Lavoriškių–Nemenčinės miškai
54°46′ š. pl. 25°32′ r. ilg. / 54.767°š. pl. 25.533°r. ilg.
Lavoriškių–Nemenčinės miškai arba Lavoriškių giria – šeštas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas, esantis Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijose, į rytus ir šiaurės vakarus nuo Vilniaus.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Plotas 31 010 ha, mišku apaugę 27 500 ha. 50 miškų; didesnieji: Antavilių, Avietynės, Bezdonių, Dolnios, Kairėnų, Lavoriškių, Nemenčinės, Rokantiškių, Santakos, Skersabalių, Taurijos, Valakupių. 65 % miškų yra valstybės reikšmės, priklauso Vilniaus miškų urėdijai, Nemenčinės miškų urėdijai bei Vilniaus miesto savivaldybei. Masyvas prasideda Valakupiuose (Vilniaus miesto dalis) ir tęsiasi į šiaurės rytus iki Neries ir Žeimenos santakos, rytuose pereina į Baltarusijos teritoriją. Miškuose yra miestelių ir kaimų (Arvydai, Ąžuolinė, Bezdonys, Buzaraistis, Nemenčinė, Vilkiškės ir kitų). Masyvą kerta geležinkelis Vilnius–Turmantas, plentas 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai . Paviršius – kalvota lyguma, pietrytinėje dalyje – Taurijos baseino pelkėta nusausinta žemuma. Miškų šiauriniu pakraščiu teka Neris, jos kairysis intakas Bezdonė ir į ją įtekantis Trinkulis, pietiniu pakraščiu – Vilnia ir jos dešinieji intakai Taurija ir Bražylė. Yra 10 ežerų didžiausi: Antavilis, Balžis, Juodis, Tapelių ežeras.
Reljefas šiaurės vakaruose lygus, pelkėtas, pietryčiuose kalvotas. Dirvožemiai jauriniai glėjiški, vietomis tipiški jauriniai, smėliniai.
Miškuose įrengtos miško poilsiavietės, pėsčiųjų ir dviratininkų takai, yra įsiterpusių kolektyvinių sodų ir stacionarių poilsiaviečių; gausu gamtos ir kultūros paminklų (12 pilkapių). Masyvo pietvakarinėje dalyje yra Pavilnių regioninis parkas, vidurinėje – Dvarčionių geomorfologinis draustinis ir Skersabalių geomorfologinis draustinis, pietinėje – Vilnios hidrografinis draustinis, rytinėje dalyje – Baravykynės kraštovaizdžio draustinis, Taurijos ornitologinis draustinis ir Buivydų hidrografinis draustinis.
Medynai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miškuose vyrauja savaiminės kilmės brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių, beržų ir juodalksnių priemaiša.
Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo. 1 % miškų – rezervatiniai I grupės, 8 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 20 % – rekreaciniai II B grupės, 16 % – apsauginiai III grupės, 55 % – ūkiniai IV grupės. Kultūrinės kilmės medynų 24 %. pušynų yra 72 %, eglynų 11 %, beržynų 10 %, baltalksnynų 3 %, juodalksnynų ir drebulynų po 2 %. jaunuolynai sudaro 30 %, pusamžiai medynai 49 %, bręstantys 14 %, brandūs 7 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,1, skalsumas 0,74, tūris 237 m³/ha.
Gyvūnija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lavoriškių girioje yra briedžių, stirnų, šernų, barsukų, lapių, kurtinių, tetervinų, jerubių, užklysta ir lūšys.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1944–1953 m. Lavoriškių-Nemenčinės miškuose prieglobstį rasdavo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Lietuvos partizanai.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Brukas. Lavoriškių-Nemenčinės miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 632 psl.