Belgradas

Belgradas serb. Београд'

Miesto panorama

Belgradas 44°49′0″ š. pl. 20°27′0″ r. ilg. / 44.81667°š. pl. 20.45000°r. ilg. / 44.81667; 20.45000 (Belgradas)Koordinatės: 44°49′0″ š. pl. 20°27′0″ r. ilg. / 44.81667°š. pl. 20.45000°r. ilg. / 44.81667; 20.45000 (Belgradas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Serbija

Įkūrimo data	XV a. pr. m. e.
Meras	Zoran Radojičić

Gyventojų (2016)	1 344 844
Plotas	360 km²
Tankumas (2016)	3 736 žm./km²
Altitudė	117 m

Pašto kodas	11000
Tinklalapis	http://www.beograd.rs
Vikiteka	Belgradas

Kirčiavimas	Belgrãdas^[1]

Belgradas (serb. Београд, pažodžiui „Baltasis miestas“) – Serbijos sostinė ir didžiausias miestas prie Dunojaus ir Savos upės santakos, kur Panonijos lyguma pereina į Balkanų pusiasalį. Serbijos sostine buvo nuo 1404 m., nuo XX a. pradžios iki XXI a. pirmojo dešimtmečio buvo didesnių federacinių valstybių sostinė – 1918–2003 m. Jugoslavijos, 2003–2006 m. Serbijos ir Juodkalnijos.

Belgradas turi apygardos statusą. Ši metropolinė Belgrado teritorija, vadinama "Belgrado apygarda" arba "Belgrado miestu" (Град Београд) yra administraciškai suskirstyta į 10 miesto savivaldybių ir 7 priemiesčių savivaldybes, kurios turi savo vietos tarybas.^[2] Miestas užima 359,96 km² plotą, o jį supantys priemiesčiai – 2862,72 km².

Belgradas yra švietimo centras, kuriame veikia universitetai, aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos. Dėl čia įsikūrusių leidyklų, radijo ir televizijos stočių, leidžiamų dienraščių ir kitos periodikos Belgradas yra šalies žiniasklaidos centras.

Belgradas yra vienas seniausių Europos miestų, pirmieji gyventojai dabartinio Belgrado apylinkėse priklausė vienai svarbiausių priešistorinės Europos Vinčos kultūrai. Miestą (vadintą Singidunumu) įkūrė keltai skordiskai III a.pr.m.e. Antikos laikotarpiu miestą pasiekdavo graikai. Vėliau miestas kolonizuotas romėnų, priklausė Mezijos provincijai. Nuo VII a. apgyvendintas serbų. Pirmą kartą serbiškas miesto pavadinimas Beograd paminėtas 878 m. balandžio 16 d. popiežiaus Jono VIII laiške Bulgarijos valdovui Borisui I. Per savo istoriją miestą daug kartų buvo užimtas įvairių valstybių, priklausė Bizantijai, Vengrijai, Serbijai, Austrijai, Osmanų imperijai, galiausiai 1878 m. tapo nepriklausomos Serbijos valstybės sostine.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belgradas yra šiaurinėje centrinės Serbijos dalyje, Savos ir Dunojaus upių santakoje, dviejų geografinių sričių sandūroje - tarp Panonijos lygumos ir Balkanų pusiasalio.^[3]

Miesto plotas yra 359,96 kv. km, kartu su metropoline teritorija, t. y. Belgrado apygarda - 3 222,68 kv. km. Vidutinis aukštis virš jūros lygio - 116,75 m. Dešiniajame Savo upės krante miesto centras sudarytas ir keleto kalvų, kurių didžiausia - Torlakas, Voždovaco savivaldybėje (303 m). Žemiausias miesto taškas yra upės saloje Ada Huja (70 m). Miesto pietuose yra Avalos ir Kosmajaus kalnai, siekaintys 511 m ir 628 m aukštį.^[4] Kairysis Savos ir Dunojaus krantas yra sudarytas iš aliuvinių lygumų. Belgrado apskrityje yra daug miškų, tarp kurių svarbiausi Kosmajaus ir Avalos kalnų miškai, Trešnia, Lipovica, Topčideris ir Bojčinas.^[4]

Istorinis sostinės centras, kurį dabar užima Belgrado tvirtovė ir Kalemegdano parkas (Senamiesčio savivaldybėje) yra dešiniajame Savos ir Dunojaus krante. Nuo XIX a. miestas plėtesi į pietus ir rytus. Po Antrojo pasaulinio karo kairiajame Savos krante pastatytas Novi Beogrado (Naujojo Belgrado) kvartalas, taip sujungiant Belgradą su senuoju Zemuno miestu. Prie Serbijos sostinės taip pat prijungtos gyvenvietės kitoje Dunojaus pusėje, pvz., Krnjača ir Ovča.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1887 m. Belgrado klimatą stebi Vračaro meterologinė observatorija. Miestui būdingas vidutinės juostos žemyninis klimatas. 1961-1990 m. laikotarpiu vidutinė metinė temperatūra buvo 11,9 °C.^[5] Karščiausias mėnuo yra liepa, kai vidutinė temperatūra siekia 21.8° C.^[6] Tridešimt dienų per metus tempratūra pakyla virš 30° C, o 95 dienas per metus temperatūra viršija 25° C.^[7] Žemiausia kada nors observatorijoje užfiksuota tempratūra buvo −26.2° C 1893 m. sausio 10 d. ir 1947 m. sausio 8 d.; aukščiausia tempratūra - 43.6° C 2007 m. liepos 24 d.^[8]

1961-1990 m. laikotarpiui Belgrade per metus iškrito vidutiniškai 684.3 mm kritulių^[5]; tarp 1991 ir 2010 m. - vidutiniškai 661.9 mm. Per metus Saulė Belgrade šviečia vidutiniškai 2096 valandas. Labiausiai saulėti mėnesiai yra liepa ir rugpjūtis, kai būna vidutiniškai 10 saulėtų valandų per dieną. Daugiausia per vieną dieną kritulių iškrito 1994 m. birželio 14 d. - 94 mm.; daugiausia per vieną dieną sniego iškrito 1962 m. vasario 3 d. - susidarė 80 cm sniego paklotas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Belgrado istorija.

