Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia
Kitos reikšmės – Šv. Kotrynos bažnyčia.
54°40′54″š. pl. 25°16′52″r. ilg. / 54.6818°š. pl. 25.2812°r. ilg.
Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia  | |
|---|---|
 | |
| Bažnyčia 2023 m. | |
| Arkivyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Vilniaus I |
| Savivaldybė | Vilniaus miesto savivaldybė |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Vilniaus g. 30 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta | 1625 m. |
| Stilius | barokas |
 | |
Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia – neveikianti bažnyčia Vilniaus senamiestyje, Vilniaus g. 30, prie S. Moniuškos skvero. Kultūros paveldo objektas Nr. 25026.[1] Administruoja Vilniaus mokytojų namai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji pastatyta bažnyčia buvo medinė, vienanavė, stačiakampė, be dabartinių didingų bokštų. Jos pamatų fragmentai slypi po dabartinėmis grindimis. Ji buvo pastatyta kartu su Vilniaus benediktinių vienuolynu, kurį įkūrė iš Nesvyžiaus atvykusios vienuolės. 1655 m. karo metu bažnyčia sudegė. Mūrinės bažnyčios statyba tęsėsi nuo 1670 m. iki pašventinimo 1703 metais.[2][3]
Bažnyčios pastatas smarkiai nukentėjo per 1737 m. didįjį Vilniaus gaisrą. Būtent po jo architektas Jonas Kristupas Glaubicas suprojektavo vėlyvojo baroko šedevrą, kuris matomas šiandien – su aukštais bokštais ir prabangiu dekoru.[2] Perdirbta Dievo apvaizdos koplyčia. Viduje sumūryti nauji cilindriniai skliautai, išplėstas vargonų choras. Padedant skulptoriams Jonui ir Juozapui Hedeliams, buvo sukurti 9 nauji altoriai, puošti skulptūromis ir lipdiniais. Paveikslus naujiems altoriams nutapė Simonas Čechavičius.[2][3]
Bažnyčia smarkiai nukentėjo Napoleono karo metu. Kaip ir daugelis kitų Vilniaus bažnyčių (pvz., Šv. Onos), Šv. Kotrynos bažnyčia prancūzų kariuomenės invazijos metu buvo atimta iš tikinčiųjų ir paversta maisto bei pašaro sandėliu. Gretimame benediktinių vienuolyne buvo įkurta ligoninė. Besitraukiantys sumaištyje kareiviai išgrobstė vienuolyno turtą, niokojo patalpas ieškodami maisto ar malkų. Nors pastato išorė, (Glaubico bokštai) išliko, interjeras nukentėjo: kariai degino medines detales (suolus, kai kurias pertvaras).[2][3]
Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia ir vienuolynas taip pat buvo gadinami. Iki karo bažnyčia garsėjo viena vertingiausių Lietuvoje paveikslų kolekcijų. Dauguma jų, įskaitant Simono Čechavičiaus drobes, dingo arba buvo sugadinti. Nuo karo sviedinių nukentėjo bažnyčios bokštai ir frontonai.[2] Po 1946 m., uždarius vienuolyną, bažnyčios viduje buvę 15 barokinių altorių buvo išmontuoti arba tiesiog sulaužyti. Vertingi vargonai sunaikinti, patalpos užgriozdintos statybinėmis medžiagomis.[2] Sovietmečiu oficialiai pastatas priklausė Lietuvos dailės muziejui, tačiau realybėje jis tarnavo kaip statybinių medžiagų ir didelių gabaritų eksponatų sandėlis. Bažnyčios viduje buvo įrengtos medinės stelažų konstrukcijos, kurios žalojo autentišką interjerą. Benediktinių vienuolyno korpusai buvo išskirstyti: dalis patalpų virto komunaliniais butais, kita dalis – įvairių įstaigų kabinetais. Tai lėmė, kad autentiškas vienuolyno išplanavimas buvo sudarkytas pertvaromis, unikalios freskos – uždažytos storais dažų sluoksniais.[2]
1994 m. pradėti bažnyčios restauravimo darbai. Pirmiausiai sutvirtintos konstrukcijos, restauruoti bokštai bei frontonai. Viduje pašalinti sovietmečiu įrengti pertvaros ir stelažai. Restauratoriai atidengė išlikusį lipdybinį dekorą (stiuko skulptūras), nors daugelis altorių jau buvo prarasti negrįžtamai. Kadangi buvo nuspręsta bažnyčią paversti koncertų sale, restauracijos metu įdiegtos modernios šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemos.[2] 1998 m. baigtos restauruoti abiejų bokštų viršutinės dalys. Atstatytos autentiškos J. K. Glaubico suprojektuotos formos, grakštūs linkiai ir dekoratyviniai elementai, kurie daro šią bažnyčią vienu aukščiausių vėlyvojo baroko pavyzdžių mieste.[2] 2006 m. gegužės 27 d. restauruota bažnyčia atidaryta. Pagrindinė nava pritaikyta koncertams (250 kėdžių). Šalia pagrindinės navos esanti koplyčia taip pat sutvarkyta ir naudojama mažesnėms parodoms ar kameriniams susitikimams.[2]
