Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vilniaus arkikatedra)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°41′09″ š. pl. 25°17′15″ r. ilg. / 54.68583°š. pl. 25.28750°r. ilg. / 54.68583; 25.28750

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika
Vilnius (Wilno) - cathedral.jpg
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miestas
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Katedros a. 1
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta 1801 m.
Stilius klasicizmas

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (arba tiesiog Vilniaus katedra)[1] stovi Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Bažnyčioje yra Šv. Kazimiero koplyčia. Prie katedros stovi varpinės bokštas (57 m aukščio).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gotikinė Vilniaus katedra 1530 m., iš Teodoro Narbuto kolekcijos.

Kai kurie šaltiniai mini, kad seniau šioje vietoje buvo pagonių šventykla griaustinio dievui Perkūnui, degė šventoji ugnis.[2][3][4]

Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje. Kai 1251 m. karalius Mindaugas priėmė krikštą, popiežius Inocentas IV išleido bulę, kurią įpareigojo Lietuvos karalių skirti žemės sklypą katedrai statyti. Ji buvo pereinamojo iš romaninio į gotikinį stiliaus, kvadratinio plano. Ją dengė paprastas dvišlaitis stogas. Fasadą puošė gotikinis portalas, virš kurio buvo trys smailiaarkiai langai. Katedros frontone buvo graikiško kryžiaus formos langas.[5] Grindys buvo išklotos keramikinėmis glazūruotomis plytelėmis. Po Mindaugo mirties (1263 m.) katedra galėjo būti paversta pagonių šventykla.[6][7]

1387 m. Jogailos rūpesčiu buvusios pagonių šventyklos vietoje pastatyta nauja bažnyčia su 5 koplyčiomis, pristatyta presbiterija. Ją 1388 m. konsekravo Gnezno arkivyskupas Bodzantas. Prie katedros 1387 m. veikė mokykla (greičiausiai pirmoji Lietuvoje; minima ir 1452 m.). 1419 m. katedra sudegė. Jos vietoje Vytautas pastatė trijų navų naują didesnę halinę gotikinę katedrą, daug aukštesnę už šiandieninę. Koplyčių stogai buvo dengti švino danga, kai kurie paauksuoti. Iki šių dienų išlikę tos katedros keturkampiai stulpai, sienos, halinis tūris.[5][6][7]

Fasadai buvo su kontraforsais, kai kurie koplyčių stogai paauksuoti. Buvo pastatytos koplyčios: 1423 m. – Mantvydų, 1436 m. – Goštautų, šv. Trejybės (dabartinis pietinis prieangis), Kęsgailų, 1474 m. – Karališkoji, 1495 m. – Vyskupų bei zakristija.[7] Katedroje palaidoti Vytautas (1430 m.), jo žmona Ona (1418 m.), brolis Žygimantas Kęstutaitis (1440 m.), Švitrigaila (1452 m.), Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (1452 m.), Šv. Kazimieras (1484 m.).

1522 m. prie katedros veikė 3 klasių mokykla. Joje buvo dėstoma retorika, muzika, dialektika, lotynų kalba. 1522 m. katedra remontuota (italų architektas Anus), šalia buvusiame gynybos bokšte įrengta varpinė. Po 1530 m. gaisro atstatyta katedra buvo atstatyta italų architekto Bernardo Džanočio bei jo pagalbininkų Džovanio Činio bei Bartolomėjaus Fiesolė. Karalienė Bona Krokuvoje užsakė nukalti iš marmuro antkapinį Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo paminklą.[5][6]

1534–1557 m. katedroje pristatyta koplyčių, įrengta kriptų. Katedra įgijo renesanso bruožų, ji buvo trinavė, turėjo šonines koplyčias. Katedros fasadas buvo papuoštas frontonu ir portalu, interjeras – freskomis, altoriais, antkapiniais paminklais. Atstatytoje katedroje palaidotos dvi Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė (1545 m.) ir Barbora Radvilaitė (1551 m.), Jonas Žygimantaitis (1538 m.). Buvo laidojami Vilniaus vyskupai: (1580 m.) vyskupas Valerijonas Protasevičius) ir kapitulos nariai.[6]

1529 m. katedroje iškilmingai vainikuotas LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas. XVI a. ir vėliau pamokslai sakyti lietuviškai. Po 1610 m. gaisro iki 1632 m. katedra vėl atstatyta (architektas Vilhelmas Polis), ji įgijo baroko bruožų. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. Polis sutvarkė stogą, medines varpinės konstrukcijas.[5][6]