Pirmosios gyvenvietės Belgrado teritorijoje būta dar VII a. pr. m. e. Nuo I a. pr. m. e. iki IV a. priklausė romėnams (vadintas Singidūnu). 504 m. užkariavo gotai, vėliau miestas atiteko Bizantijai, kurį laiką priklausė slavams, bulgarams, vengrams. Kaip Belgradas žinomas nuo IX a. 1521–1806 m. priklausė turkams, tarpais valdė Habsburgai. 1806 m. tapo Serbijos kunigaikštystės, nuo 1882 m. – karalystės sostine, 1813–1830 m. Osmanų imperijos sudėtyje. 1918 m. tapo Serbų, Chorvatų ir Slovėnų Karalystės (nuo 1929 m. – Jugoslavija) sostine, 1944–1992 m. buvo Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos (nuo 1963 m. Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos) sostine, 1992–2003 m. iširusios Jugoslavijos, 2003–2006 m. Serbijos ir Juodkalnijos Federacijos, o nuo 2006 m. – Serbijos Respublikos sostine.

Istoriniai vardai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Singidun(on) – keltiškas 279 pr. m. e.;
Singidunum – romėnai užėmę miestą romanizavo miesto pavadinimą;
Beograd – slaviškas pavadinimas pirmą kartą paminėtas 878 m. popiežiaus Jono VIII laiške Bulgarijos valdovui Borisui;
Alba Graeca – lot. vertimas;
Fehérvár – vengriškas vertimas;
Weißenburg – vokiškas vertimas;
Castelbianco – itališkai vertimas;
Nandoralba – viduramžių Vengrijoje XIV amžiuje;
Nandorfehérvár – viduramžių Vengrija;
Landorfehérvár – viduramžių Vengrija;
Veligradon – bizantiškas pavadinimas;
Βελιγράδι (Veligradi) – graikiškas vertimas;
Dar ul Jihad („karo namai“) – turkiškas vertimas;
Veligrada – Osmanų pavadinimas.

Savivaldybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

17 savivaldybių, 10 miesto ir 7 priemiesčių.

Belgrado savivaldybės

Miesto savivaldybės: Čukarica, Novi Beograd, Palilula, Rakovica, Savski Venac, Stari Grad, Voždovac, Vračar, Zemun, Zvezdara.
Priemiesčių savivaldybės: Barajevo, Grocka, Lazarevac, Mladenovac, Obrenovac, Sopot, Surčin.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Savos katedra

Respublikos aikštė

Miesto skirtingose dalyse vyrauja skirtinga architektūra, nuo centro Zemun, kuris yra tipiškas Vojvodinos stiliaus miestas iki išlikusių turkiško stiliaus pastatų ir gatvių išdėstymo ar iki modernaus Naujojo Belgrado išplanavimo.

Garsiausi miesto pastatai:

Avalos televizijos bokštas
Bajrakli mečetė
Beli Dvor
Beogradjanka
Serbijos parlamento rūmai
Šv. Savos katedra
Genex bokštas
Albanijos rūmai
Grafienės Liubicos rezidencija
Grafo Milos rezidencija
Ušće bokštas – anksčiau buvusi Jugoslavijos komunistų partijos Centrinio komiteto būstinė. Po NATO bombardavimų buvo likęs tik pastato skeletas, vėliau jis buvo pertvarkytas į verslo pastatą.
Sava centeras

Garsiausios gatvės ir aikštės:

Karaliaus Aleksandro bulvaras (buvęs Revoliucijos bulvaras) – ilgiausia gatvė Belgrade.
Knez Mihajlova
Skadarlija
Slavija
Terazije;
Respublikos aikštė (Pergalės aikštė);
Mitrovic praėjimas – trumpiausia gatvė Belgrade.

Garsiausios turistinės vietos Belgrade yra Avala kalnas, Dedinje administracinis rajonas ir Tito mauzoliejus vad. „Kuća cveća“ („gėlių namai“).

Muziejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi Belgrado muziejai:

Nacionalinis muziejus – meno muziejus, turintis per 300 000 eksponatų. Buvo įkurtas 1844 m.
Gamtos istorijos muziejus, turintis per 900 000 eksponatų.
Šiuolaikinio meno muziejus – demonstruojantis meno kūrinius sukurtus nuo 1900 m. Jugoslavijoje, turintis apie 8540 eksponatų.
Serbijos etnografijos muziejus, turintis per 160 000 eksponatų Balkanų miesto ir žemės ūkio kultūros tematika.
Nikolo Teslos muziejus – eksponuojantis Nikolo Teslo daiktus. Įkurtas 1952 m. muziejus turi apie 160 000 originalių dokumentų ir apie 5700 kitų daiktų.