2023 m. baigta viso fasado restauracija. Tyrimų metu nustatyta, kad autentiška XVIII a. fasado spalva buvo sodriai raudona, išgauta naudojant raudoną geležies oksidą, todėl dabar bažnyčia vėl švyti šia spalva.[4]
Eksterjeras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Kotrynos bažnyčia yra mūrinė, bazilikinė, stačiakampio plano, dvibokštė, halinė su pusapskrite apside, koplyčia pietvakarinėje pusėje. Bažnyčios siena, prie kurios yra Didysis altorius, pusapvalė. Pagrindinis fasadas orientuotas į vakarus. Bažnyčios siluetas gerai matomas iš įvairių senamiesčio kampų.[5]
Bažnyčios išvaizdą pabrėžia du aukšti, penkių tarpsnių frontono bokštai. Viršuje jie siaurėja, papuošti vingiuotomis detalėmis ir baigiasi smailėmis su puošniais kryžiais. Architektas Jonas Kristupas Glaubicas bokštų kampus padarė suapvalintus, todėl pastatas atrodo lengvas ir grakštus. Bokštai apatiniuose tarpsniuose susilieja su fasadu.[2]
Pagrindinis fasadas turi aukštą pinjoną, šonuose voliutas su kupromis vazoms statyti. Priekinio fasado nišose išdėstytos J. ir J.Hedelių sukurtos šventųjų skulptūros: Šv. Skolastikos, benediktinių ordino pradininko Šv. Benedikto. Pagrindinio portalo barokiniame aprėminime vyrauja herbinis kartušas su Jogailaičių dvigubu kryžiumi. Fasado antrame tarpsnyje įkomponuotas herbinis kartušas su Pacų herbu centre.[2][6] Panašiai apipavidalintas ir galinis frontonas, turintis daug reljefų. Galiniame bažnyčios fasade yra skulptūros: Šv. Kotrynos (bažnyčios globėja) bei Šv. Romualdo.[7]
Prie bažnyčios pietinio šono prigludęs buvęs benediktinių vienuolyno korpusas, kuris kartu su bažnyčia sudaro uždarus kiemelius. Su vienuolynu bažnyčią jungia koridorius.[2]
Prie bažnyčios pietvakarinio šono glaudžiasi kupolinė Dievo apvaizdos koplyčia, kurios išorė pasižymi gausiu vėlyvojo baroko dekoru. Koplyčia turi laiptuotą kupolą ir šešiasienį žibintą. Prie presbiterijos šonų yra dviaukščiai priestatai vienašlaičiais stogais.[8]
Interjeras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia vienos navos, virš kurios iškyla aukšti skliautai, suteikiantys erdvei didingumo. Vidaus sienos suskaidytos masyviais piliastrais su korintiniais kapiteliais. Skliautai dekoruoti gausia rokoko stiliaus stiuko lipdyba, kurioje persipina augaliniai motyvai, kriauklės ir angelų galvutės.[2]
Bažnyčios viduje yra devyni vėlyvojo baroko altoriai (3 jų restauruoti) su skulptūriniu rokoko dekoru (visi 18 a.). Aštuoni altoriai yra presbiterijoje ir navoje, vienas altorius - Dievo Apvaizdos koplyčioje. Nors Šv. Kotrynos bažnyčia neturi kupolo, tačiau dviejų eilių langų ji gerai apšviesta ir parodo banguojantį altorių turtingumą.[5]
Didysis altorius architekto Jono Kristupo Glaubico sukurtas Vilniaus baroko ansamblis. Jo konstrukciją sudaro suporuotos korintinės kolonos, laužyti karnizai, sarkofago formos mensa ir tabernakulis. Viršuje įrengtas šviesos langas (okulas) su auksuotais spinduliais, nišose stovi šventųjų skulptūros.[9][10]
Šoniniai altoriai išdėstyti pagrindinėje navoje, presbiterijoje. Jie pasižymi dinamiškomis formomis, sukuria vientisą ritmą visoje erdvėje. Bažnyčioje presbiterijoje stovi šoninis kairysis Šv. Placido altorius su keturiomis skulptūromis ir dviem reljefiniais kartušais, presbiterijoje taip pat stovi šoninis dešinysis Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altorius su keturiomis skulptūromis ir dviem reljefiniais kartušais, bažnyčioje taip pat stovi šoninis kairysis šiaurinės – rytinės pusės kampinis Šv. Benedikto ir Šv. Gertrūdos altorius: Šv. Benedikto altorius su tabernakuliu, keturiomis skulptūromis, reljefiniu kartušu ir skulptūrine kompozicija, Šv. Gertrūdos altorius su trimis skulptūromis ir dviem reljefiniais kartušais, pietvakarinės pusės kampinis Šv. Matildos ir Šv. Skolastikos altorius: Šv. Matildos altorius su trejomis skulptūromis ir dviem reljefiniais kartušais, Šv. Skolastikos altorius su tabernakuliu, keturiomis skulptūromis, reljefiniu skydu ir skulptūrine kompozicija, šiaurės – rytinės sienos Šv. Romualdo altorius su tabernakuliu, šešiomis skulptūromis, reljefine niša, kartušu ir emblemine kompozicija.[1][7][11]