1623 – 1636 m. Zigmanto Vazos iniciatyva pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia (architektai Konstantinas Tenkala ir kt.). Per karą 1655 m. katedra smarkiai apgadinta ir apiplėšta; vietomis įgriuvo pastato skliautai. Rusijos kareiviai nuplėšė ir išsivežė varinį katedros stogą. Manoma, jog tuo metu buvo išplėštas ir tikriausiai sunaikintas Vytauto Didžiojo kapas.[6]

1666 m. austrų architektas Johanas Vincentas Salvadoras pradėjo katedrą remontuoti. Buvo dekoruota Šv. Kazimiero koplyčia (dailininkas Pjetras Pertis). Atvykęs italų dailininkas Mikelandželas Palonis katedrai nutapė freskas „Uršulės prikėlimas iš mirties ir „Šv. Kazimiero karsto atidengimas. 1730 m. katedra vėl remontuota, joje įdėtos marmuro plokščių grindys.

1748 – 1754 m. katedrą restauravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vakariniame fasade virš kampinių koplyčių buvo pastatyti du bokštai ir tarp jų frontonas. 1769 m. lapkričio 2 d. audra nugriovė pietvakarių bokštą, kuris virsdamas perskėlė skliautus ir užmušė šešis Švč. Mergelės Marijos koplyčioje buvusius žmones, t. y. vieną kunigą ir penkis klierikus.[2][8].

1771 m. architektui Martynui Knakfusui sudarius defektinį planą, Vilniaus katedros kapitula pamaldas ir kitas katedros funkcijas perkėlė į Šv. Jonų bažnyčią.[2][5][6][9]

1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus 1781 m. parengtą projektą. Statybos ir rekonstrukcijos darbams Gucevičius pasikvietė italų architektą Pietrą de Rossi. 1785 m. statybos darbų metu buvo užmūrytas šv. Kazimiero koplyčios portalas, kad statybos dulkės neterštų koplyčios vidaus. Laurynas Gucevičius nugriovęs vikariato namus katedros pastatą išplėtė, pailgino, tačiau paliko autentišką aukštį ir halinę jos struktūrą. Priekinėje pastato dalyje suprojektavo dvejas koplyčias, šiaurėje pristatė zakristiją su kupolu. Koplyčias sujungė galerijomis su kolonadomis, koplyčias suvienodino. Katedros priekyje Laurynas Gucevičius pastatė šešių dorėninių kolonų portiką. Katedrai papuošti architektas sugalvojo skulptūras, kurių dalis pastatyta L.Gucevičiui dar esant gyvam. Katedros evangelistų skulptūras kūrė italų skulptorius Tomas Rigi. T.Rigi nulipdė ir visus katedros vakariniame fasade esančius horeljefus.[2][5][6][9]'

Vilniaus katedra (Laurynas Gucevičius, 1786 m. Varšuvos universiteto bibliotekos rinkiniai, Inw.zb.d. 8005.)

1786 m. buvo atnaujinta Šv. Kazimiero koplyčia (italų architektas Karlas Spampanis), nutapyti paveikslai (dailininkas Pranciškus Smuglevičius), t. y. altoriaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“ ir 12 šventųjų apaštalų atvaizdai bei du paveikslai altorinei sienai.[5][6]

1798 m. Laurynui Gucevičiui mirus, katedros rekonstrukcijos darbus tęsė architektas Mykolas Angelas Šulcas, kuris juos užbaigė 1801 m. Po rekonstrukcijos katedra tapo klasicistine. Ant fasado frontono buvo pastatytos Šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros (skulptorius Karolis Jelskis, 1950 m. jos buvo nugriautos ir sunaikintos). Mykolas Šulcas sukūrė ir šias dienas pasiekusį dorėninio portiko vikarų altorių. Pagal Šulco projektą pastatyta sakykla, suolai presbiterijos šonuose, pakeistas vargonų choras, rekonstruota varpinė.[6]

1817 m. užmūrytos atviros šoninės katedros pastato kolonados dėl to, kad vilniečiai neterštų pasienių. Palikti tik vieni varteliai. XIX a. pradžioje nudažyti šv. Kazimiero koplyčios fasadai.[6]

