Brūkšniuotosios keramikos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Brūkšniuotosios keramikos kultūra
VII a. pr. m. e. – V a.
Dab. valstybės: rytų Lietuva, vakarų Baltarusija
Ist. regionas: Neries baseinas
Amžius: Geležies amžius
Lingvistinė gr.: rytų baltai
East europe 3-4cc.png

Brūkšniuotosios keramikos kultūra – susiformavusi vėlyvojo bronzos amžiaus pabaigoje, ankstyvojo geležies amžiaus bei romėniškojo laikotarpio pradžios (III a.) archeologinė kultūra.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kultūra paplitusi Rytų Lietuvoje, į rytus ir į pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio (Juodonių piliakalnis), Vidurio ir Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose. Lokalinės grupės yra Žemaitijoje ir Dauguvos žemupyje. Ji susiformavo kaip pamaina Narvos kultūrai.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingos įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminiais stulpinės konstrukcijos pastatais, apšildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Skiriami trys kultūros laikotarpiai: ankstyvasis, brandusis ir vėlyvasis.

Ankstyvuoju laikotarpiu (1300–1100 m. iki m. e.) žmonės gyveno neįtvirtintose gyvenvietėse, naudojo daugiausia kaulo, rago ir akmens dirbinius. Nuo II–I tūkstantmečio iki m. e. sandūros Lietuvos šiaurės rytuose bei Padauguvyje (Latvija) pradedama įtvirtinti piliakalnius. Brandžiajame laikotarpyje (I tūkstantmetis iki m. e.) gyventa daugiausia įtvirtintuose piliakalniuose. Dievukalnio piliakalnis Latvijoje įtvirtintas 3 m. aukščio pylimu. Nuo VIII a. iki m.e. plito bronzos liejimas. Vėlyvajame laikotarpyje (I a. – III a.) paplito metalo liejimas, pradėta nuo I a. iš pelkių rūdos lydyti geležį, piliakalnių papėdėse kurti gyvenvietes.

Gyventojų pagrindinis verslas – gyvulininkystė, iš dalies žemdirbystė, medžioklė, žvejyba. Laidojimo paminklų likę labai mažai, jų aptikta Vakarų Baltarusijoje (Lankiškės), Lietuvos Užnemunėje (Paveisininkai) ir Latvijoje. Mirusieji laidoti nedeginti, nuo pirmojo tūkstantmečio iki m. e. vidurio – sudeginti, kapinynuose, duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis.

Daugumos tyrinėtojų (A. Mitrofanovas, V. Sedovas, A. Medvedevas, A. Jegoreičenko, Janis Grauduonis, Elena Grigalavičienė) nuomone, brūkšniuotosios keramikos kultūra yra tipiška rytų baltų archeologinė kultūra. Jos veikiamos susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra ir Bancerovo – Tušemlios kultūra. Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko apie III a. veikiama vakarų baltų kultūrų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksiejus Luchtanas. Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 529 psl.