.jpg)
Interjere gausu ekspresyvių, judesyje sustingusių skulptūrų, vaizduojančių šventuosius, angelus ir biblines scenas. Jos suteikia erdvei dramatiškumo ir emocinio krūvio. Interjero spalvinėje gamoje dominuoja ochros, rusvų ir gelsvų atspalvių paletė. Ant skliautų matomi laiko pažeidimai, atidengti senieji tinko sluoksniai ir drėgmės pėdsakai. Šv. Kotrynos bažnyčioje yra šių šventųjų skulptūros ar kompozicijos: skulptūra „Šv. Celestinas V“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Šv. Grigalijus Didysis“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Šv. Leonas IV“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Šv. Bonifacas IV“ su postamentu ir įrašu, skulptūra Šv. Kolumbanas“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Šv. Odilonas“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Šv. Leonardas“, skulptūra „Šv. Rupertas“, skulptūra „Šv. Bedas“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Albinas“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūrinė kompozicija „Šv. Benedikto ėmimas į dangų“, skulptūra „Šv. Florencija“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Hildegarda“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Liobė“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Elžbieta“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Hermanas“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūra „Šv. Bernardas“ su postamentu ir konsole su įrašais, skulptūrinė kompozicija „Šv. Skolastikos“ ėmimas į dangų, skulptūra „Šv. Romualdas“, skulptūra „Šv. Fulgencijus“ su postamentu ir įrašo fragmentu, skulptūra „Šv. Leandras“ su postamentu ir įrašu, skulptūra „Bažnyčios alegorija“ su keturiomis angeliukų skulptūromis.[1][7]
.jpg)
Sakyklą yra prie bažnyčios rytinės sienos, tai išskirtinis brandžiojo baroko ir rokoko sintezės pavyzdys, pasižymintis Jono Kristupo Glaubico mokyklai būdingu plastiškumu ir sudėtinga architektūrine kompozicija. Jos banguotas, rausvo bei pilkšvo marmuro imitacija dekoruotas korpusas gausiai papuoštas apvaliomis skulptūromis, reljefais. Tribūna ir stogelis įkomponuoti tarp tribriaunių piliastrų. Tribūna beveik keturkampė, viršų pabrėžia karnizas. Šalia tribūnos yra statula. Virš stogelio matyti debesų reljefas, kurio fone šv. Elenos su kryžiumi skulptūra.[7]
Virš pagrindinio įėjimo iškyla dviaukštė choro galerija. Balkonas dekoruotas geometrinėmis panelėmis ir banguotu karnizu. Ant balkono briaunos sumontuotas modernus koncertinis apšvietimas, pritaikytas dabartinei pastato funkcijai. Centrinėje dalyje matomas žalias vargonų prospektas (išorinė dalis). Nors dabartinis instrumentas nėra pilnai atkurtas, jo korpusas išlaiko barokines formas, dekoruotas auksuotomis detalėmis ir rokoko stiliaus ornamentika. Iš autentiškų vargonų išliko tik prospektas, keli mediniai vamzdžiai ir Žvaigždinių varpelių įrenginio fragmentai. Vargonų prospektą įrėmina masyvi pusapskritė arka. Virš jos kyla cilindrinis skliautas su liunetėmis (pusmėnulio formos langų angomis), pro kurias į bažnyčios vidų patenka natūrali šviesa.[10][12]
Dievo Apvaizdos koplyčia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prie bažnyčios pietvakarinio šono yra Dievo Apvaizdos koplyčia, projektuota Jono Kristupo Glaubico. Prie koplyčios durų yra Jurgio ir Elžbietos Valavičių memorialinė lenta su herbu ir įrašu lenkų kalba. Lenta pagaminta iš skalūno. Plokštėje įkomponuotas kartušas su Valavičių herbu ir bajoriška karūna. Žemiau yra įrašas. Lenta įmūryta 1904 metais.[7]
