliesta Subačiaus gatvė – joje sudegė 19 mūrinių namų, kitų pastatų. Didžioji gatvė nukentėjo atkarpoje nuo Aušros vartų iki Rotušės, kuri taip pat sudegė. Šv. Kazimiero bažnyčia nukentėjo jau nuo trečio didelio gaisro. Gaisro nuostolius jo liudininkas Bazilijus Bonifacas Jachimovičius įvertino 500 tūkst. auksinų. Gaisras nusiaubė teritoriją iki pat Žuvų turgaus, taip pat naujai atstatomas Vokiečių, Arklių, Trakų ir kt. gatves rytinėje miesto dalyje. Sudegė šv. Mikalojaus, šv. Trejybės bažnyčios, pranciškonų vienuolynas, tačiau jo bažnyčios „tik langai ir altoriai nukentėjo“, naujai sudegė dominikonų vienuolynas, jau suremontuotas, su stogu buvęs pijorų vienuolynas, bazilijonių vienuolynas ir kt. Sudegė dvi sinagogos, žydų biblioteka, pirtis, susirinkimų namas, parduotuvės, nors daugumą prekių pavyko išgelbėti.

Padarytos išvados

Gaisrą iš savo rūmų Antakalnyje stebėję vyskupo koadjutorius Juozapas Stanislovas Sapiega ir kancleris J. F. Sapiega kartu su etmonu M. Radvila parengė miesto atstatymo ir jo apsaugos nuo gaisrų ateityje planą. Nuo 1749 metų pavasario nesėkmingai jie bandė įkalbėti šiuo planu pasinaudoti vienuolynus, bajorus ir Vilniaus magistratą, kurie nesutiko padengti kaštų. Po daugiau nei dešimtmečio buvo realizuota keletas šio plano elementų, jau reaguojant į 1760 m. gaisrą, 1766 m. Seimo nutarimais buvo uždrausta Vilniuje statyti medinius namus.

Šaltiniai

• (LT) 1749 06 08 gaisro metu Vilniuje sudegė 292 pastatai, delfi.lt, Lietuvos istorijos institutas 2009 m. birželio 7 d. 23:50
• (LT) Didieji gaisrai, Vilnius 700
• (PL) Kurier Litewski, 1749, Nr. 666, Z Wilna (1749-VI-14).
• (LT) LDK istorija. Didieji Vilniaus gaisrai, po kurių senasis Vilnius visiškai dingo, 15min.lt;
• (LT) Lietuvos istorijos metraštis 2017 metai, 2, Lietuvos  istorijos institutas;
• (PL) Światło okropne, w przeraźliwym wszystkich serca przeniknieniu przez zawźięty pożar, nienagrodzone klęski i szkody miasta wileńskiego w powtórnej relacji objaśniające…, [przez Bazylego Bonifaca Jachimowicza, [1749, Wilno]
• (PL) Zielińska, Z., Sapieha Józef Stanisław (1708–1754), Polski słownik biograficzny, t. 35, Warszawa, 1994.