1836 m. vyskupo Andriaus Benedikto Klongevičius iniciatyva sudarytas katedros remonto komitetas, į kurio sudėtį įėjo Karolis Podčašinskis, Kanutas Ruseckas, Mykolas Januškevičius, Pranciškus Andriolis. Šios rekonstrukcijos metu restauruotas Švč. Marijos ir Valavičių koplyčios, naujai dekoruotos Goštautų, Kęsgailų, Montvydų koplyčios. Šiaurinio įėjimo vietoje įrengta nauja Išganytojo karsto koplyčia. 1848 m. į katedrą atkeltas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas iš Ramintojos bažnyčios. 1897 m. tvirtinti katedros skliautai, pastatas uždengtas vario skardos stogu, kuris buvo nuplėštas 1915 m. vokiečių kariuomenės. 1889 m. katedroje įrengti nauji vargonai (meistras Juozapas Radavičius).[6]

1922 m. Vilniaus katedrai suteiktas bazilikos titulas. 1925 m. katedra tapo arkikatedra. 1901 m. per jubiliejines iškilmes laikytos lietuviškos pamaldos, kurios vėliau buvo laikomos kiekvieno šventadienio rytą 1908–1923 m. Vėliau lietuviškos pamaldos leistos tik per Sekmines, gegužės mėn. vakarais ir 1927 m. vasario 21 d. per Jono Basanavičiaus laidotuves.

Nuo 1940 m. lietuviams vėl leista šventadieniais turėti pamaldas. Tuomet katedroje dirbo arkivyskupas Mečislovas Reinys. 1931 m. per pavasario potvynį Neris užliejo katedros požemius, suskilo pastato sienos. Katedra buvo uždaryta. 1932–1939 m. ji restauruota. Mediniai sienų poliai pakeisti gelžbetoniniais. Suveržtos sienos, po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus. Į mauzoliejų atkelti katedros rūsiuose rasti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi.

1949 m. katedra uždaryta, 1950 m. Kazio Preikšo iniciatyva nuo arkikatedros nuimtos ir susprogdintos šventųjų skulptūros.[6] 1950 ir 1951 m. kelis kartus į uždarytą katedrą įsilaužta. Išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1951 m. kapitulos archyvo likučiai (1320 aplankų, 130 ryšulių) ir daugiau kaip 4000 knygų perduota Knygų rūmų specialiajam fondui. 1953 m. karstas su Šv. Kazimiero palaikais perkeltas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (grąžintas 1989 m.). 1953 m. rugsėjo 4 d. komisija apžiūrėjo katedrą ir nustatė, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, kita dalis parduota. Rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. Po 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui. 1955 –1956 m. perdažyta, įvestas šildymas. 1956 m. katedroje įrengta Paveikslų galerija. Nuo 1968 m. tirta pastato konstrukcijų būklė, daryti architektūriniai tyrimai. Darbams vadovavo inžinierius Napaleonas Kitkauskas. 1969 m. Potsdamo H. Šukės firma restauravo vargonus. 1980 m. stogas uždengtas vario skarda, perdažyti fasadai, restauruotos jų skulptūros. Nuo 1981 m. restauruotas vidus. 1984 –1986 m. atlikti papildomi archeologiniai ir architektūriniai tyrimai.[6]

1988 m. spalio 22 d. per „Sąjūdžio“ steigiamąjį suvažiavimą paskelbta apie katedros grąžinimą tikintiesiems. [6] Paremontuota arkikatedra 1989 m. vasario 5 d. iškilmingai pašventinta. 1989 m. kovo 4 d. į Katedrą buvo iškilmingai perneštas sidabrinis sarkofagas su Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero palaikais. Nuo 1989 m. spalio Katedroje vėl nuolat laikomos šv. Mišios.[6]

1996 m. Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija atstatė skulptūras ant Katedros fasado (skulptorius Stanislovas Kuzma).[10] Nuo 1993 m. vasario (A. Brazauskui pradėjus eiti pareigas), tapo tradicija inauguracijos iškilmių dalimi laikyti šv. Mišias Katedroje, dalyvaujant išrinktajam prezidentui ir Prezidento vėliavos pašventinimą bei organizuoti Karinį paradą.