Koplyčia aštuoniakampės rotundos formos. Koplyčioje stovi Nukryžiuotojo altorius su aštuoniomis skulptūromis, reljefiniu embleminiu kartušu ir glorija. Altoriuje matoma skulptūra „Šv. Petras“, skulptūra „Švč. Mergelė Marija“, skulptūra „Šv. evangelistas Jonas“, skulptūra „Šv. Paulius“, reljefinis embleminis kartušas „Penkios Kristaus Žaizdos“, keturios angelų skulptūros. Šis altorius masyvesnis už navos ir presibiterijos altorius. Jo autoriai J. ir J.Hedeliai.[1]
Virš koplyčios iškyla aštuoniakampio plano būgnas, užbaigtas sferiniu kupolu. Jo centre įrengtas apskritas švieslangis (okulas). Kupolo vidinis paviršius gausiai puoštas reljefine stiuko lipdyba. Dominuoja stilizuoti voliutų, kriauklių ir akanto lapų motyvai. Kupolo pagrindą rėmina sudėtingo profilio, daugiaplaniai karnizai, kurie pabrėžia konstrukcijos gylį ir vertikalumą. Kupolo viršuje yra kryžius.[10]
Bažnyčios dabartis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1992 m. bažnyčia grąžinta vienuoliams benediktinams.[2]
Šiuo metu bažnyčia yra neveikianti kaip maldos namai, tačiau ji yra svarbus kultūros ir koncertų centras. Aukšti skliautai ir barokinės formos sukuria natūralų garso rezonansą, kuris idealiai tinka chorinei muzikai, kameriniams orkestrams ir net akustiniams džiazo pasirodymams. Sakralios erdvės ir pasaulietinės muzikos sintezė sukuria stiprų emocinį poveikį. Bažnyčioje vyksta daug koncertų: nuo Kristupo vasaros festivalio koncertų iki privačių renginių ar meno parodų. Bažnyčia tapo gyva miesto kultūros arterija. Per roko baladžių koncertą skliautai gali nusidažyti dramatiška raudona ar mėlyna spalva, o per klasikinės muzikos vakarą – šviesti šilta, auksine šviesa, išryškinančia auksinius altorių elementus.[13]
Galerija. Skulptūros
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras. Skulptūra „Šv. Liobė“ su postamentu ir konsole su įrašais.
Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras. Vyskupo skulptūra.
Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras. Vyskupo skulptūra.
Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras. Kairėje skulptūra „Šv. Bedas“ su postamentu ir konsole su įrašais, dešinėje – skulptūra „Šv. Albinas“ su postamentu ir konsole su įrašais.
Šventųjų Kolumbos (kairėje) ir Dionisijaus (dešinėje) skulptūros šv. Kotrynos bažnyčios altoriuje.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 Benediktinių vienuolyno ansamblio Šv. Kotrynos bažnyčia Kultūros vertybių registre.
- 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012, p. 316-322. ISBN 978-9986-420-89-7.
- 1 2 3 Auksė Kaladžinskaitė. Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2008, p. 217-235.
- ↑ Kultūros paveldo departamentas. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčia atgavo barokines J. K. Glaubico parinktas spalvas. Vilnius: kpd.lrv.lt, 2023-01-20.
- 1 2 Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
- ↑ Jonas Grinius. Vilniaus meno paminklai. Vilnius: Mintis. 1994 m., p. 92-94.
- 1 2 3 4 5 Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 138-148.
- ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012, p. 116-117. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ Šv. Kotrynos bažnyčia: kodėl tai Vilniaus baroko pažiba? Skelbta svetainėje „Vilniausplanas.lt“, 2026.
- 1 2 3 Aldona Rudzevičienė. Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčia ir vienuolynas. Lietuvos sakralinė dailė, t. 1: Vilniaus arkivyskupija, kn. 1. Sudarytoja Marija Matuškaitė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 245–288.
- ↑ M.Matuškaitė. Lietuvos skulptūra iki XIX a. vidurio. Vilnius: Aidai, 2007, p. 156–162.
- ↑ Šv. Kotrynos bažnyčios vargonai.
- ↑ Šv. Kotrynos bažnyčia: kodėl tai Vilniaus baroko pažiba?
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
