Antika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Europa-orn.png
Europos istorija
Senoji Europa
Antika
Egėjo civilizacija
Helada · Ilyrija · Trakija · Italija · Norikas · Ispanija · Britanija · Galija
Romos imperija · Germanija · Dakija · Skitija · Hibernija
Viduramžiai
Ankstyvieji » Brandieji » Vėlyvieji
Naujieji laikai
Renesansas · Reformacija
Barokas
Švietimo amžius
Napoleonmetis » XIX amžius
Pirmasis pasaulinis karas
Naujausieji laikai
Tarpukaris »
Antrasis pasaulinis karas »
Šaltasis karas
Europos sąjunga

Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją.

Kai kurie istorikai antikos pabaiga laiko Platono akademijos Atėnuose uždarymą 529 m. Antikos terminą XVIII a. pasiūlė vokiečių scholastas Kristopas Keleris.

Antikos atstovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi atstovai: Senovės Graikija – Homeras, Sokratas, Aischilas, Sofoklis, Ezopas, Hesiodas, Euripidas, Aristofanas, Lukianas; Senovės Roma – Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, Titas Livijus;

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]