1993 m. rugsėjo 4 d. popiežius Jonas Paulius II malda Katedroje pradėjo apaštališkąjį vizitą Lietuvoje (1993 m. rugsėjo 4-8 d.).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eksterjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Kazimiero koplyčia

Vilniaus katedra yra simetriška, klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, halinė. Bažnyčios fasado portike stovi didelės šešios kolonos per visą bažnyčios plotį ir aukštį. Ant portiko pastatytos trys statulos: viduryje Šv. Elenos su dideliu kryžiumi, ant dešiniojo krašto – Šv. Stanislovo, ant kairiojo – Šv. Kazimiero. Skulptūros stovi ant frontono, kurio centre pavaizduotas degantis aukuras. Aplink jį klūpo į dangų rankas iškėlę vyrai ir moterys. Pastogę ir bažnyčią juosia tašyto akmens fryzas. Du katedros kupolai sukomponuoti jos šonuose – struktūriškai remia pagrindinę erdvę.[2][11][12]

Dešiniajame katedros šone yra Šv. Kazimiero koplyčia, kuri išsiskiria pilkšvo kalkakmenio spalva. Šioje koplyčioje ilsisi Šv. Kazimieras.[11] Viso katedroje yra 11 koplyčių.[13]

Šoniniuose katedros fasaduose yra nišos, kuriose stovi įvairių šventųjų skulptūros. Bažnyčios fasado kairėje nišoje yra Abraomo, laikančio peilį, skulptūra. Dešinėje fasado pusėje pastatyta Mozės skulptūra. Rankose jis laik odvi akmens plokštes. Už kolonų pagrindinio fasado sienos nišose stovi keturių evangelist – Mato, Morkaus, Luko ir Jono skulptūros. Virš jų įtaisyti bareljefai, vaizduojantys apaštalų darbus. Šoninių fasadų sienų keturiolikoje nišų kairėje pusėje stovi karalių, dešinėje pusėje – apaštalų ir Jėzaus bendrijos šventųjų statulos.[2][11]

Katedra turi šešis J.E.Kelno arkivyskupijos kardinolo Joachimo Meisnerio dovanotus varpus, kurių didžiausias yra 2600 kg svorio gavęs Joachimo vardą.[6]

Priešais katedrą stovi 57 metrų aukščio varpinė – geriausiai išlikęs Vilniaus pilių gynybinės sienos bokštas, kuriame kabo dešimt žalvario varpų, nulietų XVI–XVIII a. olandų ir vokiečių meistrų. XIX a. pradžioje čia buvo įmontuotas laikrodis, kuris neturi minutinės rodyklės. Pirmas varpinės aukštas apvalus, trys viršutiniai aukštai – aštuonių briaunų. Kupolas pasibaigia piramide. [14]

Interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arkikatedros interjeras
Arkikatedros interjeras

Katedra tvinavė: navos dvi šoninės ir viena pagrindinė, jos atskirtos masyviais pilioriais, dengtos kryžminiais skliautais, kurie išdabinti lauro lapo girliandomis. Centrinė nava yra aukštesnė už šonines. Šviesa patenka ir per centrinės navos langus, kurie yra aukščiau šoninių navų langų. Statydamas katedrą Laurynas Gucevičius neišdrįso navų pakelti aukščiau, kad virš koplyčių būtų daugiau erdvės langams, todėl katedra per menkai apšviesta.[2][11][12][13]

Katedroje tėra tik du altoriai. Pagrindinis didysis kanaunininkų altorius turi kolonas ir frontoną su paauksuotu kryžiumi. Šis altorius pastatytas Mykolo Šulco 1798-1801 metais ir išliko iki šių dienų. Virš jo yra Vikarų altorius, kurį dengia dorėninis fasadas.[13]

Ant šoninių navų sienų kabo italų dailininko Konstantino Villani tapyti, ant galinės katedros sienos - Pranciškaus Smuglevičiaus nutapyti paveikslai. Dailininko P.Smuglevičiaus dvylikos apaštalų paveikslai iškabinti ant centrinės navos piliorių. Centrinės navos gale pro altoriaus kolonas matyti Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, vaizduojantis šv. Mišias aukojantį Šv. Stanislovą. Viso katedroje yra 12 Smuglevičiaus paveikslų. Taip pat katedroje pakabintas ir dailininko Slendzinsko nutapytas Šv. Kazimiero paveikslas.[11][13]

