Pabaltijo geležinkelis
Pabaltijo geležinkelis (rus. Прибалтийская железная дорога), pilnas pavadinimas Pabaltijo Raudonosios Vėliavos ordino geležinkelis (rus. Прибалтийская ордена Октябрьской Революции железная дорога) – geležinkelis, veikęs Lietuvos TSR, Latvijos TSR, Estijos TSR ir Rusijos TFSR (Kaliningrado sr.) teritorijose su valdyba Rygoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įkurtas 1963 m. vasario 16 d., apjungiant keliose kaimyninėse TSRS respublikose veikusius geležinkelius pagal TSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 174, išleistą 1963 m. vasario 14 d. Okupuotose Baltijos šalyse veikę geležinkeliai tapo TSRS vieningos geležinkelių sistemos dalimi. TSRS Susisiekimo ministerijai priklausęs geležinkelis nustojo gyvuoti nuo 1992 m. sausio 1 d.
Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pabaltijo geležinkeliai ribojosi su Oktiabrskajos (Октябрьская железная дорога), Baltarusijos ir Lenkijos geležinkeliais. 1990 m. duomenimis, Pabaltijo geležinkelis jungė 9000 km eksploatuojamų kelių, iš kurių 596,4 km buvo elektrifikuoti, 211 km – siaurieji geležinkeliai (750 mm vėžės). Į geležinkelio sudėtį įėjo keletas apygardų (skyrių):
- Rygos apygarda
- Daugpilio apygarda
- Jelgavos apygarda
- Estijos apygarda
- Vilniaus apygarda
- Šiaulių apygarda
- Kaliningrado apygarda
1986 m. šiame geležinkelyje pradėjo veikti geležinkelio keltų linija Klaipėda-Mukranas. Geležinkelis aptarnavo 5 neužšalančius jūrų prekybos uostus, 6 žvejybos uostus, 2 naftos perpylimo bazes. Eksporto ir importo kroviniai buvo formuojami šalia uostų buvusiose stotyse Rygoje, Ventspilyje, Taline, Kaliningrade, Klaipėdoje (Draugystės geležinkelio stotyje).