Neries-Žeimenos žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Neries-Žeimenos žemuma (kartais dar Šiaurryčių žemuma) – žemuma rytų Lietuvoje, abipus Neries vidurupio ir jos intako Žeimenos. Apribota Aukštaičių, Švenčionių ir Ašmenos aukštumų. Iškilusi 140–150 m virš jūros lygio.

Būdingi skurdūs nekarbonatingo smėlio, rečiau karbonatingo žvirgždo, priesmėlio, moreninio priemolio dirvožemiai (velėniniai vidutiniškai nujaurėję, jauriniai, jauriniai pelkiniai). Žemumoje yra rininių klonių, senslėnių, žemyninių kopų, gausybė pelkių ir ežerų. Paviršių vagoja Neries, Žeimenos, Vilnios ir jų intakų slėniai. Didesnioji Neries-Žeimenos žemumos dalis apaugusi miškais, ypač pušynais (Labanoro, Ažvinčių-Minčios, Nemenčinės-Lavoriškių).

Susidarė paskutiniame pleistoceno ledynmetyje, ištirpus dviems ledyno plaštakoms – Neries vidurupio-Žeimenos ir Vilnios – ir plaštakines dubumas apsėmus prieledyniniams baseinams. Fliuvioglacialiniai vandenys ant dugninės morenos sunešė smėlį ir žvirgždą.[1]

Neries-Žeimenos žemumoje įsikūrusi Pabradė, Nemenčinė, šiaurinė dalis Vilniaus, Švenčionėliai, Kaltanėnai, Labanoras.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Neries-Žeimenos žemuma. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 204–205 psl.