Pastato interjere gausu freskų, vertingų paveikslų, skulptūrų, antkapinių paminklų. Katedroje yra vienas vertingiausių ankstyvojo baroko pavyzdžių – Kazimiero koplyčia, kurioje saugomas karstas su Šv. Kazimiero palaikais.

katedros zakristija yra rotondinės formos, ji suprojektuota Lauryno Gucevičiaus. Ant zakristijos yra iždinė su karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros Radvilaitės insignijomis.[13]

Katedros požemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus katedros kriptos freska, datuojama XIV a. Autorius nežinomas. Freskoje pavaizduotas Jėzus Kristus su Šv.Marija ir Šv. Jonu

Šiuo metu katedros požemiuose yra 27 rūsiai. Kai kurie sugrūpuoti po kelis: iš vieno rūsio galima pereiti į kitą. [15] Arkikatedros požemiuose įrengta ekspozicija atspindi arkikatedros istoriją, jos statybos ir rekonstrukcijos etapus nuo XIII a. karaliaus Mindaugo statytos pirmosios Lietuvos katedros iki paskutinės jos rekonstrukcijos, atliktos pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798 m.) projektą.

Arkikatedros požemiuose buvo laidojami žymūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės: didikai, vyskupai, kunigaikščiai. Čia buvo palaidotas Lietuvos valdovas Vytautas Didysis bei jo žmona Ona, karališkajame mauzoliejuje po šventojo Kazimiero koplyčia – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Taip pat – dvi karalienės, Žygimanto Augusto žmonos: Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė. Dažniausiai LDK karaliai buvo laidojami po navų ar šoninių koplyčių grindimis įrengtose kriptose. Viso buvo priskaičiuojama 20 kriptų.Kai kuriios kriptos turi pavadinimus, kaip Karlaių kripta, kapitulos kripta, Vyskupų kripta.[15]

Laurynas Gucevičius buvo užmūrinęs įėjimų angas į kriptas. 1930 m. tyrinėtojai galėjo petekti tik į Valavičių ir Goštautų koplyčių kriptas.[15]

1931 m. katedros rūsiuose surasta kripta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos iš Habsburgų ir Barboros Radvilaitės palaikais mediniuose karstuose. Palaikams įrengtas mauzoliejus po šv. Kazimiero koplyčia.[6] 1986 m. tarp pirmosios katedros vakarinių sienų ir vidurinės kriptos nevienodame gylyje buvo rasta nemažai kapaviečių.[15]

Katedros požemiuose yra seniausia Lietuvoje freska (XIV a. pab.), kurioje vaizduojamas Kristaus nukryžiavimas.[16]

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7107-vilniaus-arkikatedra-bazilika
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  3. N.Kitkauskas, A.Lisanka. Nauji duomenys apie viduramžių Vilniaus katedrą. Kultūros barai. 1986. Nr. 4-7.
  4. http://www.lithuania.travel/lt/objektai/vilniaus-arkikatedra/451
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  6. 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 6,11 6,12 6,13 6,14 6,15 6,16 6,17 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  7. 7,0 7,1 7,2 V.Levandauskas, J.Minkevičius, J.Stasiulaitis. Vilniaus architektūra. Vilnius: Mokslas, 1985.
  8. Wilno. Przewodnik krajoznawczy Juljusza Kłosa Prof. Uniwersytetu St. Batorego. Wydanie trzecie poprawione, Wydawnictwo Wileńskiego Oddziału Polskiego Towarzystwa Turystyczno-Krajoznawczego, Wilno 1937, s. 112
  9. 9,0 9,1 Vl. Drėma. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782 – 1801 metais. Vilnius: Mokslas. 1991.
  10. Vytautas Ališauskas, Mindaugas Paknys. Šv. Kazimiero koplyčia. Vadovas. Vilnius: Aidai. 2004. ISBN 9955-445-96-3.
  11. 11,0 11,1 11,2 11,3 11,4 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  12. 12,0 12,1 Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros. Vilnius: Tyto alba, 2017. ISBN 978-609-466-146-4.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 dr. Jonas Grinius. Vilniaus meno paminklai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994.
  14. http://www.lithuania.travel/lt/objektai/vilniaus-arkikatedra/451
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 Napalys Kitkauskas. Vilniaus arkikatedros požymiai. Vilnius: Kultūra, 1994. ISBN 9986-435-00-5.
  16. http://www.lithuania.travel/lt/objektai/vilniaus-arkikatedra/451

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka